Šeštadienį pusfinalyje eliminavę Serbijos krepšininkus, Kazio Maksvyčio auklėtiniai žais penktajame finale per šešias vasaras. Vos antrą kartą per šį laikotarpį rinktinėje nėra Valančiūno – geriausio rinktinės žaidėjo 2008, 2010 ir 2011 metais.
Prieš pirmenybes Slovėnijoje netrūko kalbų, kad be Valančiūno ši rinktinė neverta vadintis auksine.
„Buvome supykę, kad visi šnekėjo, jog be Jono nieko negalime“, – prisipažino rinktinės žaidėjas Vytenis Čižauskas.
Rinktinės aikštės generolas šiemet yra svarbiausias žmogus Lietuvos rinktinės žaidime. Europos čempionate jis vidutiniškai pelno po 13 taškų, atkovoja po 6 kamuolius ir atlieka po 4,4 rezultatyvaus perdavimo.
Čižauskas yra vienas iš trijų krepšininkų, žaidusių visose jaunimo rinktinėse nuo pat penkiolikmečių olimpinio festivalio. Kiti du – Dovydas Redikas ir Edgaras Ulanovas.
Redikas, kuris paskutinėse antrojo etapo rungtynėse prasikirto antakį, dėl galvos sutrenkimo praleido ketvirtfinalio dvikovą. Į aikštę grįžęs pusfinalyje jis pelnė 7 taškus ir po mačo triumfuodamas apsigaubė Trispalve.
„Pagrindinis mūsų motyvas buvo įrodyti, kad ir be Valančiūno galime laimėti. Visi kalbėjo, kad esame priklausomi nuo Jono, o aš manau, kad kai iš 4–5 žmonių branduolio išima vieną žmogų, niekas per daug nepasikeičia. Mes tai įrodėme“, – džiaugėsi Redikas.
Iki šiol paneigę visas prognozes, lietuviai nesiruošia sustoti ir finale. Sekmadienį jie turi unikalią progą savo žygį pabaigti penktu aukso medaliu iš eilės, rašoma „BasketNews.lt“.
