Plėšrios emancipuotos damos kartais įnirtingai aiškina, kad jau atsikando verkšlenančių romantikų – joms reikia „tik“ nuogo sekso, be visokiausių padūsavimų, bet kita vertus, tuoj ima skųstis tuo savo alfa patinu, kad jis neįdomus, neintelektualus ir apskritai – nėra su juo apie ką kalbėti. Tai kam tada su tokiu į lovą virsti? O todėl, kad vienišauti lyg ir ne lygis – reikia turėti partnerį kūniškiems malonumams, nors kitais aspektais tas vyrukas, na, niekaip netinka į gyvenimo draugus.
Niekas nesiginčyja, kad seksas – smagus ir malonus užsiėmimas, bet leistis į artimus ryšius visada mieliau su asmeniu, kuriuo žavimės, o ne su tuo, už kurio nugaros norisi pasišaipyti dėl jo išprusimo – koks jis žavus bei aistringas bebūtų. Aišku, puiku, jei išsyk santykiuose daug aistros – ji ima pamažu gesti ilgalaikiuose šeimyniniuose santykiuose, tad jei aistros daug starto pozicijoje, dar kažkiek liks ir ties finišu...
Visada laimi tie, kurie užmezga santykius su dvasiškai artimu žmogumi – tokiu, su kuriuo įdomu būti ne vieną dešimtmetį.
Užgesusią aistrą sunku vėl įžiebti vien todėl, kad dažniausiai ji gimsta susižavėjus stangriu užpakaliuku ir puikia figūra, kuri, kaip žinome, metams bėgant labai retai keičiasi į gera. Tad visada laimi tie, kurie užmezga santykius su dvasiškai artimu žmogumi – tokiu, su kuriuo įdomu būti ne vieną dešimtmetį. Ir tai visai ne mitas – netikėkite tais nuvalkiotais posakiais, apie meilę, trunkančią trejus metus.
Vyrai vis bando mums priminti apie savo poligamišką prigimtį, o mes geriausių draugių ratelyje kartais irgi nenutylime, kad mus velniškai traukia koks nors pažįstamas svetimas vyras, bet giliau pasikapsčius, tampa aišku, kad žavimės dažniausiai ne sielų giminyste, be kurios ilgo ir aistringo romano tiesiog nebus. Kūnas linksta prie to, prie ko traukia širdis, ir žavėtis tuo svetimu kūnu imame įkvėptos neeilinės asmenybės.
Galbūt todėl vertėtų atrasti, kuo vis dar galime žavėtis, gyvendamos ne vienierius metus su žmogumi, o ne skaičiuoti, kiek kartų per savaitę mylimės ir sielvartauti, kad neatitinkame statistinio vidurkio. Aistra savaime blykstels, jei šiek tiek sumažinsime reikalavimus partneriui, mažiau ieškosime jo trūkumų, bambėsime dėl smulkmenų ir bandysime jį pakeisti – kad būtų patogesnis mums.
Kai pilve nustoja skraidyti drugeliai, ateina kita santykių fazė: žavimės, kad toks geras, mielas, talentingas ir protingas žmogus atsirado šalia.
Kai pilve nustoja skraidyti drugeliai, ateina kita santykių fazė: žavimės, kad toks geras, mielas, talentingas ir protingas žmogus atsirado šalia. Kol žavimės juo kaip asmenybe, tol sulaukiame atsakomosios reakcijos ir aistra vis dar neužgęsta, bet būna, kad labai nusiviliame, rožinis rūkelis išsisklaido, ir staiga suprantame, kad daugiau su juo – nė žingsnio. Tada jau jokie seksualiniai eksperimentai anei pilki atspalviai nebepadės.
Kai kurios poros išsaugo aistrą ilgus metus. Kaip jiems pavyksta? Savotiškai išsaugant savo asmenybės paslaptį ir tobulėjant daugelyje sričių, intymiojoje – irgi. Šias poras vienyja dar vienas bendras bruožas – jie nesistengia riboti vienas kito polėkių ir pomėgių, smulmeniškai nekontroliuoja savo partnerio, nes mano, kad jei kažkas sumanys nukryptį į kairę, tą padarys per pietų pertrauką ir grįš namo lyg niekur nieko, o jei tokios minties neturės, jo nesugundys nė pulkas mergužėlių per atskirai nuo žmonos leidžiamose atostogose.
