Šiandien savo 20-ąjį gimtadienį švenčiantis 203 cm ūgio krepšininkas per vienerias rungtynes vidutiniškai pelnydavo po 11,4 taško, atkovodavo po 6,9 ir perimdavo po 1,1 kamuolio, blokuodavo po 1,4 kamuolio bei atlikdavo po 1,4 rezultatyvaus perdavimo.
O kovo 8-ąją sužaidė savo rezultatyviausias karjeros rungtynes. Lietuvis pelnė net 28 taškus, atkovojo 8 kamuolius, atliko 3 rezultatyvius ir blokavo 4 varžovų metimus.
Atletas duodamas interviu krepšinio portalui BasketZone.lt papasakojo apie tai, kaip išvyko į JAV, gyvenimą svečioje šalyje, komandos draugus, sirgalius bei tolimesnius savo siekius krepšinio aikštelėje.
– Kur ir kada prasidėjo Jūsų kelias į didįjį krepšinį?
– Pradėjau žaisti krepšinį antroje klasėje, kai tėvai mane nuvedė į treniruotę Panevėžyje. Iš pradžių man nelabai patiko, bet jau būdamas vaikas iš kitų bendraamžių išsiskyriau ūgiu, todėl iki devintos klasės lankiau krepšinį su metais vyresniais. Nors pradžioje netryškau noru žaisti, tėvai ir brolis privertė mane viską tęsti, dėl to visada lieku jiems labai dėkingas.
– Kada pirmą kartą pagalvojote, kad galite tapti profesionaliu krepšininku?
– Jau nuo mažų dienų visiems sakydavau, jog noriu žaisti profesionaliai, bet tai tebuvo juokai, nieko daug tikrai nesitikėjau. Rimtai apie profesionalo karjerą pradėjau galvoti mokydamasis vienuoliktoje ar dvyliktoje klasėje.
– Dauguma sportininkų pradeda sportuoti, bet po kurio laiko treniruotes meta. Ar pačiam nebuvo noro visko atsisakyti?
– Mesti krepšinį norėjau tik būdamas labai jaunas, bet tėvai privertė toliau lankyti krepšinį. Yra ir vėliau buvę minčių viską mesti, bet kai pagalvodavau, ką veikčiau be krepšinio, visos mintys apie krepšinio palikimą iš karto išnykdavo.
– Dauguma krepšininkų teigia, jog aukščiausias pasiekimas – žaidimas NBA lygoje. Ar sutinkate su tuo?
– Manau, kad rungtyniavimas NBA yra aukščiausias karjeros laiptelis, ant kurio gali užlipti krepšininkas. Ten susirenka žymiausi pasaulio žaidėjai, o juk kiekvienas nori išbandyti savo jėgas žaidžiant prieš didžiausius šios srities profesionalus.
– Ar svajojate kada nors peržengti NBA slenkstį?
– Žinoma, jog svajoju, tačiau tam, kad tai pasiekčiau, dar reikia įdėti daug alinančio darbo.
– Kaip apibūdintumėte savo žaidimą?
– Nors esu „tik“ 205 cm ūgio, tačiau universitete rungtyniauju vidurio puolėjo pozicijoje, kadangi komandoje nėra daug aukštesnių žaidėjų. Žaisdamas šioje pozicijoje galiu lengviau apžaisti priešininkų „centrus“, kadangi esu vikresnis ir staigesnis už daugumą jų, tad man būna lengviau tai padaryti.
Neblogai žaidžiu nugara į krepšį, taip pat gerai kovoju dėl kamuolių. Vis tik smagiau jaučiuosi žaisdamas krašto puolėju nei „centru“.
– Ką norėtumėte patobulinti savo žaidime?
– Turiu įdėti pastangų tam, kad pagerinčiau savo metimą. Būdamas mokykloje dažniau atakuodavau nuo tritaškių linijos, bet universitete kažkodėl tai praradau, todėl reikia būtinai atgauti savo metimą Taip pat reikia sustiprėti fiziškai, nes būna sunku stumdytis su kitų komandų žaidėjais, kurie yra didesni ir stambesni.
