Ciklameno rožiniai bateliai, pudrinis rožinis švarkas, pastelinės rožinės-persikinės palaidinės, skaisčiai rožiniai šalikai – check. Rožinės rožės, sakuros ir drugeliai – check. Rožinė su rožine? Atominis check. Rožinių apatinių neskaičiuosiu, nes jie kaip ir nematomi, tai gali būti nors ir su rožiniais bananais ir dar velniažin rožiniu bet kuo.
Tiesa, JAV mano draugės visai nesigėdijo fakto, kad joms patinka rausva. O Japonijoje net vyrai to nesigėdija, rausva čia – spalvų karalienė. Kodėl? Kaip tai? – pašiurpę ir pasibjaurėję klausia minimalistai. Nes tai sakurų spalva. Privilegijuotų vyrų šalyje šie kuo rimčiausiais veidais vairuoja rausvus automobilius, dėvi rausvus marškinėlius ir šlepsi rausvomis pliažinėmis šlepetėmis.
Bet nevalia purkštauti ant rožinės, nes ši spalva, kitaip nei bet kuri kita, turi įspūdingą istoriją. Ramias, susiliejančias skaidrią rausvą ir melsvą Pantone karūnavo 2016-ųjų spalvomis (PANTONE 13-1520 ir PANTONE 15-3919), simbolizuojančiomis lyčių lygybę ir lytinį neutralumą, asex vadinamą.
XVIII amžiuje rožinė buvo laikoma neutralesniu raudonos atspalviu, nes raudona asocijavosi su karu, tad vyrams buvo visiškai priimtina vilkėti rausvus atlasinius, aksominius, gėlėmis ir paukšteliais siuvinėtus drabužius ir avalynę. Vaikai nebuvo rūšiuojami pagal dėvimas spalvas – iki XIX a. vidurio tėvams buvo svarbiau atskirti vaikus nuo suaugusiųjų, o ne berniukus nuo mergaičių: rausva ir melsva buvo laikomos tiesiog kūdikystės spalvomis.
Didžiausios Chanel konkurentės, Elsos Schiaparelli mėgstamiausia spalva buvo skaisti magenta, kurią ji vadino „Shocking pink“ (angl. šokiruojančia rožine).
„Nars“ kosmetikos kompanija, pagerbdama garsiąją kūrėją, sukūrė „Schiap“ (taip sutrumpintai buvo vadinama dizainerė) duetą: skaisčiai rožinius lūpų dažus ir nagų laką.
Mums įprastos rausvos su moteriškumu ir mergaitėmis sąsajos yra palyginti nesenos – spalvų, stilių diferencijavimas pagal amžių ir lytį tapo populiaru tik konformistiniame šeštajame dešimtmetyje, kai lyčiai privalomos pareigos (moters „karjera“ – būti namų šeimininke) tapo griežtai apibrėžtos, o tų, kurie išdrįso nesilaikyti šių normų, t.y. dirbti, laukė apkalbos, prasta reputacija ir visuomenės pasmerkimas.
Visa tai, laimei, baigėsi septintajame dešimtmetyje – drauge su feminizmo banga ir Povų revoliucija, kai vyrai dėvėjo itin ryškius, raštuotus, raukiniuotus kostiumus (štai iš kur Alessandro Michele įkvėpimas), o moterys vėl išdrįso (po trečiojo dešimtmečio laisvės) nusikirpti trumpai plaukus ir rinktis vyriško stiliaus drabužius.
Tačiau aštuntojo dešimtmečio pabaigoje ėmęs populiarėti unisex stilius (golfai, kombinezonai) visiškai išstūmė rožinę spalvą: reklamose, kataloguose – tiek vaikams ir suaugusiesiems beveik nerasite nieko rožinio, nes rožinė simbolizavo moteriškumą, o to laikotarpio feministės griežtai protestavo prieš bet kokią lytiškumo (visgi siejamą tik su spalva) apraišką drabužiuose.
Paradoksaliai, jos ir įtvirtino „rožinė=moteris“ reikšmę. Feministės priešinosi rožinei taip pat ir dėl to, kad ši simbolizavo vaikiškumą, todėl šią spalvą dėvinti moteris buvo laikoma infantilia. Su lėlės Barbės bumu, rausva liko tik mergaitėms ir jų žaislams. Amerikiečių rašytoja, feministė, savo knygoje „The Feminine Mystique“ mini, kad „rožinę dėvinti moteris buvo siejama su mama namuose, vaiku tarp vaikų, pasyvia, neturinčia jokios savo gyvenimo kontrolės“. Rožinė nulinčiuota negrįžtamai, ar ne?
Devintajame dešimtmety rausva tęsė gyvenimą kaip išskirtinai mažų mergaičių spalva, o į suaugusiems skirtą madą ėmė grįžti dešimtojo dešimtmečio pabaigoje.
Dabar rožinė įgijo naują statusą, tiksliau tokį, koks spalvai ir priklauso: tai yra spalva ir nieko daugiau. Ją mėgsta šiuolaikiniai dizaineriai: Nicolas Ghesquière („Louis Vuitton“), Alessandro Michele („Gucci“), Karlas Lagerfeldas („Fendi“ kolekcijose), „Dolce&Gabanna“, „Dior“, „Prada“, sportinių drabužių kompanijos – nes yra už ką!
Rožinė yra optimistiška, skani, pavasariška, gaivi ir... lengvai derinama. Pasteliniai rožiniai sportiniai bateliai su juodų arba pilkų atspalvių deriniu? Tobula.
Didelis, pasišiaušęs kokono silueto paltas net žvarbų, pažliugusį rytą pataiso nuotaiką.
Minimalistinis trijų dalių (kelnės, palaidinė, berankovis paltas, pavyzdžiui) skirtingų rausvų atspalvių derinys – optimistiškas, paprastai niūriu laikomo minimalizmo variantas. Juodas odinis moto-švarkas ir bet kas skaisčiai rožinio šalia – įžūliai glamūriška.
Tiesa, ne visos rožinės yra gerai: pigūs perlamutriniai lūpdažiai (prikimbantys ant dantų), keksiukų glaistų atspalviai, lėlių barbių suknelės yra tos vengtinos rožinės, tiksliau, rūžavos. Tačiau dulkėta rausva, švelni ir švari pastelinė, skaisti, prabangi magenta – pelnytai grįžo į madą kaip spalvos – lengvos ir skoningos, simbolizuojančios laisvę.
DAUGIAU: Asmeninis Lauros Mizgirytės-Latour tinklaraštis apie stilių, madą ir įkvepiančius dalykus
