Nuo nepriklausomybės atgavimo Lietuvos krepšinio rinktinė turėjo penkis trenerius. Iš jų sėkme užsienyje galėtų pasigirti tik Jonas Kazlauskas. Vladas Garastas Europoje karaliavo su Kauno „Žalgiriu“, o Antanas Sireika, Ramūnas Butautas ir Kęstutis Kemzūra didžiųjų Europos klubų dėmesio neatkreipė.
V.Garastas prie rinktinės vairo stojo 1992 metais, prieš tai dešimtmetį vadovavo Kauno „Žalgiriui“ ir trejus metus praleido treniruodamas SSRS rinktinę, kuri 1989 metų Europos čempionate iškovojo bronzą, o po metų pasaulio čempionate džiaugėsi sidabru.
Tik stojęs prie nepriklausomos Lietuvos rinktinės trenerio posto 1992 metais Barselonos olimpinėse žaidynėse iškovojo bronzos medalius. 1995 metais Europos čempionate lietuviai laimėjo sidabrą, o dar po metų Atlantos olimpinėse žaidynėse ir vėl pasipuošė bronza.
Nuo nepriklausomybės atgavimo Lietuvos krepšinio rinktinė turėjo penkis trenerius. Iš jų sėkme užsienyje galėtų pasigirti tik Jonas Kazlauskas.
Per savo karjerą V.Garastas vadovavo tik vienam užsienio klubui – 1991–1992 m. paskutinį tuometės Čekoslovakijos čempionų titulą padėjo iškovoti „Prievidza“ klubui.
1997 metais Lietuvos rinktinę treniruoti buvo patikėta V.Garasto asistentui Jonui Kazlauskui. Tuo metu jis jau buvo tapęs Europos čempionu treniruodamas Lietuvos jaunių rinktinę ir vadovavo Kauno „Žalgiriui“, su kuriuo 1999 metais tapo Eurolygos čempionu. Po metų Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse su Lietuvos rinktine iškovojo bronzos medalius.
J.Kazlauskui šie pasiekimai padėjo įsitvirtinti ir užsienyje. Nuo 2004 iki 2008 metų jis vadovavo Kinijos krepšinio rinktinei, po to tapo Graikijos rinktinės treneriu. Taip pat dirbo superklubų Pirėjo „Olympiakos“ ir Maskvos CSKA treneriu. 2012 metais sugrįžo į Lietuvos rinktinę ir po metų Europos čempionate Slovėnijoje iškovojo sidabro medalius.
| Lietuvos krepšinio rinktinės treneriai | |
|---|---|
| 1937 m. | Feliksas Kriaučiūnas |
| 1939 m. | Pranas Lubinas |
| 1992-1996 m. | Vladas Garastas |
| 1997-2001 m. | Jonas Kazlauskas |
| 2001-2006 m. | Antanas Sireika |
| 2006-2009 m. | Ramūnas Butautas |
| 2009-2012 m. | Kęstutis Kemzūra |
| 2012 m. - | Jonas Kazlauskas |
Antanas Sireika: „Rinktinėje ir dėmesio, ir pylos daugiau“
Po nesėkmės 2001 metų Europos čempionate J.Kazlauską rinktinėje pakeitė jo asistentu dirbęs Antanas Sireika. Po metų jis tapo ir Kauno „Žalgirio“ treneriu. 2003 metais A.Sireika su Lietuvos rinktine tapo Europos čempionais.
2006 metais treneris neteko darbo Lietuvos rinktinėje ir Kauno „Žalgiryje“ ir išvyko į Kazanės „Uniks“ ekipą, tačiau po dviejų sezonų dėl prastų rezultatų buvo priverstas atsistatydinti. 2008 metais trumpai treniravo „Lietuvos rytą“, tačiau nebaigė sezono ir išvyko į „Šiaulių“ klubą. Čia pasiliko iki 2012 metų, kai pasibaigus kontraktui išvyko į Japoniją, kur vieną sezoną praleido treniruodamas Točigio „Brex“ ekipą.
Šiuo metu A.Sireika netreniruoja jokio klubo. Ar aukso medalis Europos čempionate nužtikrina darbo vietos?
Tuo metu, kai tapome čempionais, vadovavau Kauno „Žalgiriui“, tai kitų pasiūlymų nesvarsčiau.
„Darbas klube ir rinktinėje labai skiriasi. Rinktinėje treneris ateina su kitokiu matymu ir mąstymu. Čia nėra daug laiko pasirengimui. Reikia greitai suderinti skirtingus charakterius, greitai reaguoti. Taip pat ir dėmesys bei atsakomybė skiriasi. Kai laimi – daug dėmesio ir džiaugsmo, kai pralaimi – daug pylos“, – darbą rinktinėje apibūdino A.Sireika.
