„Sporto baras „Stars and Legends“ – tai padėka puikiems ir valingiems sportininkams, padovanojusiems žmonijai nepamirštamų akimirkų, džiaugsmo ir pasididžiavimą, – sako Šarūnas. – Būtų nusikaltimas nepasidalyti nuotraukomis ir prisiminimais. Reikia nupūsti dulkes ir prisiminti praeitį.“
Kol statomi sporto baro pamatai, Šarūnas sutiko dar kartą mintimis grįžti į savo praeitį ir iš naujo prisiminti daugelį jo karjeroje pasitaikiusių peripetijų.
– Pamėginkime grįžti į praeitį. 1982 m. jus pakvietė Vilniaus „Statybos“ ekipa. Ką prisimenate iš tų laikų? Kokia tai buvo komanda?
– Kalbant nuoširdžiai, atvykimas į „Statybą“ buvo labai įdomus – lyg pabėgimas iš Kauno. Tais laikais buvo ne taip, kaip dabar, kai mūsų komandose žaidžia po keturis užsieniečius ir niekas neklausia, ko jie atvažiavo. Atvažiavau mokytis į Vilnių turėdamas troleibuso bilietėlį, ant kurio buvau užsirašęs „Statybos“ klubo administratoriaus Jurkaus telefono numerį, kurį man davė Rimas Endrijaitis. Sakė, jei atvažiuosiu į Vilnių ir norėsiu žaisti, paskambinti jam, gal padės. Žinai, buvo labai įdomus ekslibrisas ant bilietėlio – berniukas, į vieną krepšį susidėjęs aprangą, į kitą – obuolius ir kriaušes. Mano atvažiavimas į Vilnių – dar vienas ekslibrisas.
Pati komanda buvo puiki, nes turėjo pakankamai patirties. Buvo baisiai didelė konkurencija – suskaičiavome, kad buvo aštuoni ar devyni gynėjai! Kai išėjo Rimas (Girskis – aut. past.), komandoje atsirado vieta man.
– Buvote pirmasis tuometės Tarybų Sąjungos krepšininkas ir netgi vienas pirmųjų europiečių, pravėrusių NBA duris. Ne daugeliui pavyko įsitvirtinti stipriausioje pasaulio lygoje. Kas jums padėjo tai padaryti ir kas buvo sunkiausia atvykus į Ameriką?
– Iš dalies padėjo Donas Nelsonas jaunesnysis, jis buvo tarsi tos paukščių kalbos vertėjas. Mano mąstysena buvo Kauno gatvinė – kad neturi ko prarasti. Aikštelėje esi vienas prieš vieną, taip pat turi dvi rankas, galvą, dvi kojas. Ir kelio atgal nėra. Tiesiog negali visko mesti ir grįžti, nes atstovauji ne tik sau ir krepšiniui, bet ir savo šaliai. Grįžimas būtų buvęs fiasko. Dar vienas dalykas, kurio tada niekam nesakiau, – į Valstijas nuvažiavau po gana sudėtingos traumos, kuri buvo mažai matyti. Ją patyriau turnyre Olandijoje: dėjau iš viršaus ir tuo metu gynėjas bėgdamas „nunešė“ man kojas – kritau iš to aukščio ant nugaros. Rimantas (Girskis – aut. past.) sakė: „Kelkis, viskas bus gerai.“ Bet nuvažiavęs į JAV nebegalėjau pašokti – nuo vienos kojos nepasiekdavau lanko. Atvykau ne tik nemokėdamas kalbos, bet ir turėdamas, pavadinkime, fizinę negalią. Mane pusantrų metų bandė atgaivinti, tačiau tos traumos padarinių panaikinti nepavyko. Taip išėjo, kad viena mano koja ilgesnė už kitą. Fiziškai nebegalėjau būti toks kaip Europoje, turėjau prisitaikyti ir psichologiškai – daug ko nežinojau.