– Dauguma krepšininkų turi savo ritualus bei tiki prietarais. Ką Jūs manote apie tai?
– Ritualai tikrai praverčia ruošiantis rungtynėms. Aš pats visada stengiuosi turėti tokią pat rutiną prieš kiekvienas rungtynes, kad prie to priprasčiau ir būtų lengviau susikaupti. Prieš kiekvieną mačą pasiklausau grupės „Skylė“ dainų ir likus dviem valandoms iki jo pradžios einu pamėtyti į krepšį. Kai nėra paskaitų, rungtynių dieną, ryte, lekiu į krepšinio salę pusvalandžiui ar valandai.
– Ar turite savo krepšininko idealą?
– Dažnai žiūriu Dirko Nowitzkio žaidimą ir stengiuosi pasirinkti kokių nors judesių iš jo arsenalo. Taip pat man labai patinka Danilo Gallinari žaidimo stilius.
– Koks yra vertingiausias Jūsų iškovotas titulas?
– Šį sezoną patekau į geriausių konferencijos žaidėjų antrąjį penketą, kol kas šis pasiekimas yra vertingiausias.
– Titulas, kurį norėtumėte iškovoti yra...?
– Olimpinis medalis visada būdavo ir vis dar yra mano pagrindinis tikslas. Taip pat labai noriu laimėti konferencijos čempionų žiedus ir patekti į „Kovo beprotybę“.
– Ar turite kokią pravardę?
– Amerikoje draugai mane vadina „Big G“, arba „G Baby“, kadangi esu gerokai jaunesnis už visus savo bendrakursius.
– Ar domitės kokiu nors sportu be krepšinio?
– Labai domiuosi futbolu. Jį stebėti man patinka net labiau nei krepšinį.
– Ką veikiate laisvalaikiu?
– Universitete daug laisvo laiko neturiu, kadangi beveik visą jį praleidžiu arba krepšinio aikštelėje, arba paskaitose, bet kai randame kiek nors laiko, su draugais mėgstame pažaisti video žaidimus. Taip pat priklausau BETA brolijai. Lietuvoje brolijų kiek žinau nėra, tačiau Dartmute ir visoje Amerikoje jos yra labai populiarios.
– Į JAV atvykote būdamas vos 15 metų. Kas lėmė tokį sprendimą?
– Niekada neplanavau išvykti į JAV, tačiau būdamas penkiolikos metų nuvykau į stovyklą Klaipėdoje, kurioje mane pastebėjo treneris Stepas Kairys ir pasiūlė išvykti mokytis už Atlanto. Apsispręsti turėjau vos dvi savaites ir treneriui S.Kairiui teko įnirtingai įtikinėti mano tėvus, kad Amerikoje yra daug daugiau perspektyvų nei Lietuvoje.
– Ar nemanote, jog būtų buvę geriau studijuoti ir rungtyniauti Lietuvoje, o ne JAV?
– Tikrai nesigailiu išvažiavęs studijuoti į Ameriką. Čia studijos daug geriau suderintos su sportu, tuo tarpu Lietuvoje būčiau galėjęs pasirinkti arba tik mokslo, arba tik krepšinio kelią. Bet JAV sugebėjau patekti į geriausių šalies universitetų dešimtuke esantį Dartmuto universitetą, taip pat žaidžiu pirmame NCAA divizione prieš pajėgiausius studentus, netgi būsimus NBA krepšininkus. Pasibaigus krepšininko karjerai su Dartmuto diplomu ir pasisemtomis žiniomis galėsiu ieškoti gero darbo.
– Ko išmokote rungtyniaudamas bei gyvendamas už Atlanto?
