Nepaminėjau, kad dėstote dar ir klierikams. Jų – daug?
Dabar visoje seminarijoje 12 seminaristų, labai simbolinis skaičius. Kai tik įsteigė seminariją, XVI a. pabaigoje, jų irgi buvo dvylika – kaip apaštalų. O jei dėl to skaičiaus norėtųsi nuvarvinti ašarą, tai galiu pasakyti, kad atgavus Nepriklausomybę klierikų buvo 60–70...
Esate knygos „Šventojo Kazimiero atvaizdo istorija XVI–XVIII a.“ autorė. Kodėl parūpo būtent šis šventasis?
Prisiminiau jį iš reikalo, kai studijavau Romoje, Grigaliaus universitete, ir teko rašyti kursinį darbą. Ten reikalavimai gana aukšti, ir užsieniečiai studentai paprastai ima ką nors iš savos kultūros, vildamiesi, kad profesorius italas per daug nepatikrins, kas ten kaip. Kartais dėstytojai juokais net prašydavo kokių nors Lotynų Amerikos atstovų: „Gal jau užteks rašyti apie vietos vyskupus, nebeįdomu.“ Aš pasirinkau šv. Kazimierą. Grįžusi į Lietuvą, su ta pačia tema įstojau į doktorantūrą. Pragmatiškai maniau, kad šv. Kazimieras pakankamai ištyrinėtas, o aš moku kelias kalbas, tai vargo nebus. Pasirinkau kulto aspektą: kaip tas kultas sužydi tokiose keistose vietose, kaip Palermas, Sicilija, Nyderlandai.
O kaip išvis tas karalaitis tapo kultine asmenybe? Juk jis buvo tiesiog vaikinas, kuris mirė sava mirtimi, visiškai jaunas, nelabai ką spėjęs nuveikti.
Asmuo paskelbiamas šventuoju, jei jis ką nors reiškė savo epochos žmogui. Kai 1636 m. šv. Kazimieras buvo paskelbtas Palermo miesto globėju, visuose iškilmių tekstuose jis buvo pristatomas kaip pavyzdys jauniems aristokratams, toks autsaideris, kurį garsino bekompromisė laikysena, plaukimas prieš srovę. Barokui jis buvo princas ant balto žirgo, nesutinkantis elgtis taip, kaip reikalauja dvaro taisyklės. O XVII a. antroje pusėje gavo ir nekruvino kankinio titulą, nes nesutiko gydyti džiovos lytine meile (tą gydytojai rekomenduodavo dar ir XX a. pradžioje – tokie buvo medicinos standartai). Šį aspektą ypač mėgsta jauni italai, žinantys, kas yra aistros; jie baroko laikais šv. Kazimiero šaukdavosi, kai norėdavo atsispirti juslinėms pagundoms. O Lietuvoje jo pagalbos buvo prašoma kovoje su rusais, jis buvo toks karinis globėjas.
Romoje buvo ne tik aukšti standartai, bet ir kalbos barjeras?
Taip, nes italai negarsėja kitų kalbų mokėjimu. Labai smarkiai panirau į mokslus, buvo nekintama trajektorija: pensionas–kalbos kursai–universitetas–pensionas. Pamenu, gyvenau Italijoje jau kokius keturis mėnesius ir paskambino pusseserė: „Viskas, aš laukiuosi. Nusipirkau bilietą į Romą. Nes jei dabar neatskrisiu, tai, gimus vaikui, neatskrisiu jau niekada.“ Ir mane apėmė panika: kur čia tas Romos žemėlapis, ką jai rodyti, kokius maršrutus rinktis, nes jau tiek laiko sėdžiu, o nieko nemačiau, nežinau!
Ar galima sakyti, kad studijos Grigaliaus universitete jums buvo visiškai naujas gyvenimo etapas? Juk prieš tai mokėtės tapybos mūsų Dailės akademijoje, kur vyravo bohemiška dvasia.
Mūsų kartai buvo kalama, kad viską galima pasiekti tik juodu darbu, darbštumas buvo diegiamas kone su botagu.