– Dar prieš atvykstant į NBA, D.Nelsonas vyresnysis kalbėjo, kad visiškai atsiskleisti jums prireiks trijų sezonų. Būtent trečias sezonas ir buvo rezultatyviausias – vidutiniškai pelnydavote po 18,9 taško per rungtynes. Kodėl prireikė tiek laiko, kad įgytumėte pasitikėjimo savimi ir imtumėtės iniciatyvos?
– D.Nelsono metodika buvo labai įdomi. Jis atsiprašė manęs per spaudą, kai buvo labai kritikuojamas dėl konflikto su Chrisu Vebberiu. Chrisas skundėsi, kad treneris jį spaudžia ir žlugdo. D.Nelsonas sakė, kad vienintelis krepšininkas, kurio jis gali atsiprašyti, yra Rooney. „Ant jo aš tikrai „važiavau“, buvau neteisus ir bandžiau visais įmanomais būdais išspausti maksimumą“, – sakė jis. Kartais tai, ką Donas sakydavo aikštelėje, būdavo tikrai labai negražu, net gėda. Bet, kaip Donas sako, jeigu treneris ant tavęs nešaukia, nereikalauja, neaiškina, vadinasi, jis netiki, kad tu gali žaisti. O jeigu rodo dėmesį, tiki, kad gali būti geresnis. Jeigu metu ir žengiu žingsnį į priekį prie lentos, treneris iš karto sodina ant suolo, nes aš jau mesdamas netikiu, kad pataikysiu. Tačiau buvo ir gerų dalykų – jis duodavo antrą progą.
– Kurios rungtynės NBA jums buvo pačios įsimintiniausios?
– Visokių jų buvo. Kalbant apie rezultatyvumą, įdomumą, buvo dvejos rungtynės, kai žaidžiau prieš Draženą Petrovičių ir surinkau per 30 taškų. Taip pat pirmais metais buvo puikios atkrintamosios rungtynės su San Antonijaus „Spurs“. Mes buvome septinti, jie – antri. Išvykoje seriją laimėjome. Buvo rimtas etapas, kiekvienas taškas buvo labai svarbus. D.Nelsonas sakydavo: „Tai olimpiada“ (juokiasi – aut. past.).
– Su kuriuo varžovu buvo sunkiausia žaisti?
– Buvo komandų, kurios paprasčiausiai neatlikdavo namų darbų ir neišanalizuodavo mano žaidimo. Man būdavo įdomiau žaisti su komandomis, kurių ir patys gerai nepažinojome – neišstudijuoji jų žaidimo, nes per sezoną su viena komanda susitinki tik du kartus. Žinoma, prieš kiekvienas rungtynes galvodavai, kaip žaisi su vienu ar kitu žaidėju, juk negali rungtyniauti tuo pačiu ritmu – turi įnešti ką nors nauja. Tokios komandos kaip Los Andželo „Lakers“, Portlando „Trail Blazers“, Finikso „Suns“ mano žaidimą išanalizuodavo gana gerai.
Sunkiausia žaisti buvo su Joe Dumarsu iš Detroito. Jis nuspėdavo visus mano judesius. Ir, žinoma, tas pats Michaelas Jordanas. Gindavosi jis gerai, bet, kita vertus, teisėjai jam nešvilpdavo baudų. M.Jordanas turėjo savo taisykles – Jordan Rules. Norėjosi jį apeiti. Su Mitchu Richmondu per vienas rungtynes namie buvome jį pristabdę iki 14 ar 16 taškų. Bet gynyboje Michaelas vis tiek žaidė gana gerai.
– Papasakokite juokingiausią įvykį, nutikusį jums rungtyniaujant už Atlanto.
– Tai nutiko ne per rungtynes. Vieną sekmadienį buvome Dalase. Susitikome su D.Nelsonu vyresniuoju, jis ir sako: „Paskaitysim laikraštį.“ „The Sunday Times“ – kaip knyga. Žiūriu, verčia, verčia laikraščio puslapius, surado sporto skiltį ir visa kita išmetė į šiukšlių dėžę...
