Meno ekspertai galėtų išleisti rinktinius raštus apie atviras ir slaptas Abramovič kūrybos prasmes. Ir jie būtų teisūs. Bet žmonės, kurie stovi eilėse prie MoMa ar kitų muziejų, būtų nesąžiningi, jei sakytų, kad juos traukia tik tos giluminės prasmės. Labiausiai juos traukia performansų autorė – graži, paslaptinga, dramatiška, charizmatiška. Modernesnė už bet kurią mūsų amžininkę, bet ir panaši į Medėją. Niekada nesenstanti, tarsi žinotų Makropulo receptą.
Kai kas dėl nekintančios išvaizdos net įtaria, kad Abramovič, kitąmet švęsianti septyniasdešimtmetį, – pati tikriausia vampyrė.
Kai kas dėl tos nekintančios išvaizdos net įtaria, kad Abramovič, kitąmet švęsianti septyniasdešimtmetį, – pati tikriausia vampyrė. Bet tai turbūt netiesa: menininkė savo darbuose per daug dažnai kalba apie mirtį. Nors kartais patikina, kad apie ją galvoti dar anksti, mat jos mama sulaukė 116 metų, senelė irgi sėkmingai persirito per šimtą...
Abramovič gerbėjai – labai įvairūs. Vieni domisi menu ir jos karjerą seka jau keturiasdešimt metų. Kiti (o jų – dauguma) Mariną atrado ne parodų erdvėje, o mados tinklaraščiuose, vaizdo klipuose ar kitose vietose, kurias vadiname subkultūra, ir kurių daugelis menininkų vengia.
Pažintis su mada
Kažkada Marina visus performansus darydavo su savo gyvenimo meile, fotografu Ulay (Franku Uwe Laysiepenu). Tai būdavo labai intymūs, atviri, drastiški pasirodymai, kartais tokie, kad vienam partneriui buvo patikima kito gyvybė. Net jų išsiskyrimas (1988 m.) tapo performansu: abu ėjo Kinų siena: vienas iš vieno galo, kitas – iš kito, kol susitiko, kad visam laikui atsisveikintų.
Man visada atrodė, kad mada gali dominti tik blogus menininkus. Bet staiga supratau, kad ją mėgti ir vilkėti taip, kad tau būtų gera – ne nuodėmė
Abramovič sunkiai išgyveno tą metą, juolab meilužis nugvelbė visą jų bendrų darbų filmuotą medžiagą. Jai prasidėjo depresija: jautėsi stora, baisi, atgrasi, nes negalėjo paaiškinti, kodėl baigėsi dvylikos metų idilė. Bet vieną dieną Paryžiuje Marina nusipirko mielą baltą palaidinę ir prie jos tinkančias kelnes, pasistaipė prieš veidrodį ir suprato, kad gyvenimas tęsiasi. „Man visada atrodė, kad mada gali dominti tik blogus menininkus. Bet staiga supratau, kad ją mėgti ir vilkėti taip, kad tau būtų gera – ne nuodėmė.“
Kai atsirado kiek daugiau pinigų, ji pirko Yohji Yamamoto kostiumą, paskui atėjo eilė Issey‘ui Miyake, kuris, kartą paklaustas, kodėl jo drabužiai – tokie erdvūs, pasakė: „Kad tarp kūno ir rūbo liktų vietos sielai.“ To pakako, kad Abramovič patikėtų, jog mada – ne tuštybė ir nertų į ją stačia galva.
O vėliau jos favoritu tapo „Givenchy“ meno vadovas Riccardo Tisci.
Jie susipažino juokingai. Italų menininkas Paulo Canevari pakvietė Riccardo į savo namus Niujorke, bet taip jau nutiko, kad visą vakarą dizaineris bendravo su jo žmona, kuri jam pasirodė „nuostabiai graži, superseksuali, sąmojinga, intelektuali, etc.“ Ir tik prieš atsisveikinant, Riccardo suprato, kad ta moteris – Abramovič: menininkė, kuria jis kliedėjo nuo studijų metų.
Nuo to laiko jiedu nesiskyrė. Dviejų menininkų draugystė neapsiribojo tuo, kad jie drauge pietaudavo ar Marina pardavė Riccardui vieną iš savo loftų Soho rajone. Dizaineris įtraukė Mariną į „Givenchy“ reklamą ir kitus projektus; Abramovič spinta išpampo nuo Riccardo kurtų kostiumų.
Na, o ji pati pavertė dizainerį performansų partneriu. Garsiausias jų atsirado, kai Marina klastingai paklausė draugo: „Riccardo, tu sutinki, kad madą maitina menas?“ Tas linktelėjo. „Tada mes tai parodysime vaizdžiai. Aš būsiu menas, tu – mada, ir tu žįsi mano krūtį.“ Performansas buvo įamžintas 2011 m.
Lemtinga paroda
2010 m. Niujorko Modernaus meno muziejuje vyko Abramovič retrospektyvinė paroda, kurios dalis buvo performansas „Dalyvaujant menininkui.“
Pastarasis buvo varginantis: Marina kasdieną po šešias valandas sėdėdavo tiesia nugara ir žvelgdavo į žmogų, kuris sėsdavo prieš ją. Vienu iš dramatiškiausių epizodų tapo momentas, kai kėdę prisitraukė Marinos mylimasis Ulay: moteris, jį pamačiusi, apsiverkė.
Bet didžiausią reklamą parodai padarė ne jis, o Lady Gaga. Ji nesugebėjo pažvelgti Marinai į akis (niekas neužleido savo eilės), bet apie performansą parašė „Twiter“. Jau kitą dieną prie MoMa prasidėjo neramumai: net piliečiai, iki Lady Gagos negirdėję Abramovič vardo, budėdavo prie muziejaus per naktį, kad galėtų minutę pasėdėti prie menininkės. O iš arti ar toli pažiūrėję į ją, visam laikui tapdavo priklausomi nuo Abramovič.
Institutas
Šiuo metu menininkė turi savo vardo institutą (MAI), kuris remia meno ir mokslo projektus. Prie jo įkūrimo finansiškai prisidėjo per 4 000 žmonių. Pavyzdžiui, Lady Gaga paaukojo 100 000 JAV dolerių ir net atliko performansą „Abramovič metodas“, kur bene pirmą kartą pasirodė nuoga. Aišku, kad ir pati Marina nesnaudė, tad jos „ėjimas į mases“ pasiekė apogėjų.
Kas tas ėjimas? Pavyzdžiui, kelios sekundės „Antony and the Johnsons: Cut the World“ vaizdo klipe, dalyvavimas reperio Jay Z performanse (kur pasinaudojama jos „Dalyvaujant menininkui“ idėja), filmas su Jamesu Franco.
Fotosesijos žurnalų viršeliams – „Vogue“, „Elle“, „Pop“. „Energetinių“ drabužių kapsulė, kurią Abramovič sukūrė internetiniam tinklui „Net-a-porter“. Bendradarbiavimas su mados namais, tarkim, „Pineda Covalin“ kurių skaroms buvo panaudotas Abramovič printas su skorpionu ant veido ir kiti, su „Costume national“, jų „Pre-Fall 2015“ šou.
