Vienintelis būdas – vidinis darbas: „Nėra lengvų mažų išorinių sprendimų. Viskas vyksta kaip tik atvirkščiai – darant vidinius judesius po kurio laiko pasimato rezultatas išoriniame gyvenime.“
– Dažnai žmones, grįžusius prie darbų ir rutinos, ypač po atostogų ar švenčių, apima depresyvios nuotaikos. Kaip jų būtų galima išvengti?
– Tokių nuotaikų atsiranda dėl skirtingų konkrečių gyvenimo situacijų, tačiau apskritai svarbu suvokti, kad esminė depresijos priežastis – mūsų pasaulio įsivaizdavimo ir tikrovės neatitikimas. Ir nenorėjimas to iliuzinio paveiksliuko pakeisti artimesniu realybei. Kiekvienas žmogus turi savo patirtį atitinkantį pasaulio paveikslą ir lūkesčių. Kai dėl kurio nors įvykio žlunga iliuzija, mums kyla įvairių stiprių jausmų. Jeigu leidžiame sau jų išgyventi, šis paveikslas pakeičiamas nauju, artimesniu tikrovei.
– Jausmai yra tam, kad galėtume persigalvoti. Depresija – atsisakymas tai daryti.
– Depresija – tai liūdesys giliai kūne, nes tam tikri buvę įsivaizdavimai nebeatitinka to, ką dabar matome. Mes to naujo matymo nepripažįstame, bijome išgyventi skausmą (pyktį, liūdesį), bet norime, kad tikrovė prisitaikytų prie mūsų paveikslo, deja, taip tiesiog neatsitinka. Mes tarsi užstringame, o kūnas išgyvena pabaigos jausmą.
– Ir kaip tokiais atvejais turėtume elgtis?
– Pirmiausia, sustoti ir įsisąmoninti, kas vyksta, įvyko. „Aha, atostogos baigėsi, nors aš norėjau, kad jos tęstųsi amžinai. Kaip piktaaaaa! Oi, kaip liūdna… Ak, kaip skauda. Bet dabar jau žinau.“
Tiesiog priėmus tikrovišką pasaulį, suradus naują savo santykį su juo situacija harmonizuojasi ir atsiranda naujo, laimingesnio gyvenimo galimybė. Tai normalus procesas, jis vyksta iki pat mirties. Tikros realybės pažinti iki galo neįmanoma, nes pasaulis nuolat keičiasi, mes patys taip pat keičiamės.
– Kas mums paprastai trukdo mėgautis kiekviena akimirka?
– Mano mokytoja Iris Johansson tokius trikdžius vadina daugumos mąstymo klaidomis.
Pavyzdžiui, kad gyvenimo prasmė yra koks nors rezultatas, tikslas arba kad tu esi vertingas ne pats savaime, bet tik toks, koks privalai būti ar tapti. Iš to gimsta draudimai, vertinimai ir prisitaikymas.
Pajutus pasitenkinimą tiesiog savo buvimu, dingsta kova už būvį, panika ir pavojaus jausmas.
Gyvenimas – tai viskas, ką mes turime, jis savaime yra vertingas ir pats yra prasmė. Aš irgi esu reikšmingas, vertingas, kad ir kokių įvairių savybių turėčiau. Kai tai suvokiame, įgauname vidinio pasitikėjimo, ramybės, jėgos, kartu tampame atviresni ir pažeidžiamesni. Mums atsiveria tūkstančius kartų didesnių galimybių, negu įsivaizduojame. Pajutus pasitenkinimą tiesiog savo buvimu, dingsta kova už būvį, panika ir pavojaus jausmas. Tampame smalsūs, judrūs, atviri pasauliui, tyrinėjame kaip vaikystėje. Atsiranda pasitikėjimo savimi, pasauliu, kitais žmonėmis – tada mes rūpinamės vienas kitu. Užplūsta gyvenimo meilė, džiaugsmas ir didžiulis aktyvumas.
– Kaip suprasti, kas tau asmeniškai iš tiesų teikia džiaugsmo ir malonumo?
– Specialiai nieko ieškoti nereikia. Jei leidi sau pabūti „tuščiame kambaryje“, panuobodžiauti, daug sužinai apie save. Ir tada kyla įvairiausių impulsų ir sumanymų veiklai, kuri suteiks tau džiaugsmo.
Mes visi pažįstame nuobodulį. Staiga apima tarsi liūdesio ar nerimo būsena ir ji verčia susimąstyti. Lyg iš kur nors būtų atsiradęs „tuščias kambarys“ mano viduje. Iš pradžių viskas atrodo chaotiška ir beprasmiška, norisi greičiau iš ten išeiti, užpildyti tą tuštumą kuo nors kitu: bendravimu, maistu, sportu, darbu, kompiuteriu etc. Bet labai svarbu jame pasilikti. Jeigu tai pavyks, šioje tuštumoje įvyks sąmonės ir kūno apsikeitimas informacija apie išgyventus dalykus. To rezultatas – daug įvairių žinių apie save, galimybė tobulėti, spręsti konfliktus, gydytis.