– Kurioje komandoje – „Golden States Warriors“, Sietlo „SuperSonics“, Sakramento „Kings“ ar Denverio „Nuggets“ – buvo maloniausia žaisti?
– „Warriors“. Kaip sakoma, pirma meilė nerūdija. Ten prasidėjo mano gimimas. D.Nelsonas jaunesnysis buvo skautas Lietuvoje ir norėjo, kad žaisčiau toje komandoje. Pagal Tedo Turnerio ir „Cosmo Sport“ susitarimą, turėjau patekti į Atlantos „Hawks“ ekipą su Aleksandru Volkovu. Tačiau pasirinkau nepramintą kelią. Nenorėjau būti šachmatų figūra, kurią kažkas stumdo.
– Tačiau tikriausiai niekas neprilygo atstovavimui Lietuvos rinktinei...
– Taip. 1992 metais visos jėgos ir emocijos buvo skirtos būtent rinktinei, kurią patys sukūrėme. Tai unikalus dalykas. Labai didelis skirtumas, kai pats turi susirinkti pinigų vos ne kelionei... Sąjungos rinktinėje ekonominiai aspektai buvo visai kitokie, bet mes privalėdavome nugalėti. 1988 metais ant pergalės aukuro buvo sudėta labai daug. Taip pat ir pati laisvė, kuri dabar skamba gana įdomiai. Aleksandras Gomelskis sakė: „Jeigu laimėsite, aš jums padėsiu išvažiuoti žaisti kitur.“ Kaip vergui – jeigu laimėsi, tau nuims antrankius ir paleis į laisvę (juokiasi – aut. past.). Tačiau žodį ištesėjo – laimėjome, mums padėjo išvažiuoti. Ne už dyka, žinoma.
– Kaip manote, kodėl pasikeitė krepšininkų vertybės ir prioritetai?
– Tikiuosi, kad nepasikeitė. Kol kas dar niekam nereikia mokėti pinigų, kad atstovautų rinktinei. Pats rungtyniaudavau būdamas traumuotas, maniau, sveikatos visada bus. Negi lauksiu tris mėnesius, jei olimpinės žaidynės čia pat?
– Jūsų karjera truko 15 metų. Per tuos metus buvo iškovota daug svarbių pergalių. Kuri pergalė jums svarbiausia ir kodėl?
– Manau, svarbiausi buvo du finalai. 1988 metais su Jugoslavija ir 1992 metais su buvusia Sovietų Sąjunga, kai kovojome dėl bronzos – tai buvo pirmas nepriklausomos Lietuvos medalis. O Jugoslavijos rinktinėje tuo metu rungtyniavo vieni perlai. Mes laimėjome garsųjį pusfinalį prieš Amerikos rinktinę. O galbūt pusfinalis buvo svarbiausias? Be jo nebūtų buvę finalo. Tos varžybos lėmė „Svajonių komandos“ atsiradimą. Prieš tai į olimpines žaidynes važiuodavo studentų rinktinės, o kai nugalėjome amerikiečius, atvažiavo „Svajonių komanda“ su visais Michaelais Jordanais ir Charlesais Barkley ir nušlavė visus nuo kelio (juokiasi – aut. past.). Taigi, galima sakyti, keturi lietuviai pakeitė istoriją.
– Ar yra treneris, kuriam esate dėkingas už laimėjimus?
– Esu dėkingas daugeliui trenerių, kiekvienas jų ką nors davė. Jurijus Fiodorovas ir Onutė Butautienė dėjo krepšinio pamatus. Jaunimas šiandien nesupranta, kad treneris yra treneris – jis vienas visiems, todėl tu pats sau taip pat turi būti treneris – kopijuoti, valandų valandas stebėti. Augustui (sūnui – aut. past.) sakau, kad tos pusantros valandos, kurią praleidžia su treneriu, per maža, jeigu nori būti krepšininku. Kiemas, aikštelė, schemos, vyresnis priešininkas, konkurencija, nesėkmės – visa tai ugdo. Kiekvieną kartą reikia prisitaikyti prie kitokios gynybos, prie kito varžovo. Pats turi analizuoti, žinoti savo ir priešininko fizines galimybes.
