Tai, ką kuria Yayoi Kusama, nėra tik menas, skirtas uždaroms parodų erdvėms. Vakarų pasaulyje jos vardas neblogai žinomas net tiems, kas muziejuose retoki svečiai, o štai Japonijoje ją žino, ko gero, visi.
Štai 2012 metais kai kurie Niujorko, Londono ir kiti prekybos centrai tapo dėmėti kaip leopardai ir gražūs kaip niekad: traukė žirniukų lambada ir japoniška kaligrafija. Bene pirmą kartą prie vitrinų trypė ne tik dykinėtojai ar šopingo damos, bet ir žmonės, pirmenybę teikiantys menui.
Nenuostabu, kad ant gražiųjų vitrinų puikavosi logotipas „Louis Vuitton“: jie visada buvo nekuklūs. Nuostabiau, kad spalvingą atrakciją padėjo surengti į 9-ą dešimtį įžengusi senutė. Tuometinis mados namų kūrybos direktorius Marcas Jacobsas su ja susipažino prieš kelerius metus, ilgai suko aplinkui ratus, kol galiausiai nusprendė, kad garbaus amžiaus ponią reikia įkinkyti į darbą. Rezultatų jau yra: ponia sukūrė ne tik „Louis Vuitton“ vitrinas, bet ir parduotuvių interjerų, jų katalogą, drabužių, aksesuarų. Mados namai finansavo jos parodą „Tate Modern“ galerijoje. Ir tai buvo tik pradžia.
Jacobsas nėra deimantų ieškotojas, o Yayoi Kusamos (g. 1929 m.) nereikėjo atrasti – ją, japonų avangardo pradininkę, gimtosiose platumose žino kiekvienas vaikas. Buvo metas, kai žinojo ir kitos šalys, tačiau menininkės karjerą pristabdė liga. Nuo 1975 m. Kusama gyvena psichiatrijos klinikoje, o tai kiek riboja jos ryšius su pasauliu. Kita vertus – kursto legendą apie trenktą menininkę, kuri piešia savo haliucinacijas.
Aukcionuose Kusamos paveikslų kainos svyruoja nuo 1 iki 5 milijonų JAV dolerių: tiek nėra gavusi nė viena gyva dailininkė.
Dailės kritikai, patekę pas Kusamą, spausdina protingus interviu su senute, kuriuose ligos – nė kvapo, tačiau baisiai daug kalbos apie ją. Menininkė, tituluojama Polka dots (žirniukų) karaliene, savo kūrybą vertina vien iš „ligonės“ pozicijų ir tvirtina nenorinti pasveikti: geriau proto negalią panaudoti kūrybai. Tik nereikia manyti, kad Kusama sėdi palatoje su dryžuota pižama. Septintą ryto padaromas kraujo tyrimas ir ponia važiuoja (jai jau reikia ratukų) į studiją, kuri yra kitapus gatvės. Šeštą ji grįžta į kliniką ir rašo knygas. Menininkė turi tuntą asistenčių, kurios vadina šeimininkę sensei (mokytoja), tačiau tupinėja aplink ją kaip apie vaiką: pataikauja, tenkina užgaidas, kikena iš menininkės sąmojų ir, atrodo, pasidarytų charakirį, jei šioji sumanytų tokį hepeningą. Tiesa, asistentės neblogai uždirba. Aukcionuose Kusamos paveikslų kainos svyruoja nuo 1 iki 5 milijonų JAV dolerių: tiek nėra gavusi nė viena gyva dailininkė.
Kusamos gyvenimas – neįslaptintas: tarp keliolikos jos parašytų knygų yra ir autobiografinių. Iš pastarųjų išaiškėja keistokas dalykas: jei dailininkė kada ir buvo laiminga, tai tik gyvendama klinikoje.
Ji gimė Macumoto mieste turtingoje šeimoje. Pinigus uždirbo ir paradui vadovavo mama. Tėvas buvo po jos padu, bet – lovelasas. Kai jis išsiruošdavo pas meilužę, motina liepdavo dukrai jį sekti, o kai šioji pasakodavo, ką matė, gimdytoja įtūžį liedavo ant mergaitės. Yayoi, kasdien talžoma ir tąsoma už plaukų, buvo įbaugintas, vienišas vaikas. Motina visai sužvėrėjo, kai dešimtmetei dukrai prasidėjo klausos ir regos haliucinacijos ir ji ėmė tapyti paveikslus. Mergaitę, vos tik ji tapo pilnamete, išgelbėjo psichiatras: patarė Yayoi bėgti kuo toliau nuo namų, jei nori likti gyva.
Ji išvyko į Kiotą, įstojo į dailės mokyklą. Šioji pasirodė labai konservatyvi, ir Kusama netrukus ją metė. Matyt, merginą lankė geros haliucinacijos: jos, bemokslės, reitingai mikliai augo. Kusama surengė kelias personalines parodas, buvo pakviesta į Ameriką ir nusprendė: Japonija per daug konservatyvi, per daug feodalinė – jai čia ne vieta.