Bohema čia buvo dėl to, kad studijavome jau prasidėjus Nepriklausomybei, buvo nauji vėjai, nauji dėstytojai, revoliucijos ir panašiai. Bet ir Vilniuje labai daug dirbome. Mūsų kartai buvo kalama, kad viską galima pasiekti tik juodu darbu, darbštumas buvo diegiamas kone su botagu. Dažniausiai buvo pateikiami pavyzdžiai iš muzikantų gyvenimo: jei smuikininkas kas dieną negrieš, nieko nebus. Labai stengėmės to laikytis, visus šeštadienius, sekmadienius tapydavome, vos ne valandas skaičiuodavome. Kai kurie menininkai ligi šiol mano, kad iš pat ryto reikia eiti į dirbtuvę ir ten būti aštuonias valandas. O aš galvoju, kad kartais reikia sustoti, bent jau pažiūrėti: kur aš einu.
Dailės akademijoje anksčiau buvo du moteriškumo poliai: visada labai gražios dizainerės ir gana nusmurgusios tapytojos. Ar klystu?
Mano kursiokai vyrai daugumą tapytojų vadindavo „klumpėmis“, būtent nurodydami tą mūsų aprangą. Aš gal ir nebuvau „klumpė“, bet gražuolė irgi nebuvau. Atsimenu, kaip žiūrėdavau į dizaineres, menotyrininkes, scenografes. Jos atrodė kaip moterys iš kito pasaulio: ir suknelės su diržiukais, ir kvarbatkytės, ir nagai palakuoti. Mes, dirbančios su dažais, terpentinu, apie tokius nagus galėjome tik svajoti. Apie padorius drabužius – irgi. Pirma, tais laikais nelabai ką gaudavai nusipirkti, antra, buvo žiauriai šaltos auditorijos, per langus košdavo, o visi reflektoriai būdavo statomi prie modelių. Tai prisivilkdavai visokių vatinukų, džinsų, kiek ko surinkdavai, būdavai toks šiek tiek barbaras. Tapytojos galėdavo pasireikšti nebent kokiais nors ekspresyviais poelgiais, gera kūryba, mokėjimu komunikuoti.
Jūsų karta dar tikėjo, kad kūryba neatsiejama nuo kančios, kad tikrą meną gali kurti tik negėręs, nevalgęs?
Dar ir kaip! Tikrai nemeluoju, nes ir mūsų kurse, ir vyresniame daug kas sirgo džiova ir tuo beveik didžiavosi. Kai jau ta džiova virto kone epidemija, prie Dailės akademijos buvo atvarytas vagonėlis, kur visi privalėjo eiti tikrintis. Man, laimei, nieko nerado, bet nepamiršiu gydytojo komentaro: „Jūs čia ką – imituojate XIX amžių?!“ Mes tikrai tikėjome, kad menininkas – tai kančia, džiova, badas, šalta palėpė. Bet dar mes buvome karta, kuri labai tikėjo autoritetais, pačiais įvairiausiais. Ir sykį atėjo skulptorius Mindaugas Navakas: jis pareiškė, kad kuo geresnis šalies išsivystymas ir ekonominis lygis, tuo geresnis menas. Iš pradžių pasišiaušėme – ko jis griauna mūsų romantiką, bet vėliau įsiklausėme. Gaila, kad tai vyko laikais, kai kalbėti apie aukštą ekonomiką nebuvo šansų.
Buvo momentų, kai gyvenote tik iš paveikslų pardavimo?
Aš pritariu tiems, kurie sako, kad gerai, kai menininkas negyvena iš meno: esi laisvas, gali eksperimentuoti, džiazuoti, tapyti 300x200 cm formato paveikslus, nesijaudindamas, kad jų neprakiši pro duris.
Ne, mano gyvenimas nuo to nepriklausė. Aš pritariu tiems, kurie sako, kad gerai, kai menininkas negyvena iš meno: esi laisvas, gali eksperimentuoti, džiazuoti, tapyti 300x200 cm formato paveikslus, nesijaudindamas, kad jų neprakiši pro duris. Aišku, jaudiniesi dėl kitko, grynai žmogiškai: visiems mums svarbu, kas ką parašė, pakvietė į parodą, nepakvietė. Ir labai geras jausmas, kai atsiranda kolekcininkas ar koks kitas žmogus, kuris sako: „Parduok, man labai patinka.“ Netenki žado iš džiaugsmo. Gauni stimulą eiti toliau. O jei dar ir pinigai normalūs, jei dabar už tūbelę dažų gali mokėti 30 litų, kas anksčiau buvo per didelė prabanga, – gali žengti ir į kitą kokybę.