Paklaustas, ar kolekcijoje turimas Europos čempionato auksas padėjo gauti geresnį kontraktą klube, A.Sireika prisipažino, kad klubai tokių laimėjimų pro akis nepraleidžia: „Tuo metu, kai tapome čempionais, vadovavau Kauno „Žalgiriui“, tai kitų pasiūlymų nesvarsčiau. Tačiau, kai dirbau Rusijoje ir Japonijoje, į mano pasiekimus su Lietuvos rinktine buvo atkreiptas dėmesys.“
Anot trenerio, daugiausia jis išmoko savo paskutinėje darbovietėje Japonijoje. Čia lietuvio laukė kitokia darbo etika ir kultūra: „Mokiausi kiekvieną dieną. Japonai negalvoja, kad užtenka turėti planą A ir planą B, jie paprašo ir plano C. Tai savotiškai nuleido ant žemės. Viską reikėjo įrodinėti iš naujo.“
Ramūnas Butautas: „Dykaduoniauju“
2007 metais prie Lietuvos rinktinės vairo atsidūrė Ramūnas Butautas. 2005 m. su Lietuvos jaunimo rinktine jis tapo pasaulio čempionu. Taip pat dirbo Šiaulių ir Rygos klubuose, tačiau skambesnių pergalių klubiniame krepšinyje neturėjo. 2007 metais jis Europos čempionate su Lietuvos rinktine iškovojo bronzos medalius.
Po dvejų metų rinktinėje R.Butautas išvyko į Donecko krepšinio klubą, kuriame užtruko vieną sezoną. Sugrįžęs prisijungė prie Kauno „Žalgirio“, tačiau greitai buvo atleistas ir išvyko į Rygos VEF ekipą, kurioje praleido tris sezonus.
Jeigu pralaimėsi su klubu, tave išvarys iš komandos ir tai bus tavo asmeninė tragedija. Jeigu pralaimi su rinktine – tai nacionalinė tragedija.
Praėjusiais metais Latvijos klubas atsisakė lietuvio paslaugų. Šiuo metu R.Butautas trenerio darbo neturi. „Dykaduoniauju. Tačiau į pensiją nesiruošiu“, – prisipažino treneris.
„Darbas rinktinėje yra sudėtingesnis nei klube. Čia prieš čempionatą su krepšininkais dirbi vos pora mėnesių, o su klubu – dešimt. Klube treneris dirba už atlygį, rinktinėje – vedamas patriotizmo.
Krepšininkai taip pat žaidžia iš meilės tėvynei. Taip pat skiriasi ir atsakomybė. Jeigu pralaimėsi su klubu, tave išvarys iš komandos ir tai bus tavo asmeninė tragedija. Jeigu pralaimi su rinktine – tai nacionalinė tragedija“, – darbo skirtumus klubuose ir rinktinėje vardijo R.Butautas.
Treneris atskleidė, kad po laimėto bronzos medalio Europos čempionate sulaukė palankių pasiūlymų iš klubų, tačiau juos atmetė, kad liktų dirbti rinktinėje.
„Laimėjimai su rinktine gali atverti duris, tačiau pralaimėjimai taip pat greitai gali jas užverti“, – darbą rinktinėje apibūdino R.Butautas.
Šiuo metu jokio klubo netreniruojantis krepšinio specialistas prisipažino, kad darbas užsienyje jam nėra toks mielas kaip gimtinėje: „Maloniausia man dirbti tėvynėje. Jeigu darbas priverčia ragauti emigranto duonos, tai man tas nepatinka. Smagiausia yra treniruoti Lietuvos komandą.“
Lietuvos treneriams prasimušti Europoje – misija neįmanoma?
Po R.Butauto 2010 metais Lietuvos rinktinę treniruoti ėmėsi Kęstutis Kemzūra. Prieš tai jis trumpai vadovavo Latvijos rinktinei bei Maskvos „Chimki“ klubui. Visa kita patirtis – trenerio asistento kėdėse. Jo vadovaujama Lietuvos rinktinė 2010 metais pasaulio čempionate netikėtai iškovojo bronzos medalius.
2012 metais K.Kemzūra paliko Lietuvos rinktinę ir sezoną praleido treniruodamas Gdynės klubą, nuo 2013 metų lietuvis dirba Čekijos Nymburko ČEZ ekipoje.
Kodėl su pajėgia Europos rinktine pergales skinantys Lietuvos treneriai nėra paklausūs klubiniame krepšinyje? R.Butautas ir A.Sireika teigia, kad tai lemia įsisenėjusi agentų sistema, kuri nėra palanki lietuviams.
Svarbiausia yra parduoti prekę. Tai neturi daug bendro su kokybe. Čia jau yra reklamos ir ryšių verslas.
„Be abejo, lietuviams prasimušti yra labai sunku. Rinka yra užimta kitų šalių agentų. Lietuviams yra nelengva ten prasimušti. Mes dar tik 25-eri metai kaip esame laisvi, o krepšinis jau žaidžiamas šimtą metų. Mes vėluojame visur“, – situaciją apibūdino R.Butautas.
A.Sireika taip pat sutiko, kad šiuo atveju trenerio pasiekimai ir kvalifikacija mažai ką lemia: „Svarbiausia yra parduoti prekę. Tai neturi daug bendro su kokybe. Čia jau yra reklamos ir ryšių verslas. Susidariusi agentūrų sistema Europoje nėra palanki lietuviams.“
Dėl šios priežasties, A.Sireikos įsitikimu, geras treneris ne tas, kuris dirba su garsiais klubais, o tas, kuris išugdo garsius krepšininkus.
R.Butautas tiki, kad ateityje Lietuvos treneriai rinkoje bus daug paklausesni ir atvers geriausių Europos klubų duris: „Aš manau, kad Lietuvos krepšinis yra vertinamas ir jaunesniems treneriams bus žymiai lengviau prasimušti į elitinius klubus.“
