Lietuvis šią savaitę pradės mūšius „Kovo beprotybe“ vadinamose NCAA atkrintamosiose varžybose, o apie jo galimybes BasketNews.lt radijas kalbėjosi su S.Kairiu.
– Steponai, papasakokite apie pirmąją pažintį su Deividu Dulkiu, – BasketNews.lt radijas paprašė S.Kairio.
– Deividas yra iš Šilutės, todėl man nebuvo sunku jį pastebėti dar jauną. Jį matydavau žaidžiantį savo amžiaus komandoje, o iš arčiau galėjau susipažinti vasarą mano paties organizuojamose stovyklose Šilutėje. Kiek pamenu, Deividas išsiskyrė savo judesiais ir imlumu. Su juo teko turėti keletą motyvacinių pokalbių apie perspektyvas ir tai, ką reikia daryti, kad pasiektų aukštesnį lygį.
– Kokį įspūdį susidarėte apie Dulkį, jį pamatęs pirmąjį kartą?
– Tuo metu jis nebuvo koks nors žaidimą lemiantis žaidėjas, bet kartais man pavyksta įžvelgti gerų potencinių žaidėjo galimybių ir be šios savybės. Jo imlumas, reakcija į pastabas mane vertė manyti, kad iš šito žmogaus gali išaugti geras krepšininkas.
– Ar Dulkys jau artimiausiais sezonais galėtų taip pat sėkmingai rungtyniauti ir labai aukšto lygio komandoje?
– Prognozės nėra mano mėgstamas dalykas. Mėgstu kalbėti apie darbą ir tai, ką reikia daryti, kad viena ar kita pagerintum. Kiek žinau, Deividas yra labai motyvuotas vaikinas, stipriai atsiduoda darbui, myli krepšinį, mėgsta sunkiai dirbti. Dulkio motyvaciją ir norą pridėjus prie to, ką jis jau turi šiandien, manau, per kelerius metus jis taps panašaus į Martyną Pocių.
– Ar jaunų žaidėjų išvykimas į JAV labai pakeičia pastarųjų karjeras ir gyvenimus?
– Žinote, jeigu žinočiau, kad tai nieko nekeičia, tuo neužsiimčiau, nes tai būtų beprasmiška. Nuo pat savo veiklos pradžios tiems vaikams norėjau tik gero. Žygis į Ameriką, galimybė pamatyti kitą pasaulį, laisvą pasaulį, išmokti kalbą, krepšinį, įgyti gerą specialybę ir visa tai parsivežti į Lietuvą – čia matau didžiulę prasmę. Niekada tuo nesuabejojau.
– Ar sunku jauniems Lietuvos krepšininkams apsispręsti, prieš išvykstant į JAV?
– Į JAV išsiunčiau jau daugiau nei 300 lietuvių. Kada vaikas atsiduria kryžkelėje ir jam reikia priimti sprendimą, eiti į profesionalų krepšinį, važiuoti į Ameriką ar eiti į kokį nors klubą, kur daug dėmesio skiriama jaunimo ugdymui, teisingų apsisprendimų procentas yra nedidelis. Taip būna dėl vaiko nebrandos, tėvelių negebėjimo orientuotis tokioje srityje ir suinteresuotų asmenų kišimosi ir poveikio šeimos ir vaiko sprendimams. Žmonių, kurie labai rūpintųsi pačiu vaiku, jame įžvelgtų ne tik sportininką, bet ir žmogų, linkėtų jam baigti ir mokslus, yra labai nedaug.
