Gerų santykių teorijos ir pakiliu tonu žarstomi patarimai dažnai skamba įkvepiančiai ir padrąsinančiai – taip ir norisi juos išbandyti. Tačiau praktika dažnai pasirodo žymiai... buitiškesnė. Trys dirbančios, ištekėjusios, veiklos nestokojančios moterys papasakojo, kaip joms sekėsi išbandyti santykių „pasaldinimo“ receptus.
1 patarimas: eikite į pasimatymus vienas su kitu
Dinner a deux (pasaulyje prigijęs prancūziškas „vakarienės dviese“ terminas) – idėja ne nauja, bet pastaruoju metu dažnai minima. Šnekas apie ją, kaip gerą būdą nuolat pakurstyti šeimyninės laimės židinį, ypač paakino Barackas ir Michelle Obamos. Kai moteris, kurios sutuoktinis – JAV prezidentas, pabrėžia, kad jo išskirtinės karjeros pagrindas yra laiminga santuoka, kad jie vis dar eina į pasimatymus, tarsi ir nelieka abejonių, jog toks žmonos ir vyro pasibuvimas tik dviese šio to vertas.
Praktinis išbandymas
Išgirdusi tokius samprotavimus trisdešimt devynerių Audronė atsidūsta: „Jei Amerikos prezidentas randa laiko, turėtume ir mes, eiliniai, jo rasti, bet kiek kantrybės ir pastangų prireikia tokį pasimatymą su savo vyru susiorganizuoti...“ Įbedusi akis į nebaigtą dažyti sieną pašnekovė tęsia: „Mes dabar gyvename – tarp viedriukų su dažais. Remonto iniciatorė buvau aš. Pajutau, kad ko nors reikia imtis, kažkaip susipurtyti, nes į mūsų gyvenimą įsėlino tas bjaurus nuobodulys. Vyras mano sumanymui pritarė, bet kai pasakiau, kad ir dar kai ko noriu – pasimatymo, entuziazmo neparodė. Atseit, ir taip užsiėmęs, dar tas remontas – kokie pasimatymai? „Palauk, susitvarkysime, tada turėsime, ką restorane pažymėti“, – įjungė vyrišką logiką maniškis. Suirzau, kad jis taip, bet neatlyžau. Sutuoktinis muistėsi, bambėjo, kad jį spaudžiu, bet galų gale pasirašė.
Aišku, kad buvo faina ir po vakarienės traukti į prašmatnų viešbutį įkalbinėti jo nebereikėjo... Tačiau širdy liko nuosėda: po galais, kodėl vyras elgėsi taip, lyg romantiškas pasimatymas su žmona – viena iš daugybės pareigų, kurias nori nenori reikia atlikti? Sutikčiau ir vėl tokiu būdu drauge su juo pasprukti nuo kasdienybės, bet kol kas tyliu, nes trokštu būti pakviesta. Tik ar sulauksiu kvietimo?“
2 patarimas: miegokite atskirai
Tyrėjų išvada: miego konfliktai dažnai išauga į santykių konfliktus.
Miegojimo skirtinguose kambariuose šalininkai turi nepaneigiamų argumentų: „Kai šalia kažkas knarkia ir vartosi, visavertiškai pailsėti neįmanoma“, „Jis – vyturys, aš – pelėda, todėl mūsų biologiniai laikrodžiai valandas rodo skirtingai“, „Aš geriau išsimiegu ant minkšto čiužinio, o jam reikia kieto kaip lenta...“ Ko gero, knarkiančiam amerikietės DeAnn Miller-Boschert vyrui nebūtų tekę skųstis policijai, kad žmona apliejo jį šaltu vandeniu, subadė tušinuku ir vožtelėjo pusantro kilogramo svarmeniu, jei sutuoktinė būtų leidusi naktis kitame kambaryje. Tyrėjų išvada: miego konfliktai dažnai išauga į santykių konfliktus. Skrupulingas profesorius Jimas Horne’as, vieno miego centro direktorius, panūdęs sužinoti, kam miegojimas atskirai itin pagražintų gyvenimą, pasitelkė judesio monitorius ir išsiaiškino, kad stipriosios lyties atstovai kur kas dažniau trukdo moterims nei šios jiems – knarkdami, spardydamiesi ir pan.
Praktinis pritaikymas:
Trijų paauglių mamos Renatos ilgametė patirtis – miegas šalia garsiai ir neramiai miegančio sutuoktinio, tačiau patarimą ji pakomentuoja netikėtai. „Savaitę prabuvau savanoriškoje tremtyje – miegojau viena. Atrodė, kad po šitiek kartu su vyru praleistų metų, kažkur pradanginusių aistrą, atskira lova nesukels jokių nepatogumų, priešingai – patiks! Tačiau jau trečią naktį pajutau, kad man... vieniša, šalta, trūksta šilto alsavimo šalimais, vyriško šono, prie kurio galiu prisiglausti, vyriško glėbio, kuriame naktį būna jauku... O kitas dalykas, privertęs grįžti į šeimyninį guolį, – vaikų klausimas: „Mama, jūs skiriatės?“
3 patarimas: galvokite ir sakykite „mes“
Žmonos ir vyrai, kurie žodeliais „aš“, „man“, „tu“ pabrėžia savo nepriklausomumą, atskirumą, mažiau patenkinti vedybiniu gyvenimu.
Pasak Berklio universiteto atliktos studijos autorių, susituokusios poros, kurių nariai nuolat vartoja daugiskaitinius „mes“, „mūsų“, geriau sprendžia kylančius konfliktus nei tos, kurių nariai pabrėžia savo ir partnerio individualumą ir teikia pirmenybę vienaskaitiniams „aš“, „man“, „jis“, „jam“. „Kalbėjimas, kuriame daug „mes“, – natūrali ilgalaikės partnerystės, įsitikinimo, kad dviese galima susidoroti su problemomis, išdava. Paaiškėjo, kad žmonos ir vyrai, kurie žodeliais „aš“, „man“, „tu“ pabrėžia savo nepriklausomumą, atskirumą, mažiau patenkinti vedybiniu gyvenimu.“
Praktinis pritaikymas:
Silvija, su savo vaikinu iki vestuvių kartu gyvenusi penketą metų, ir galiausiai oficialiai tapusi jo žmona, skeptiškai vertina tokį susitapatinimą su savo antrąją puse: „Galbūt patarime ir yra tiesos, bet būti Siamo dvyne neturiu jokio noro. Daug svariau už kartojimą „mes“, man atrodo, yra tai, kad vyras nesivaržo parodyti, jog brangina ir gerbia mane – ir tada, kai mes dviese, ir tada, kai mus supa žmonės. Viename vakarėlyje bičiulė pakuždėjo į ausį: „Pavydas bambą drasko, kai matau tokį nesumeluotą intymumą tarp jo ir tavęs.“