Prieš palikdama Tekančios Saulės šalį Kusama parašė laišką Prancūzijos prezidentui Rene Coty – pasiteiravo, ar galėtų atvykti į Paryžių. Prezidentas maloniai atsakė, kad – prašom, bet reikia mokėti prancūzų kalbą. Tada Yayoi nutarė, kad bus gerai ir Amerika; šiuokart parašė Georgiai O’Keeffe, kurią laikė garsiausia JAV dailininke. Ir vėl gavo atsakymą, tiesa, santūrų: gali važiuoti, bet Amerikoje menininkams – sunku. To pakako, kad Kusama tūptų į žemą startą. Ji surinko kelionei pinigų – iš rėmėjų ir mamytės (ši paaukojo „su sąlyga, kad tavęs daugiau nematysiu“), sukišo jenas į batus, įsiuvo į suknios pamušalą ir patraukė į Valstijas. Neįslaptintą jos bagažą sudarė 60 šilkinių kimono ir 2000 paveikslų.
Amerika Kusamos nelaukė. Keletą mėnesių ji glaudėsi budistų bendrijoje, vėliau išsinuomojo kambarėlį, dar vėliau – loftą. Pinigai baigėsi. Jos paveikslų niekas nepirko, nebent – iš gailesčio. Kusama maitinosi atliekomis, rastomis žuvų turguje ar prie restoranų, miegojo ant durų, kurių kažkas atsikratė. Dirbo kone kiaurą parą. Ne todėl, kad buvo darboholikė, bet dėl to, kad judėdama mažiau žvarbo: Niujorke buvo šaltos žiemos, o šildymas lofte neveikė. Tačiau po 18 mėnesių Kusama surengė pirmą personalinę parodą. Tai buvo visiškas minimalizmas, penki begalybės tinklai: baltos drobės su vos įžiūrimais, irgi baltais dažais tapytais tinkleliais. Netrukus japonė buvo pakviesta dalyvauti grupinėje parodoje su Yves’u Kleinu, Lucio Fontana ir kitais legendiniais dailininkais. Kai paroda buvo pristatyta Europoje, spauda ant viršelių publikavo tik Kusamos darbus. Kolegos buvo labai nepatenkinti.
Jos karjera buvo keista. Vieniems Kusama tebuvo egzotiška japoniukė, sunkiai kalbanti angliškai, kitiems – melžiama karvė. Daugelis nūnai garsių vyrų anuomet be skrupulų vogė iš jos idėjas: pradedant Andy Warholu, baigiant Kusamos meilužiais Donaldu Juddu ir Josephu Cornellu. Per Claeso Oldenburgo parodos atidarymą jo žmona net atsiprašė: „Atleisk, Yayoi, mes pasinaudojome tavo sumanymu.“ Šiandien Kusama abejingai mesteli: „Tie vyrai imitavo mano ligą.“, o tada išvis nesuko galvos – ji turėjo tiek idėjų, kad, atrodė, sprogs.
Kusama, nelaukta, nekviesta, 1966 m. pasirodė Venecijos bienalėje, ir jos instaliacija su 15 000 veidrodžių sukėlė didesnį furorą nei visi teisėti pasirodymai.
Kusama tapė, kūrė skulptūras, instaliacijas, performansus, filmus. Įsteigė savo mados namus „Kusama Fashion Company“ ir pati vaikščiojo gatvėmis su medžiaginiais falais dekoruotomis suknelėmis, vėliau atidarė butiką, kuris siūlė kūno spalvos ar permatomus drabužius ir nuogus modelius – fotosesijoms ir kūno tapybai. Yayoi leido laikraštį „Kusama Orgy“, atidarė KOK (gėjų klubą); dar viena išmonė buvo Susinaikinimo bažnyčia, kurioje ji ėjo Žirniukų dvasininkės pareigas. Pavyzdžiui, sutuokė du gėjus, prieš tai pasiuvusi prašmatnų taškuotą drabužį, į kurį tilpo abu jaunavedžiai. O sunaikinimo esmė buvo tokia: žirniukų raštai tarsi ištrina konkretų žmogų, paverčia jį begalybės dalimi. Negana to, Kusama, nelaukta, nekviesta, 1966 m. pasirodė Venecijos bienalėje, ir jos instaliacija su 15 000 veidrodžių sukėlė didesnį furorą nei visi teisėti pasirodymai.