Jeigu neištveriame nuobodžiavimo ir užpildome tą nejaukią tuštumą kitais dalykais, apsikeitimas informacija neįvyksta.
Jeigu neištveriame nuobodžiavimo ir užpildome tą nejaukią tuštumą kitais dalykais, apsikeitimas informacija neįvyksta. Tada vėl turėsime ruošti tą „kambarį“ ir vėl gali norėtis iš jo išeiti. Ilgainiui kūnui pasidaro beprasmiška kurti tą tuštumą, žmogus pradeda vis labiau spartinti gyvenimo tempą, neturėti laiko, prisigalvoti sau uždavinių ir iššūkių, tampa vartotoju.
Išbuvus nuobodulį, po kurio laiko jis savaime praeina. Tada kūnas išgyvena džiaugsmą, laimę, o sąmonėje atsiranda aiškumas, švarumas ir išgyvenimas „aha, dabar aš supratau“.
Labai svarbu leisti nuobodžiauti ir savo vaikams, kad jie galėtų vystytis ir bręsti.
TAIP PAT SKAITYKITE: 12 būdų atsispirti darganai ir tamsai
Solveigos tyrinėjimų laukas
Tie žmonės, iš kurių mes semiamės išminties, taip pat nėra tobuli – jie irgi susiduria su įvairiausiais iššūkiais, klysta ir mokosi iš klaidų. Štai 7 sritys, kurias Solveiga šiuo metu tyrinėja ir kurias praktikuoja.
1. Priimti pasaulio ir žmonių (taip pat ir savo) netobulumą. Pasaulis nėra tobulas. Nėra tobulų žmonių. Todėl net labiausiai stengdamiesi mes patirsime ir sėkmių, ir nesėkmių. Tai suteikia laisvę žaisti – tiesiog visas gyvenimo netobulybes, taip pat visas ribas paversti žaidimu, kuris niekada nenuvilia ir niekada nenusibosta.
2. Būti atvirai ir pažeidžiamai, „be šarvų ir be ginklų“, tiek su savimi, tiek su kitais žmonėmis. Tikro artumo, intymumo patyrimas suteikia visam gyvenimui nuotaiką, foną, jį tarsi nušviečia ir nuauksina. Tai susiję ir su rizika, skausmu, bet daro gyvenimą gyvą, įdomų. Svarbu treniruotis nuolat grįžti į kontaktą su savimi ir atpažinti, kai save išduodi, prisitaikai.
3. Būti santykiuose, o ne vertinimuose. Gyvenime nėra nieko statiško, viskas keičiasi, o vertinimai daro mus kietus, tarsi įkalina ir nebeleidžia mums vystytis. Užsidarę vertinime „kaip turi būti“, mes užkertame sau kelią būti tokie, kokie gimstame – smalsūs, kūrybingi. Gyvenimo kokybė prastėja.
4. Pamilti save, būti savimi patenkintai. Tai pirmas žingsnis meilės link ir tolyn nuo egoizmo. Kol nemyliu savęs, aš neturiu jokios galimybės pamilti kitą – galiu tik pasiaukoti. Ir neišvengiamai elgiuosi egoistiškai, nes man reikia gauti ką nors sau pačiai, kad išgyvenčiau. Tada reikalauju iš išorės, iš kito. Kai gyvenu nuolatinėje meilės ir pasitenkinimo srovėje, kai džiaugiuosi, galiu tuo pasidalyti su kitais.
5. Nebijoti paleisti, prarasti. Taip sukuriama erdvė naujiems dalykams ateiti, atsilaisvina rankos naujoms galimybėms pagriebti.
6. Nevengti skausmo – išbūti ramiai skausme, su juo susidraugauti. Todėl, kad laimė ir skausmas – dvi to paties dalyko pusės, be vieno nebūna kito.
7. Sveikinti savo klaidas ir nesėkmes. Jos duoda „vėjo burėms“, tai mano veikimo ir mokymosi teritorija, aš galiu jas taisyti ir išgyventi dėl to džiaugsmą. Kaskart, kai žiūrime į klaidas, pakylame į naujus lygmenis. Klaidos ir yra tai, kas daro mus žmonėmis. Nėra idealaus, tobulo žmogaus. Galime tik kiekvienoje situacijoje elgtis geriausiai, kaip sugebame. Tada galime taip pat supratingai žiūrėti į kitus žmones ir susitikti su jais tame pačiame kelyje.
