Feministės ir joms prijaučiančios moterys turbūt pasiūlytų apversti schemą ir tiesiai paklausti, ar jis bus jūsų vyras (teirautis, ar jis nenorėtų jūsų vesti, – rizikinga; šitaip suformuluotas klausimas provokuoja vienareikšmį atsakymą: NE!).
Vadinamųjų tradicinių lyčių vaidmenų gynėjos galėtų papasakoti apie vyrų baimę įsipareigoti ir vėlyvą brandą – lyg visi jie būtų kokio santuokos baimės sindromo aukos. Keista: atsitiktinio sekso nebijo, o štai tuoktis – nedrąsu. Na ir, aišku, kai kalba pakrypsta apie vestuves ir šeimą, iškart prisimenamas universalus receptas: iš pradžių pagyventi kartu, tik vėliau tuoktis. Girdi, ir vyrams taip paprasčiau, o paskui jau visai lengva nuo bendro gyvenimo pereiti prie santuokos. Tik bakst – ir skelbiu jus vyru ir žmona.
Tas, kuris kviečia mylimą moterį pagyventi kartu, labai puikiai supranta, ką daro. Ir nebūtinai šitas kelias pasibaigs prieš altorių.
Vyrams gal ir paprasčiau. Iš šios lyties apskritai verta pasimokyti talento paprastinti gyvenimą. Bet dėl gyvenimo kartu, sklandžiai pereinančio į santuokinį, drįstume abejoti. Nes jie anaiptol neasocialios būtybės ir kai nori būti su moterimi, iškart siūlo ranką ir širdį, o ne gyvenimą bendrame bute. Galite būti ramios: tas, kuris kviečia mylimą moterį pagyventi kartu, labai puikiai supranta, ką daro. Ir nebūtinai šitas kelias pasibaigs prieš altorių.
Bandomoji santuoka tam ir yra bandomoji, kad bandymas gali nepavykti. Keisti jos šalininkių ir šalininkų argumentai, girdi, jei paaiškės, kad netinkate vienas kitam, išsiskirti bus paprasta ir neskausminga: susikrovei lagaminėlį ir išėjai. Paprasta ir neskausminga tada, kai ir atsikraustai su vienu lagaminėliu, drauge gyvendamas neįsigyji nė lėkštės ar pagalvės (ką jau kalbėti apie tokias kapitalines investicijas, kaip skalbyklė, namų augintinis ar net vaikas).
Požiūris, kad pirmiausia reikia gerai susipažinti su žmogumi, o tik paskui kurti šeimą, šiandien beveik visuotinai priimtas. Tačiau, kaip ir bet kokiose visuotinėse tiesose, po gražiu jauku slypi bent keli kabliukai. O didžiausias tas, kad kuo ilgiau jūs gyvenate kartu formaliai neįteisindami santykių, tuo mažiau šansų, kad kada nors tai padarysite.
Įvairiose šalyse surinkta statistika rodo, kad metų visiškai pakanka susipažinti taip, kad žinotum, ar nori būti su tuo žmogumi ilgesnį laiką. Tik penktadalis porų, praleidusių kartu ilgiau nei metus, galiausiai nusprendžia įteisinti savo santykius. Dar viena įdomi statistika: jei pora pragyveno kartu daugiau kaip 7 metus, o paskui vis dėlto išsiskyrė, tikimybė, kad vyriškis sukurs naują šeimą, siekia 63 proc., o 70 proc. moterų, išgyvenusių tokią patirtį, taip ir neišteka.
Todėl jei jūs – žmonos, o ne meilužės tipas, geriau pakalbėti apie „tai“ su mylimu žmogumi prieš apsigyvenant drauge vienokia ar kitokia forma. O kartais pakanka tiesiog įsiklausyti į atvirai reiškiamą jo poziciją, iš anksto atmetus naivų tikėjimą, kad dėl jūsų jis pasikeis.
Jei jau turite ausis, akis ir sveiko proto, atkreipkite dėmesį į neva išsprūstančias frazes: „aš nepasirengęs tavęs vesti“, „aš niekada nevesiu“, „tu man per gera“ ar „man atrodo, kad mums nieko neišeis“. Jei jau jam taip atrodo, tai tikrai neišeis. Kodėl? Nes jis taip nori. Gaila, kad mums, mergaitėms, taip retai diegiamas šitas nuostabus moralinis imperatyvas...
