27 metų Lietuvos krepšinio rinktinės kandidatas M.Katelynas praėjusį sezoną rungtyniavo Alikantės „Meridiano“ komandoje ir Ispanijos ACB čempionate aikštelėje vidutiniškai praleisdavo 26 minutes, įmesdavo 11,1 taško, atkovodavo 4,9 kamuolio bei atlikdavo 1,6 rezultatyvaus perdavimo.
– Mindaugai, ar jau žinai, kur žaisi kitą sezoną? Sklando gandas, kad baigi derinti kontrakto su Sevilijos „Cajasol“ ekipa detales, tai tiesa?
– Gandai lieka gandai. Tų pranešimų dar sezonui nepasibaigus buvo pilna, bet šiuo metu tikrai dar nieko konkretaus nėra. Pasiūlymų yra, bet apsisprendęs nesu. Kai paaiškės, žurnalistai, ko gero, greičiau už mane sužinos (šypsosi).
– Alikantės komandoje nesinori likti?
– Alikantėje viskas gerai buvo, tiesiog yra komandų, kurios siūlo geresnes sąlygas. Be to, nesinori žaisti vienų rungtynių per savaitę. Norėtųsi, kad komanda dalyvautų Eurolygoje ar Europos taurės varžybose. Negaliu skųstis, Alikantėje man buvo sudarytos geros sąlygos. Karjeros laiptais reikia kilti laiptelis po laiptelio. Manau, „Meridiano“ klubas buvo labai gera stotelė, bet atėjo laikas daryti tą žingsnelį ir lipti laipteliu aukščiau.
– Alikantės klubo atstovai teigė esą 99 proc. tikri, jog žaisi Kauno „Žalgiryje“. Iš kur toks ispanų įsitikinimas ir iš kur tavo paties noras žaisti Lietuvoje, kai visą karjerą praleidai užsienyje?
– Manau, visi turi norą grįžti į Lietuvą, čia yra namai, čia užaugęs, bet svarbūs ir kiti dalykai – žaidimo lygis, klubo sudaromos sąlygos ir taip toliau. Tie pranešimai lieka pranešimai, jų buvo, yra ir bus.
– Kokios krepšinio mokyklos atstovu save laikai – lietuviškos ar amerikietiškos?
– Lietuviškos mokyklos tik tiek, kad pagrindai lietuviški. Suėjo aštuoniolika metų ir išvažiavau į JAV. Jau devinti metai užsienyje. Lietuvoje pažaidžiu tik grįžęs su rinktine. Be abejo, ketveri metai Amerikoje davė savo. Po to grįžau į Europą, kur krepšinis iš esmės toks, kaip Lietuvoje. Save tiesiog laikau energingu žaidėju, pagal savo ūgį esu gana greitas.
– Ko tikiesi iš šios vasaros?
– Kaip rinktinės fizinio rengimo treneris akcentavo, ši vasara mums svarbi ne tik dėl pasiruošimo pasaulio čempionatui, bet svarbu ir tai, kad, būdami profesionalai, žiūrėtume toliau į priekį. Tai yra ruošiamės ne tik rinktinei, bet ir klubų sezonui. Aišku, dabar visas dėmesys sukauptas į rinktinės reikalus. Siekiame atiduoti visas jėgas ir gauti kuo geresnius rezultatus.
– Matai save galutiniame rinktinės dvyliktuke?
– Manau, kiekvienas mato save tame dvyliktuke. Jei nesitiki patekti, tai ko čia atvažiavai? Žūrėsime, kaip bus. Tai bus trenerio pasirinkimas.
– Pats viduje jauti, kad jau pribrendai rinktinei?
– Jaučiu. Vis dėlto ne dvidešimtmetis esu, gan ilgai Europoje žaidžiu. Senbuviams atsisakius, išmušė valanda, kai gautą šansą reikia pasiimti.
– Ko galima iš tokios rinktinės tikėtis Turkijoje?
– Komandoje daug naujų ir jaunų veidų, kurie atnešė su savimi užsispyrimo, užsidegimo, entuziazmo. Prognozuoti rezultatus sunku, bet galiu pasakyti viena: bus daug ryžto, daug užsidegimo ir visi atiduos visas jėgas. Taip bus tikrai, o kokie laukia rezultatai, sunku prognozuoti.
– Su visais rinktinės kandidatais buvo tekę bendrauti anksčiau?
– Su visais. Gal tik su jaunesniais ne itin daug, pavyzdžiui, su Donatu Motiejūnu neteko daug bendrauti.
– O treneris Kęstutis Kemzūra pačiam gerai pažįstamas?
– Asmeniškai iki šiol nepažinojau. Dabar laikas susipažinti (šypsosi).
– Nemanai, kad tai bus kliūtis? Dažnai treneriai į rinktinę mėgsta imti tuos žaidėjus, kuriuos geriau pažįsta asmeniškai ar anksčiau yra dirbę kartu.
– Oi, nemanau. Treneris pats pasakė, kad susirinkome dėl vieno tikslo – nei mes dirbame jam, nei jis mums. Visi dirbame kartu. Tai, manau, viską pasako.
– Iškritus aukštaūgiams Marijonui Petravičiui ir broliams Lavrinovičiams imta kalbėta, kad ketvirtiesiems numeriams, pavyzdžiui, Pauliui Jankūnui, gali tekti taip pat žaisti vidurio puolėjo pozicijoje. Ar tau būtų priimtina keisti poziciją?
– Iškrito aukštaūgių, bet atėjo naujų aukštaūgių (šypsosi). Esu ketvirtas numeris, bet galiu žaisti ir kaip trečias, nes pagal ūgį esu gana greitas. Tiesą sakant, visuomet laukiu trenerių eksperimentų. Man tai įdomu. Nesinori būti tarsi įkaltam į vieną vietą. Smagu išbandyti ką nors naujo.
– Ar esi dažnas svečias gimtajame Alytuje?
– Ne toks dažnas, kaip anksčiau. Apskritai neturiu vietos, kurioje būčiau ilgiau. Labai daug keliauju. Grįžus į Lietuvą, norisi visus pamatyti, visus aplankyti, su visais pabūti. Kai tik atsiranda laisvo laiko, kažkur važiuoju, juolab kad to laiko, būnant Lietuvoje, ne tiek ir daug. Bandžiau atsigiebti prieš rinktinės stovyklą, džiaugiuosi, kad pavyko.