– Gyvendamas JAV, toli nuo šeimos ir draugų, įgavau labai daug savarankiškumo ir pasitikėjimo savimi. Išvažiavau būdamas vos penkiolikos metų ir gyvenau be šeimos, tiesiog vienas bendrabutyje, net labai gerai nežinodamas anglų kalbos. Teko greitai išmokti viską daryti pačiam ir tai tikrai buvo neįkainojama patirtis.
– Kaip manote, ar skiriasi trenerių metodikos JAV ir Europoje?
– Europoje teko treniruotis tik kai buvau labai jaunas ir būtų sunku palyginti trenerių metodikas. Bet manau, kad Senajame žemyne treneriai daugiau laiko skiria komandos tvirtinimui ir strategijai, stengiasi, kad tik žaidėjai susižaistu kuo geriau. O Amerikoje labai daug dirbama individualiai su visais žaidėjais. Rudenį, prieš prasidedant sezonui, treneriai stengiasi kuo labiau patobulinti tam tikras kiekvieno žaidėjo spragas, o oficialios treniruotės ir komandinio žaidimo lipdymas prasideda likus vos mėnesiui iki sezono pradžios. Pavasarį ir vasarą turime daug fizinio pasiruošimo treniruočių, kad kuo labiau sustiprėtume.
– Ar esate patenkintas ekipos suteikiamomis sąlygomis, treniruotėmis ir gyvenimu už Atlanto?
– Tikrai esu patenkintas visomis suteiktomis sąlygomis. Komanda suteikia nemažai avalynės ir drabužių, krepšinio salė visada atrakinta būna, treneriai labai noriai dirba papildomai su visais žaidėjais, kada tik paprašai. Būnant namie, ypač Panevėžyje, nėra lengva surasti gerą sporto salę, kur galėtumei pažaisti ir rimtai pasitreniruoti. Todėl ateinančią vasarą praleisiu būtent Amerikoje, o ne Lietuvoje, kad galėčiau dar daugiau patobulėti.
– Esate vienas iš komandos lyderių, nors žaidimas banguoja. Kaip matote, kodėl?
– Komandos treneris tik prieš trejus metus pradėjo treniruoti mūsų universiteto komandą, o mano laida buvo pirmoji jo paties pakviesta. Manau, kad jau prieš ateinant man žaisti, treneris mane labai mėgo, jau nuo pirmų rungtynių gaudavau daug žaisti, o daugumą mačų pirmais metais pradėjau starto penkete. Šiais metais treneris gal ir kiek daugiau tikėjosi iš manęs, bet sezono viduryje mano forma labai bangavo. Likus mėnesiui iki sezono pabaigos su treneriu rimtai pasikalbėjome apie mane ir kodėl žaidimas yra toks banguotas. Nuo to pokalbio pradėjau kitaip žaisti ir rezultatai tai parodė – sezono gale rinkau po 14 taškų ir atkovodavau po 9 kamuolius.
Taip pat treniruotėse visada klausau trenerių ir darau tai, ko jie prašo, niekada nesiginčiju ir darau tai, ką moku geriausiai. Manau, tai man labai padėjo įgauti trenerio pasitikėjimą.
– Ar pirmais metais nesusidūrėte su tam tikromis problemomis prisitaikant prie naujos ekipos?
– Tokių problemų tikrai nebuvo. Visi komandos senbuviai mus, naujokus, priėmė maloniai. Nors dauguma naujokų ir atėmė iš kai kurių vyresnių žaidėjų žaidimo laiko, tačiau jie į tai jie žvelgė labai profesionaliai ir jokių pykčių tikrai nebuvo.
– Nors pats žaidžiate neblogai, to negalima pasakyti apie komandos rezultatus. Ko trūksta, kad Dartmuto universitetas pradėtų iškovoti pergales?
– Šį sezoną buvome antra pagal jaunumą NCAA komanda su septyniais pirmakursiais ir šešiais antrakursiais iš penkiolikos žaidėjų. Patirties stoka mums tikrai laimėti daugiau rungtynių, tačiau labai jaučiasi, kad per pastaruosius dvejus metus labai patobulėjome ir netgi šio sezono gale buvo justi geresnis komandos susižaidimas, tad tikimės, kad kitais metais viską pratęsime taip, kaip užbaigėme šį sezoną – iškovodami pergales.