Bet ką daryti, jei į kovą stoja du imperatyvai: jis nenori vesti, o jūs norite ištekėti. Būtent už jo. Jei jau mes apdovanotos ta įgimta aistra ugdyti, auklėti ir keisti, galime pamėginti paklibinti ir šią vyro poziciją. Jei labai norime.
Nesutapę lūkesčiai
Diskusija „nori ar nenori“ – labai abstrakti. Kalbant apie kiekvieną porą už „nenoro“ slypi labai konkrečios baimės ir lūkesčiai. Pirmiausia – atavistinis vyro nerimas, kad kol damai ant piršto neblizga žiedelis, tol jis dar labai ohoho. Jaunas, žavus, veiklus ir nepriklausomas: panorėjęs gali traukti savanoriu į tolimą šalį ar panorėjęs – išeiti į vienuolius. Ką jau kalbėti apie itin reikšmingas teises mėtyti kojines, neplauti puodelių, kol yra švarių, nenuleisti unitazo dangčio ar žaisti per naktį kompiuteriu. Nesvarbu, kad jis viso to nedaro, – juk gali panorėti daryti. O pikta žmona ims ir atims kompiuterį, lieps išsiplauti puodelius, susirinkti kojines ir nueiti išsitirti skrandžio. Ir, aišku, neleis susitikinėti su kitomis moterimis.
Nieko nepadarysi – paprasta instinktų logika. „Moteris, gyvenanti su manimi, tačiau dar nesivadinanti žmona, neturi į mane visų teisių. Ir aš, Adomas, galiu bent pamėginti peržaisti siužetą ir viltis, kad kada nors sutiksiu tą, tobuląją, kuri plaus, rinks, netrukdys žaisti „Diablo“ ir visada norės sekso, kai norėsiu aš.“
Bet iš principo jis ne prieš tapti sutuoktiniu. Tik ką daryti su tomis baimėmis? Pasirinkti teks jums – išsklaidyti ar dar labiau įgąsdinti. Ko jums reikia labiau: idealiai švarių puodelių ir tvarkos spintoje ar to vyriškio? Jei su minėtomis stereotipinėmis smulkmenomis galite susitaikyti, tai ir surinkite tuos nelemtus puodelius, įtaisykite unitazo dangtį, kuris švelniai nusileidžia pats, susiraskite internete knygų skaitytojų klubą ir įsidėmėkite, kiek gyvybių reikia atiduoti už auksinį kardą žaidime.
TAIP PAT SKAITYKITE: Ko gali išmokyti nenusisekę romanai?
Dėl sekso kaip nors sutarsite (galima ne kalbomis), o kai jis praras budrumą (žinote, kaip išvargina nerimas?!), beliks paskirti santuokos datą. Galų gale galima argumentuoti, kad tai tikrai nebūtinai visam gyvenimui, o patiems baikščiausiems gal apskritai tiks kukli įregistravimo ceremonija.
Ekstremaliausios damos siūlo ėjimą va banque – bet kokia kaina priversti partnerį pavyduliauti. Pavyzdžiui, galima įtikinti draugę paskambinti jums kokį vakarą ir pasikviesti jus į kiną. Arba tiesiog ilgai šnekėtis telefonu vonioje ar kitame kambaryje – nebūtina girtis, kad tai buvo ne flirtas su kolega, o pokalbis su mama apie tėčio sveikatą. Variantas veiksmingas, bet rizikingas: vyras, kuriam jūs išties reikalinga, susigriebs, kokio turto netenkąs, ir paskubės jį susaistyti bendra pavarde ir žiedu. O jei jūs reikalinga vidutiniškai – ką gi, pora pavydo scenų, vienas kitas audringas ginčas ir bus bent jau aišku, ką jums daryti toliau.