Buvo toks jaunimo rinktinės treneris Vladimiras Obukhovas. Pasakyti, kad jis mane mylėjo ir leisdavo žaisti, negaliu. Jis mane „lesė“ – engė. Lakstydavau su ašaromis akyse, verkdavau. Bet engdamas jis mane užgrūdino, nors tada apie tai galvoti buvo per skaudu. Prisimenu, važiavom į jaunių rinktinės turnyrą Amerikoje. Vienuolika rungtynių, dešimt iš jų sėdžiu ant suolo, nesvarbu, laimime ar ne – aš treneriui neegzistuoju. Paskutinėse, vienuoliktose, rungtynėse, iki finalinio švilpuko likus apie 40 sekundžių, jis išleidžia mane ir sako: „Duokit Šarūnui įmest...“ Einu į puolimą, laikau kamuolį ir perduodu jį kitam, kad jis įmestų. Toks buvo mano protestas, nes nebuvau vertas visą laiką sėdėti ant suolo – dirbau tikrai nuoširdžiai, ne blogiau nei kiti. Tačiau jau kitais metais, nors pas V.Obukhovą žaisti negavau, patekau į vyrų rinktinę. Taip negali būti, bet tokia neteisybė ugdė charakterį.
1984, 1985 ir 1986 m. į rinktinę nepatekau. Visi nusipirkę bilietus, važiuoja į čempionatą atstovauti Sovietų Sąjungos rinktinei, o V.Obukhovas sako, kad aš lieku. Metus ruošeisi, tikėjai, gavai aprangą, eini į oro uostą laukti skrydžio ir staiga tau sako: „Tu pasilieki.“ Į kurią pusę eiti? Paliko – sukis kaip nori (juokiasi – aut. past.). Grįžau į Kauną, buvo apmaudu. Sakoma, trečias kartas nemeluoja. Po trečio karto, maniau, viskas – nereikia krepšinio, studijuoju žurnalistiką, turėsiu specialybę. Jau buvau apsisprendęs nebežaisti krepšinio, tačiau iš karto po pasaulio čempionato pas mane į namus, pas tėvukus, pirmą kartą atvažiuoja R.Endrijaitis. Kalbėjo, kad kaip tik dabar turiu įrodyti, jog galiu žaisti. Tai mane motyvavo – po kelių mėnesių grįžau atgal. Rungtyniavau pas R.Endrijaitį. Išėjo taip, kad, tris kartus nepatekęs į rinktinę, 1987 m. buvau antras Europoje po Nicko Galiso. Neteisybė turi ugdyti tave, auklėti, negatyvumas turi pereiti į pozityvumą. Pyktis buvo mano varomoji jėga – turėjau ką nors padaryti, įrodyti, kad aš galiu.
– Nebuvo minčių baigus karjerą tapti treneriu?
– Niekada nebuvo kilusi tokia mintis. Treneris tarsi iš to laikraščio išima sporto skiltį ir visą likusį gyvenimą išmeta į šiukšlių dėžę. Sportas neturi susivesti į vieną dalyką, pasaulėžiūra privalo būti plati. Nesakau, kad treneriai mąsto siaurai, bet tikras rimto klubo treniravimas atima labai daug laiko. Turėjau pasiūlymų NBA, bet neįsivaizdavau savęs dirbančio šio darbo. Sportininkas pamėto, pasitreniruoja, pažaidžia, o treneris dirba dvigubai – turi peržiūrėti varžybas, treniruoti, tartis, dalyvauti susirinkimuose. Visą dieną – vien krepšinis.