Bene skandalingiausia moters veikla buvo hepeningai. Kartais nukreipti prieš karą Vietname, bet dažniau – hipiški „kūno festivaliai“, per kuriuos dvasininkė Kusama nuogus modelius tapydavo penkių spalvų žirneliais. Veiksmas vykdavo miesto aikštėse, prie modelių prisijungdavo praeiviai ir hepeningai neretai virsdavo orgijomis. Tada Kusama dėdavo į kojas – bijojo arešto. Vis dėlto kelis kartus ji buvo suimta. Vienas policininkas paprašė autografo ir į kamerą atnešė tortą, tačiau kiti kopai buvo praktiškesni: už paleidimą reikalavo kyšių, kurių dydis svyravo nuo 400 iki 1000 JAV dolerių. Ši žemiška aplinkybė ir privertė Kusamą atsisakyti hepeningų.
Ji pati retai kada apsinuogindavo: yra tik keletas fotografijų, kur dailutė japonė pozuoja kaip pin-up mergaitė. Tačiau provokuoti mintis, kad Kusama – pamišusi ne šiaip sau, o dėl sekso, sugebėjo. Dar svaresnis argumentas už hepeningus buvo jos objektai: balti baldai, valtys, vežimėliai, kilimai – visi it koralais aplipę falais. Jie darė didžiulį įspūdį menininkams, vertė kalbėti apie Sex Obsession. Interviu tuo metu iš jos niekas neėmė, ir Kusama neaiškino, kad nuo vaikystės, nuo tėvo mergišiaus baidosi sekso ir menas tėra būdas atsikratyti šios fobijos. Nežinia, kaip jai sekėsi. Paklausta apie vyrus, Kusama numykia, kad dažnai gerdavo su Salvadoru Dali, kad meilužių pavardžių nesakys, arba pamini JAV meno pažibas Adolphą Gottliebą, Adą Reinhardtą, Davidą Smithą. Bet iš tiesų tų meilužių būta gal tik poros.
Donaldas Juddas buvo studentas. Jis rašė apie dailę, bet kai pats nusprendė tapti menininku, nuolat klausinėdavo Kusamos: „Yayoi, kaip manai, kurią spalvą man imti – tą ar šitą?“ Pasakodama apie jį, Kusama stebisi: kas galėjo pamanyti, kad Donaldas taps garsenybe? Na, bet jis greitai vedė kitą ir tapo tik geru Kusamos kaimynu. Rimtesni jausmai japonę siejo su Josephu Cornellu, 26 metais vyresniu už ją. Abu pametė galvas, tačiau vyras – ilgam, o merginą mylimojo dėmesys gana greitai ėmė varginti. Cornellas nuolat jai skambindavo, rašydavo, reikalaudavo dėmesio; draugai vis teiraudavosi: „Ar tavo telefonas nesugedęs?“, o pati menininkė suprato, kad nebelieka laiko darbui. Be to, ją trikdė Cornello santykiai su mama, kuri laikėsi įsikibusi šešiasdešimtmečio sūnelio ir neketino jo paleisti. Sykį, kai du balandėliai bučiavosi, ji pritykino ir šliūkštelėjo jiems ant galvų kibirą vandens: „Kiek kartų, Josephai, tau turėsiu sakyti, kad laikytumeisi atokiai nuo moterų?! Moterys – ištvirkusios. Jos tik apkrečia sifiliu ir gonorėja!“ Kita kalba, kad Cornellas Kusamai buvo vienintelė artima siela ir stengėsi padėti: jis nuolat dovanodavo mylimajai savo dėžučių – asambliažų (anuomet baisiai pageidaujamų), kad šioji galėtų juos parduoti. Dešimt metų trukusią draugystę nutraukė Cornello mirtis (1972 m.), kurią Kusama sunkiai išgyveno...
1973-iaisiais Yayoi grįžo į Japoniją, nė neįtardama, kad tėvynė budriai sekė tautietės veiklą ir traktavo ją kaip „nacijos gėdą“.
Jos nuotraukas dažnai viešino geltonoji spauda, menininkę kviesdavo TV šou. Kusama tapo garsia persona, bet uždarbio užtekdavo tik kūrybos medžiagoms. Visai pašlijo sveikata (atsirado gimdos miomų, Bazedovo liga, kankino psichika, nepraeinantis noras nusižudyti). 1973-iaisiais Yayoi grįžo į Japoniją, nė neįtardama, kad tėvynė budriai sekė tautietės veiklą ir traktavo ją kaip „nacijos gėdą“. Dukrai paklydėlei sekėsi nekaip. Kusama bandė prekiauti menu, važinėjo po Europą su savo mados šou, bet iš to neuždirbo. Todėl labai neprieštaravo gavusi pasiūlymą gyventi klinikoje. Čia moteris pradėjo rašyti knygas, ligoninės kieme kūrė didžiules skulptūras (jų yra per 600), tapė, ką širdis geidė. Ir galiausiai sulaukė momento, kai konservatyvūs tėvynainiai suprato, kad Kusamos menas gali juos pagarsinti. 1993 m. jai buvo patikėta atstovauti Japonijai Venecijos bienalėje: tai ir buvo realios Kusamos karjeros pradžia – atėjo ne tik pasaulinė šlovė, bet ir atitinkami honorarai.
