Su ryškiomis lūpomis ir milžiniškais akiniais, panaši į varlę karalienę, Iris tikrai yra stiliaus etalonas. Vargiai rastume kitą jauną ar nejauną moterį, kuri atrodytų taip įdomiai, ir – ne didelių švenčių proga, o kiekvieną mielą dieną. Be to, garbaus amžiaus Iris nė iš tolo nepanaši į senutę, tyliai rymančią krėsle. Ji – aštraus proto, turi nerealų humoro jausmą ir labai daug darbo. Žurnalistai interviu su ja kartais laukia pusę metų, nes ponia nuoširdžiai neranda jiems laiko.
Šių metų balandį JAV įvyko dokumentinio filmo apie šią išskirtinę senutę oficiali premjera, filmas taip ir vadinasi - „Iris“. Jį sukūrė režisierius Albertas Maysle, deja, taip ir nesulaukęs premjeros. Tačiau į ją atkulniavo pati herojė ir mielai pozavo prie filmo plakato. Šioje juostoje Iris pasakoja apie save - gyvenimo ir verslo peripetijas, neblėstančią meilę vyrui ir, žinoma, drabužius (šio filmo reklaminį klipą rasite straipsnio pabaigoje).
Šiaip jau Iris ironiškai vertina jai skiriamą dėmesį, vadina save „nusenusia žvaigždute“. Bet taip jau susiklostė, kad daugelį metų ji buvo gerai žinoma tik siauram žmonių ratui (o ir jaunystės nuotraukose atrodė kukliau).
Pasaulinė šlovė užgriuvo Iris, kai 2005 metais Metropoliteno meno muziejaus Kostiumų institutas surengė jos drabužių ir papuošalų parodą. Ekspozicija buvo tokia fantastiška, kad damos tik aikčiojo: „Kaip gaila, kad dabar tokių daiktų nebėra!“ ir galvojo, kad jų savininkė – seniai anapilyje. O Iris smaginosi. Kadangi jos sūnėnas kasdien į parodą vesdavo vis kitus bičiulius, teta davė griežtas instrukcijas: „Jei išgirsi kažką kalbant, kad esu mirusi, būtinai tam žmogui sakyk: „Ne, ji – labai gyva ir neketina mirti, nes gaili pinigų laidotuvėms.“ Po parodos Iris tapo kultine figūra, savitumo simboliu.
Paroda, pavadinta „Reta paukštė: nepagarbi Iris Apfel“ tarsi apibendrino ponios gyvenimą. Aišku, drabužiai yra tik viena iš jos saviraiškos formų, tačiau visi keliai vedė į ją. Iris mama, Rusijos žydė, buvo elegantiška moteris, Niujorke turėjo kaklaskarių saloną. Tėvas, atvirkščiai, madą ignoravo, pirkdavo pirmas pasitaikiusias kelnes ir net nematuodavo jų. Bet jis buvo ekscentriškas žmogus, be to, turėjo nedidelį stiklo ir veidrodžių versliuką ir kartais jais dekoruodavo interjerus. Iš mamos Iris perėmė stiliaus jausmą, iš tėvuko – polinkį dekoruoti ir laivūnišką dvasią.
Ji Niujorko universitete studijavo meno istoriją, paskui lankė dailės mokyklą. Bandė įsitvirtinti kultiniame žurnale „WWD“, bet nusivylė: gavo ne redaktorės, o mašininkės darbą, nes tos, į kurių vietą ji taikė „buvo per daug senos, kad eitų dekretinių atostogų ir per jaunos, kad mirtų.“ Tada Iris tapo interjerų dekoratorės asistente: pagindinės jos pareigos buvo blusų turgeliuose ir savartynuose ieškoti trofėjų. Iris pagavęs medžioklės azartas ir noras perspjauti bosę baigėsi tuo, kad ji įkūrė savo dizaino biurą.
TAIP PAT SKAITYKITE: Yayoi Kusama: populiariausia 2014-ųjų menininkė arba princesė ant žirnių
Apfelai dar spėjo padalyvauti baliuose, į kuriuos buvo kviečiamos Greta Garbo ir Estée Lauder.