– Ką manote apie dabartinę Lietuvos krepšinio situaciją?
– Manau, kad pamatai, tradicijos labai geros. Būtų gėda netęsti jų. Lietuva pasaulyje – ne dvylikta ir ne penkiolikta, jai nereikia žaisti kvalifikacijoje, kad patektų į pasaulio ar Europos čempionatus. Tai viena pirmųjų šalių. Galiu prisiimti atsakomybę už tuos žodžius, kad mes padėjome pagrindus tam, kad Lietuva patektų į geriausių krepšinio šalių pasaulyje penketuką. To neišnaudoti – nusikaltimas. Kitas dalykas – požiūris į krepšinį. Visi sėdi, laukia rezultatų, bet niekas nenori auginti jaunimo. Valdžios požiūris į akademijas ir mokyklas nulinis. Visi nori nusifotografuoti su krepšininkais, juos pasitikti su ąžuolų vainikais, o puoselėti vaiką, jį užauginti?.. Kiek yra jaunimo, kuris žlugo, nenuėjo iki didžiojo krepšinio? Šimtai. Krepšinis – viena iš nedaugelio sričių, kurioje esame vieni geriausių pasaulyje, kur sulaukiame tiek dėmesio ir turime didelę auditoriją. Niekam – nei miestui, nei Vyriausybei per 18 metų nepakilo ranka paremti akademijos. Akademijas galima suskaičiuoti ant pirštų, tai unikalus dalykas, o visiems nusispjauti. Aš drąsiai kalbu apie save, nes miesto požiūris nulinis. Kartais numeta kaulą. Gerai, kad yra rėmėjų, bendrovių, žmonių, suprantančių viso to reikšmę. Ačiū jiems. Jie padeda mums išgyventi.
– Neseniai minėjote, kad dabar krepšininkai atrodo greitesni. Kuo dar skiriasi krepšinis jūsų laikais ir dabar?
– Krepšinis dabar fiziškesnis, daugiau kontakto, tačiau įdomu, kad grįžtama prie pradų. Atsisakoma derinių, skaičių ir grįžtama prie elementarių dalykų, kuriuos mokėjome mes. Žaidimas vienas prieš vieną, prasiveržimas, situacijos skaitymas – toks žaidimas, kokį gali net gatvėje išsiugdyti. Didysis krepšinis grįžta prie seno modelio, kuris nepakeičiamas.
– 2003 m. Taline susiderėjote dėl Europos čempionato rengimo 2011 metais. Ar manote, kad Lietuva jau pasirengusi suorganizuoti šią krepšinio šventę?
– Su Algimantu Paviloniu kūrėme „FIBA Europe“, tačiau kūdikis išsigimė. Bėgom nuo „FIBA World“, kad padarytume ką nors gero krepšiniui, kad ta organizacija padėtų plėtoti krepšinį. Tačiau išėjo taip, kad pagimdėme tokį drakoną, kuris mums dabar kelnes mauna. Užuot mums padėjusi, „FIBA Europe“ mus melžia. Tai baisus išsigimimas, aš to tikrai nesitikėjau. Bet viskas praeis, tik gėda, kad čempionatą organizuoja įvairūs plaukikai, treneriai... Į čempionato organizavimą nėra įtrauktas nė vienas krepšininkas. Aš pats esu išmestas iš pasirengimo čempionatui grupės. Už ką? Nė pats nežinau... Europos čempionatas eis ir praeis kaip sloga. Bet kokie bus jo rezultatai, kai už mokesčių mokėtojų pinigus reikės susimokėti 15–20 mln. litų... Krepšinis nieko negaus.
– Kuriam jaunajam krepšininkui, dabar žaidžiančiam Lietuvoje, prognozuotumėte gerą karjerą?
– Jonui Valančiūnui. Jis turi duomenis, viską, ko reikia geram krepšininkui. Manau, Rimas Kurtinaitis labai teisingai elgiasi leisdamas jam žaisti.