– Dartmutas garsėja stipria mokslo programa. Ką studijuojate? Kaip sekasi suderinti mokslus ir krepšinį?
– Studijuoju ekonomiką. Nors šios specialybės kursai čia yra labai sunkūs, tikiuosi, kad ateityje man tai pravers. Mokslus ir krepšinį nėra labai sunku suderinti, tačiau niekam kitam praktiškai nebelieka laiko. Universitete dėstytojai sportininkams nesuteikia jokių nuolaidų, todėl visas dėmesys po treniruočių būna sutelktas į mokslus, vis tik nesinori atsilikti studijose.
– Šį sezoną sužaidėte rezultatyviausias savo rungtynes NCAA čempionate. Varžovas pasitaikė parankus ar tiesiog sekėsi pataikyti?
– Manau, pasitaikė gana parankus varžovas. Dauguma komandų gynybą prieš mane dvigubindavo, o tada man leido žaisti vienas prieš vieną prieš jų „centrą“, kuris nebuvo pats geriausias gynėjas (šypsosi, – aut. past.). Man įsibėgėjus, jiems buvo sunku mane sustabdyti. Dėl surinktų pražangų teko nemažai laiko praleisti ant suolo, bet vis tiek spėjau pelnyti nemažai taškų.
– Ar per NCAA rungtynes būna pilnos arenos žiūrovų?
– Labai priklauso nuo komandos rezultatų. Jei komanda laimi nemažai mačų, tada tikrai susirinks ir daugiau sirgalių, tačiau jei ekipa pradeda dažniau pralaimėti, tada sulauks ir mažiau žiūrovų. Aišku, kai žaidžia stipriausios komandos, tai žinoma – susirenka pilnos salės, kartais net apie 20 tūkstančių žiūrovų, tačiau vidutiniokų konferencijose žiūrovų kiekis priklauso nuo ekipos rezultatų.
– Sakoma, kad amerikiečiai į krepšinį ateina tik pavalgyti bulvyčių ir atsigerti kolos. Ar tai tiesa?
– Tai tikrai netiesa, ypač studentų lygos rungtynėse. Čia žmonės ateina palaikyti savo mėgstamos komandos ir net neturi laiko valgyti bulvyčių. Esu buvęs tik vieneriose NBA rungtynėse kai Bostono „Celtics“ žaidė prieš Majamio „Heat“, ten žmonės labai aktyviai palaikė Bostono komandą ir tikrai jautėsi namų aikštės pranašumas.
– Ar sekate krepšinio įvykius Lietuvoje?
– Šiek tiek seku, bet kuo toliau, tuo tai daryti – sunkiau. Domėjausi ir Kauno „Žalgirio“, ir Vilniaus „Lietuvos ryto“ situacijomis šį sezoną, bet ne tiek daug, kaip anksčiau. Amerikoje Eurolyga nelabai kas domisi, todėl taip ir gaunasi.
– Ko labiausiai pasiilgote būdamas toli nuo gimtosios Lietuvos?
– Žinoma labiausiai pasiilgau šeimos ir draugų. Taip pat mamos maisto, bet kuo toliau, tuo labiau priprantu ir prie amerikietiškos virtuvės.
– Pasidalinkite savo ateities planais.
– Ateityje, žinoma, norėčiau žaisti profesionaliai, labiausiai Ispanijoje, Italijoje, todėl dabar mokausi ispanų ir italų kalbų. O pasibaigus krepšininko karjerai dar nieko neplanuoju, galbūt su broliu ką nors kursim ekonomikos srityje.
– Kokia tavo, kaip krepšininko, svajonė?
– Didžiausia svajonė būtų sudalyvauti Olimpinėse žaidynėse ir iškovoti medalį Lietuvai. Taip pat svajoju kada nors praverti NBA duris.