1948 metais per atostogas Iris sutiko Carlą Apfelą. Jie susituokė ir gyvena drauge ligi šiol, nors pernai vyras atšventė 100 metų gimtadienį. Jubiliatas buvo toks pat elegantiškas ir žvitrus, kaip jo garsioji žmona. Senatvė jų baidosi: matyt, dėl to, kad pora visada stengėsi gyventi linksmai. Jie iš karto sutarė, kad neturės vaikų ir negaiš jiems laiko. Pastarąjį skyrė kelionėms po pasaulį, šopingui, meno kolekcionavimui, „senojo pasaulio“ palydoms. Apfelai dar spėjo padalyvauti baliuose, į kuriuos buvo kviečiamos Greta Garbo ir Estée Lauder, pasimėgauti transatlantiniais kruizais, kur vakarais ponios išsitraukdavo deimantų vėrinius, o vyrai – smokingus.
Jie dar galėdavo nuskristi į Tunisą vien tam, kad pusvelčiui nupirktų „Pierre Cardine“ džinsus – tiesiai iš juos siuvančių arabų. Ponia Apfel nostalgiškai prisimena laikus, kai galėdavai pirkti haute couture suknelę, tikrai žinodama, kad ji – vienintelė, kai rytietiški ar blusų turgeliai buvo turtingi kaip Sezamo ola.
Dirbo jie irgi su polėkiu. Iris biuras klestėjo, nes madam nepripažino kompromisų. Kartą, kai ji sugalvojo, kad interjerui reikia mėlyno šilko su didžiulėmis bitėmis, bet tokio nerado, abu su vyru įkūrė „Old World Weawers“ kompaniją, ir tokia medžiaga buvo išausta.
Ilgą laiką šios kompanijos audiniai buvo naudojami restauruojant Baltuosius rūmus. Iris dirbo net 9 prezidentams: Trumanui, Eisenhoweriui, Nixonui, Kennedy, Johnsonui, Carteriui, Reaganui, Fordui ir Clintonui. Vienas jų, Richardas Nixonas, buvo baisiai taupus, vis išjungdavo apšildymą, ir Baltuosiuose rūmuose būdavo šalta, kaip Šiaurės ašigalyje. Tad ponia Apfel dirbdavo apsivilkusi žieminę kunigo sutaną – šilčiausią daiktą, kurį rado blusų turgelyje.
Ši sutana – geras štrichas Iris portretui. Jos stilius – neprognozuojamas, nenusakomas, nes jį įkvepia ne mados tendencijos, o gyvenimo džiaugsmas ir pirkimo azartas. Na, šiek tiek prisideda ir Iris gyslomis tekantis žydiškas kraujas bei jo daromi viražai: Apfel gali sumokėti labai daug už retą papuošalą, bet niekada nepaklos dviejų tūkstančių už rankinę, nes to daikto savikaina negali būti tokia aukšta.
TAIP PAT SKAITYKITE: Amžinai stilinga Grace Coddington
Ji mėgta pigius turgus, laukia sezoninių nuolaidų, niekada nemoka už pirkinį pilnos kainos, bet labiausiai nori, kad daiktai ją prakalbintų: papasakotų kokią nors istoriją. Iris šaiposi, kad jos šopingai visada baigiasi vienodai: ji ateina pirkti kailinių, o išsineša bikinį, kuris buvo „iškalbesnis“.
Iris nėra sena prieranka, kuri dreba dėl savo turtų, ir net nevadina tų drabužių ir aksesuarų kolekcija.
Iris drabužiai, suvežti iš viso pasaulio, skaičiuojami tūkstančiais. Ir visus ponia saugo dėžėse, kurios išmėtytos po namus. Juose, labai stilinguose, tvyro amžina prieblanda, kad vertingieji rūbeliai nebluktų. Tačiau Iris nėra sena prieranka, kuri dreba dėl savo turtų, ir net nevadina tų drabužių ir aksesuarų kolekcija.
Ji viską nešioja ir be prietarų plaka į krūvą. Gali vilkėti „Krizia“ švarką su Qing dinastijos siuvinėtu sijonu ar pigius džinsus su musulmonišku vestuviniu drabužiu, o aukštosios mados suknelę papuošti vėriniu iš žaisliukų ir kramtomosios gumos.
Ji tapo kelių universitetų profesore, turėjo mados skiltis prestižiniuose žurnaluose ir laikraščiuose, rengė savo šou, kūrė kolekcijas, buvo mūza, įkvėpėja. Dirba ir dabar. Bet svarbiausia turbūt tai, kad ji pakeitė daugybės moterų gyvenimą: jos ėmė pasitikėti savimi, vilkėti ryškiau, spalvingiau, nesirūpinti „ką žmonės pagalvos”, neskaičiuoti savo metų.