Nejauki tyla. Lieka dviejų taškų persvara. „Mamma mia“, – kas čia vyksta, nustebęs komentuoja Robertas Petrauskas.
-3. „Sakiau, Kalnietis fainas“, – išlyginus rezultatą santūri lieka prie pat didžiojo ekrano sėdinti Gintė. „Sabonį į aikštę“, – humoro trupinius sau pasilieka prie kito staliuko sėdinti kompanija. -3.
Po Renaldo Seibučio dvitaškio. „Apsiginam, chebra“, – susidraugauti nori visi. -1.
„Kur gynyba. Nėra jis toks gražus, kad praleistum“, – apsaugininko įgūdžius demonstruoja Vladas.
Mūsų jaunosios viltys aikštelėje. Bet brolis iš po krepšio taiklus. „We will rock you“, – įsiaudrinę iki raudonumo šėlsta sirgaliai ir rokas nesibaigia. Lietuviai saugo savo krepšį. Septynios minutės – septyni taškai. Solidų alaus gurkšnį nuryja ir baro šeimininkas Šarūnas Marčiulionis.
Taip gerai. Norint išgauti garsą daužoma ir minėto krepšininko nuosavybė – mediniai stalai.
Donatas Motiejūnas užtvirtina pergalę. Lai tiksi laikrodis nepailsdamas. Minutės pertraukėlė. „Balarė kantarė“, – čia jau ne visai lietuviška pergalės lambados pradžia ir švilpimas. Švilpimas, per kurį pramiegi net žadintuvą. Trylika taškų laimime.
Liko kelios minutės. „Aš išmoksiu šokti salsą“, – pažada šių eilučių autorius. Jos sušokti nesusigundo Jonas Mačiulis. Taiklūs baudos metimai ir skamba ne banditais pagarsėjusi „Lietuva“.
Mes laimėjom. Medaliai, bent mediniai, tikrai jau Lietuvoje. Pora brolio žingsnių kaip šokių aikštelėje nesugadina nuotaikos.
Pergalė. Ir ko čia taip nervinomės? Juk niekas ja neabejojome...