Esate kino herojė, ir dar – pati jauniausia Juozo Matonio filmų cikle „Menininkų portretai. Metraštis“. Kokia sau atrodote ekrane?
Filmas – labai nejaukus dalykas. Nors ekrane jį jau vertini kaip žiūrovas. Matau, kad reikėjo ne vieno, o kelių pokalbių... Bet tu sėdi prieš kamerą, operatorių, žinai, kad jis tuoj išeis ir viskas baigsis, tai nori pasirodyti protingesnis ir kuo daugiau pasakyti, vieną mintį meti, griebiesi austi kitą – per daug minties šuolių, per daug greitakalbės. Nors apskritai man pasirodė, kad tas filmas labai lėtas. O Matonis sakė: „Sigita, palyginti su kitais filmais, čia – trileris, trileris!“
Kartais nesijaučiate kaip dvi Sigitos, nes juk būti Bažnytinio paveldo muziejaus direktore visai kas kita, negu būti tapytoja?
Ne, ačiū Dievui, nejaučiu asmenybės susidvejinimo. Direktore manęs niekas nevadina, ir labai tuo džiaugiuosi, o ta mano veikla muziejuje – kaip kuratoriaus. Čia viskas gerai. Aš blogiau jaučiuosi, kai būna Sigita tapytoja ir Sigita menotyrininkė. Kai kas nors ima spausti: „Jūs, kaip menotyrininkė, pakalbėkite apie save...“ Ir imi kažką gimdyti. Tada tikrai jaučiu įtampą, būna nejauku.
Pastebėjau, kad nemokate girtis.
Tikrai nelabai moku save prezentuoti. O ir girtis neturiu kuo. Man keista, kai kas nors sako: „Kaip tu taip daug spėji, tiek padarai?!“ Aš turiu kelias drauges, kurios padaro triskart daugiau: viena koja lopšį čiūčiuoja, dėsto, kuria projektus, naktimis rašo knygas, o dar įsigudrina kepti paštetus ir zuikius. Aš niekada naktimis nedirbau, saldžiai miegojau. Net detektyvams, kokiai nors Agathai Christie, randu laiko. Be drovumo galiu pasakyti tik viena: man sekasi. Mėgstu savo darbą, turiu tapybą. Ir dėstyti labai patinka, nes krūvis – nedidelis; jei tektų dirbti šešias dienas per savaitę, būčiau liūdna ir susisukusi pikčiurna dėstytoja. Turiu puikių draugų, nuostabią šeimą.
Tą šeimą, kuri buvo sukurta prieš porą metų? Ar lengva buvo ryžtis vedyboms? Ilgai gyvendama viena, tampi priekabi kitam, bijai keisti įpročius.
Kai pamatai, kad yra tai, kas turi būti, nelieka nei baimės, nei svarstymų. Tai – tavo žmogus, tai – meilė, ir viskas taip aišku. Kito kelio nėra. Tas tikrumas išsklaido visas abejones, kurių, suprantama, atslenka: taigi mes beveik nepažįstami, o jeigu tas, o kaip čia anas... Bet abejonės tampa smulkios kaip į stiklą atsitrenkiantys drugeliai. Nežinau, iš kur ateina tas aiškumas, čia jau galima paminėti ir angelus... Mano draugė italė vis mėgindavo mane su kuo nors supažindinti; subtilios tos mano draugės ir piršdavo neįkyriai, bet būdavo tokių vakarienių keliese. Kartą vienas vyras mane parvežė namo, pakalbėjome, atsisveikinome. Kitą dieną klausiu draugės: „Kaip suprasti, ar su žmogumi bus įdomu, ar tie pasimatymas po pasimatymo bus tik gumos tempimas, dirbtinis santykių kūrimas: o gal kas nors išeis?“ Ji pasakė: „Žinai, Sigita, viskas turi būti taip paprasta, kaip saulės patekėjimas.“ Tada pagalvojau: hm, gražiai pasakė, bet saulės patekėjimas – ne taip jau gražu ir ne taip jau paprasta, ir net nelabai atsikelsi, kad į jį pažiūrėtum. Dar perklausiau: „Kaip paprasta? Jis turi būti kaip brolis? Kaip draugas?“ – „Tu tikrai pamatysi, neklausk.“ Ir išsipildė.
