– Kaip jaučiatės sugrįžęs į šią areną? Ar dar žiūrite komandos rungtynes?
– Gerai! Mano pulsas padažnėjęs, didžiuojuosi būdamas „Warriors“ narys. Čia vis dar išlikusi ta atmosfera – jaučiu ją. Lietuvoje mes rungtynes pamatome vėliau, tačiau žiemą leisdamas laiką San Diege visada žiūriu.
Jūs matydavote puikius Arvydo perdavimus – įsivaizduokite, kiek klaidų jis padarydavo jaunas, kol išmoko taip jausti žaidimą.
– Koks jūsų vaidmuo Lietuvos krepšinyje?
– Jau 22 metus veikia mano vardo krepšinio akademija. Galiu pasakyti, kad kai žaisime pasaulio krepšinio čempionate rinktinėje bus šeši ar septyni krepšininkai iš mano akademijos. Manau, kad tai tikrai geras rezultatas.
– Kai atvykote į NBA ar buvo sunku susitvarkyti su spaudimu ir aukštais kitų žmonių lūkesčiais?
– Negali jausti to, ko negali suprasti. Visi turėjo dvi rankas, dvi rankas turėjau ir aš, tad norėjau tiesiog žaisti. Visada yra iššūkis, kai tenka žaisti prieš žinomus krepšininkus, tačiau aš augdamas apie juos negirdėjau, jų nežinojau. Visada reikia mokėti prisitaikyti – tai mokau vaikus ir trenerius. Kiekvienos rungtynės yra kitokios, turi įvertinti savo priešininką, pritaikyti savo žaidimą prie jo ir žinoti, kaip tu žaisi. Viskas atsiremia į analizę, visada reikia analizuoti.
– Visi žino, kad treneris Donas Nelsonas su jumis buvo labai griežtas. Kaip tai ištvėrėte?
– Man turbūt padėjo ir tai, kad ne itin gerai mokėjau angliškai, tad ne viską supratau. Iš tikrųjų, tai treneris buvo per daug aukštai iškėlęs galvą, kad bendrautų tiesiogiai su manimi.
– Žaisdavote fizine jėga paremtą krepšinį ir visada arba prasižengdavote, arba išprovokuodavote pražangą. Iš kur tai atėjo, lankėte kažkokią kovinę sporto šaką, gal boksą?
Jau 22 metus veikia mano vardo krepšinio akademija. Galiu pasakyti, kad kai žaisime pasaulio krepšinio čempionate rinktinėje bus šeši ar septyni krepšininkai iš mano akademijos. Manau, kad tai tikrai geras rezultatas.
– Kaip kitaip užsitarnaut D.Nelsono pagarbą? Kaip gauti žaidimo minučių? Reikėjo kažko imtis.
– Šiuo metu NBA mažėja Europos žaidėjų skaičius. Kaip manote, kokia yra to priežastis?
– Tai labai rimta problema, kurią itin rimtai analizuojame ir sprendžiame. Manau, kad Europos skautai ir agentai yra per daug įsitraukę į krepšinį, ypač Balkanuose. Jeigu atsiranda talentingas 14-metis aplink jį tuojau pat susiburia tiek žmonių, kad jis praranda realybės jausmą. Tai blogai. Kai mes atėjome į krepšinį buvome išalkę – išalkę krepšinio ir progos užsidirbti pinigų.
– Koks buvo Arvydas Sabonis,kai dar buvo jaunas? Mes jį matėme tik atvykusi į NBA po kelių traumų, tačiau vis tiek jis buvo puikus.
– Mes esame pažįstami nuo tada, kai man buvo dešimt metų. Kai esi vyresnis, ypač tai tinka aukštaūgiams, įgūdžiai ir protas ateina kartu su amžiumi. Tai turbūt vadinama sinergija. Kai jis buvo jaunas, darydavo daug klaidų, dažnai prarasdavo kamuolius. Jūs matydavote puikius Arvydo perdavimus – įsivaizduokite, kiek klaidų jis padarydavo jaunas, išmoko taip jausti žaidimą.
– Ar po filmo „Kita svajonių komanda“ žmonių požiūris į jus pasikeitė?
– Tai padėjo jaunimui suprasti. Vyresniems žmonėms filmas yra geras atsiminimas apie tuos laikus, apie tada buvusius jausmus. Jaunimui tai lyg istorijos pamoka.
– Ar. D.Nelsonas jus pasveikino, kai patekote į „Šlovės muziejų“?
– Ne.