Pati kalta
Nors ir kaip nemėgtume šios konstrukcijos, tačiau gali būti, kad jūsų gyvenimo vyras... nežino, jog jūs norite už jo ištekėti. Daugelis vyrų (ir ne tiek jau mažai moterų, bet kalbame ne apie jas) nemėgsta ir neturi laiko ieškoti žodžių antrų, trečių, penktų prasmių. Daugelis vyrų (ir, kaip jau minėjome, moterų) nesuteikia tekstams papildomo konteksto ir girdi tai, ką jūs sakote.
Jei jūs visada pabrėždavote, kad esate už laisvus santykius ir prieš įsipareigojimus, ir tikinote apskritai nenorinti tekėti, jis ir nemėgina jūsų priversti pakeisti principus.
Jei jūs visada pabrėždavote, kad esate už laisvus santykius ir prieš įsipareigojimus, ir tikinote apskritai nenorinti tekėti, jis ir nemėgina jūsų priversti pakeisti principus. Gal jį įtikino nepriklausomybės deklaracijos: „meilė nepripažįsta spaudo“ (be kita ko, joks spaudas seniai niekur nebededamas), „santuokos grandinės supančioja jausmus“, „mes – du laisvi žmonės, esantys kartu tol, kol patys to norime“ – tikrai atspindi jūsų principus? O gal jūs tiesiog kalbate tai, ką iš jūsų tikisi išgirsti aplinka?
Tačiau ką darysite tada, kai kietos panos įvaizdis bus mirtinai atsibodęs ir išaugtas, o žmogui, kuris yra greta jūsų, bus įkalta: šita paukštė nelaisvėje negyvena?! Prisipažinsite, kad ten buvote ne jūs, o ir dabar jau norite visai ko kito, t. y. būti žmona, o ne amžina mylimąja? Viskas įmanoma. Tik lygiai taip pat, kaip prireikė laiko vyrui įtikinti, kad tokia miesčioniška vertybė kaip santuoka jūsų nedomina, reikės gal kelerių metų, kol parodysite, kad jūsų norai ir svajonės pasikeitė. Argumentas, kurio jis galbūt išklausys: mes augome ir keitėmės ir nenuostabu, kad principai irgi kito.
Nebūtinai jums išdegs: o kas, jei jo principai irgi pasikeitė? Ir dabar jau jis įsitikinęs, kad yra neįkainojamas gulbinas, kuriam net gudriausia ornitologė neužmaus žiedo.
Jis (jūsų) nemyli
Gali būti, kad jis nemyli apskritai nieko arba myli ne jus. O su jumis yra dėl to, kad jam smagu po ranka turėti nuolatinę partnerę, įdomią pašnekovę, rūpestingą slaugytoją ir... gynėją nuo kitų moterų pretenzijų.
Labai gali būti, kad tas vyriškis jums net ištikimas: žmonės, kurie užmezga tokio tipo santykius, neretai būna apdovanoti protestantišku sąžiningumu – nežada daugiau, nei gali duoti. Gali – finansinį saugumą ar bent sąžiningą finansinę partnerystę, reguliarų ir saugų seksą, „vyriškio kvapą“ namuose. Negali – meilės. Ir net jei jūs pastosite ir pagimdysite jam dvynius, tai visiškai nereikš, kad į tokį gyvą ultimatumą jis atsakys piršlybomis. Tokio vyro neveikia nei aplinkinių nuomonė, nei moralinis išrinktosios spaudimas. Vienintelė išeitis – jei daugiau taip gyventi negalite – paklausti tiesiai apie jo planus. Bent jau žinosite, ko laukti, ir galėsite modeliuoti savo elgesį. Nėra didžiųjų lūkesčių, nėra ir didelių nusivylimų, argi ne?
TAIP PAT SKAITYKITE: Ką vyrai iš tikrųjų mano apie seksą
O kartais tuo, kad jūsų neveda, galima tik pasidžiaugti. Garbės žodis, yra vyrų, kurie pakenčiami tik kaip meilužiai, savaitgalio partneriai ar šiaip stabilūs sekso ir pokalbių bičiuliai. Aišku, jei jums labai reikia, kad toks vyriškis taptų dar ir sutuoktiniu, tai irgi įmanoma. Tik prieš imdama tokį į vyrus turėtumėte aiškiai suvokti, ką darote ir kodėl.