Vedybinis gyvenimas nevargina?
Galima atsakyti visaip. Aišku, dar tęsiasi gludinimosi metas, mėginimas apsiprasti su nauju statusu. Gludintis sekasi, bet tam reikia laiko. O man, kaip tapytojai, Saulius labai padeda. Anksčiau elementarūs dalykai, kokie nors persikreipę porėmiai buvo problema, nebent sukapotum ir sudegintum, o dabar yra tvirtos rankos, kurios nuima drobę, užtraukia kitą, pataiso. Ir pati puikiai susidorodavau, tik dabar viskas greičiau: paima, nuneša, nereikia man boginti. Jis – to paties cecho žmogus, viską supranta. Todėl pasako: „Tu nebuvai dirbtuvėje, gal jau eik, o aš padarysiu tą, ką planavome.“ Nes man iš tiesų svarbu tapyti. Kai per buitinius reikalus nenueinu į dirbtuvę, iškart pajuntu, kad nuotaika genda, darausi irzlesnė...
Pasidrovėčiau klausti apie kulinariją, bet žinau, kaip būna pagyvenus Italijoje.
Puiki tema! Gaminti nemoku, bet labai pavydžiu draugėms, kurios kepa zuikius ir rašo disertacijas. Mano močiutė mokėjo gaminti, mama – nebe, ir aš nebesugebu, nutrūko moteriškoji linija. Tačiau Italijoje išmokau gaminti pastas; baisiai jas mėgstu ir keletą ruošiu tikrai gerai... Dabar smagu dviese su Sauliumi leisti laiką virtuvėje, ko anksčiau kaip viengungė nepatyriau. Seniau viskas būdavo greitai, greitai, bėgte, nes maistas – ne esminis daiktas, o jei esminis – geriau su draugais nueiti į restoraną, kur tave aptarnauja. Dabar turiu naujos patirties, naują smagią bendravimo formą, kai dviese ką nors pjaustai, plepi, juokauji...
Girdėjau, kad dirbate ir gyvenate vienuolyno celėje. Skamba labai romantiškai ir net knieti paklausti, ar nesivaidena.
Ne, menka tikimybė, kad ten pasivaidens. Caras išvarė vienuolius, paskui tas vienuolynas tapo karo ligonine, o sovietmečiu – komunaliniais butais. Kaimynai juos privatizavo ar pirko, ir dabar tai tiesiog kažkieno namai su spintomis ir televizoriais. Tik tiek, kad ten labai gražus ilgas koridorius, kokio nėra nė viename man žinomame vienuolyne, kaip tunelis. O celėse už durų verda normalus šiuolaikinis gyvenimas.
Vieniems tas gyvenimas – lemtis, kiti tiki, kad patys viską išplėšia dantimis. Ką pasakytumėte jūs?
Būčiau labai nelaiminga, jei tektų regzti intrigas ar ką nors plėšti jėga. Kartais, kai vyksta tikrai esminiai dalykai, galiu pakovoti, pasimelsti.
Būčiau labai nelaiminga, jei tektų regzti intrigas ar ką nors plėšti jėga. Kartais, kai vyksta tikrai esminiai dalykai, galiu pakovoti, pasimelsti. Kartais nutyliu, o paskui pagalvoju, kad ne taip turėčiau elgtis. Norisi gyventi be dvigubų standartų – kad viskas būtų paprasta, aišku. Galiu atsakyti ir tiesiau. Yra tokia Ignaco Lojolos sentencija (nors jėzuitai neigia, kad jis taip sakė): „Dirbk taip, tarsi viskas priklausytų nuo tavęs, ir melskis taip, lyg viskas priklausytų nuo Dievo.“
