2011 10 01

Tomas Balaišis-Sėkla: „Džiaugiuosi, kad krepšinio kultūra auga“

Bene garsiausiam Lietuvos krepšinio rinktinės sirgaliui, 39 metų verslininkui Tomui Balaišiui-Sėklai, šios pirmenybės buvo devintas didžiulis turnyras, kuriame teko pabuvoti, – rašo laikraštis „Sportas“. Kasmet, kur bežaistų krepšininkai, ten galima pamatyti ir grupę žmonių su būgnais, kuriems Sėkla vadovauja.
Sirgaliai ir Sėkla
Tomas Balaišis-Sėkla džiaugiasi Europos krepšinio čempionatu Lietuvoje. / T.Tumalovičiaus/Reporteris.com nuotr.

Suprantama, Europos čempionatas Lietuvoje negalėjo likti nuošalyje. Tomas apsilankė  visuose lietuvių mačuose Panevėžyje, Vilniuje ir Kaune.

Ir netgi po apmaudaus pralaimėjimo Makedonijos rinktinei pirmenybių ketvirtfinalyje, Sėkla kaip niekur nieko kitą dieną mušė būgną per rungtynes su slovėnais. Pasak jo, būtent tada komandai labiausiai reikėjo gerbėjų palaikymo ir „Žalgirio“ arenos tribūnos tai puikiai suprato.

Sėkla teigia, kad lietuviai Europos pirmenybes surengė geriausiai, kad susidomėjimas jomis buvo didesnis nei kitose šalyse, ir nepripažįsta nei užsienio, nei savų žurnalistų priekaištų organizatoriams.

Veikiausiai juo galima tikėti – palyginti rudabarzdis aistruolis turi su kuo.

Kaip vertini pačią čempionato organizaciją?

Organizavimą  vertinu labai gerai. Tai tikrai buvo pats geriausias čempionatas iš  tų devynių, kuriuose teko būti. Nė vienas jų net nepriartėja prie mūsiškio. Viskas buvo padaryta nepaprastai gerai ir nepaprastai aukštai užkelta čempionatų organizavimo kartelė. Jautėsi, kad Lietuvoje viskas sukosi apie krepšinį ir visi gyveno krepšiniu.

Bet buvo kaltinimų, kad lietuviai myli tik save, nesirenka į tas rungtynes, kur Lietuvos rinktinė nežaidžia. Galėtum palyginti 2001-ųjų Europos pirmenybes su ankstesnėmis šiuo aspektu?

Tai tikrai buvo pats geriausias čempionatas iš  tų devynių, kuriuose teko būti. Nė vienas jų net nepriartėja prie mūsiškio.

Visur per tas rungtynes, kai nežaidžia šeimininkai salės būna pustuštės arba liūdniau negu pustuštės. Krepšinis Lietuvoje populiarus. Ir niekur kitur jis net iš tolo populiarumu lygintis negali. 80 proc. visų bilietų buvo išpirkta. Tai – labai daug, nes, kiek pamenu, antras pagal gerumą rezultatas buvo Ispanijoje 2007 m., kai buvo išpirkta 45–50 proc. bilietų. Aišku, yra ir kitas dalykas. Žmogus nusiperka bilietą, galiojantį į tris mačus, o jam įdomus tik vienas. Dėl to ir kilo kaltinimų dėl pustuščių arenų. Bet iš savo patirties žinau: jeigu man du mačai nėra įdomūs, aš eisiu tik į trečią.

Ar jautėsi skirtumas tarp Panevėžio, Vilniaus ir Kauno publikos? Kur buvo geriausia atmosfera?

Atmosfera visur buvo gera. Panevėžio trekas vis vien sukurdavo atstumą. Nori nenori, pagrindinė masė būdavo už to treko, o tai sukūrė papildomos erdvės. Nebuvo taip, kad Panevėžyje sėdi vien panevėžiečiai, Vilniuje – vilniečiai, o Kaune – kauniečiai. Visi buvo suvažiavę iš visos Lietuvos ir tas palaikymas buvo geras visur. Aš net buvau labai maloniai nustebintas.

Į visas Lietuvos rinktinės rungtynes važinėjai iš Vilniaus ar buvai apsistojęs tuose miestuose, kur vyko čempionatas?

Kol turnyras vyko Panevėžyje, mes gyvenome stovykloje netoli jo. Ir važinėjom iš stovyklos į rungtynes. Pabandėm pasidaryti tokią savaitę, kad neatrodytų visiškai kaip namie, surengėme iškylų į krepšinio muziejų, išbandėme alaus kelią ir panašiai. Viskas buvo puiku. Iki „Cido“ arenos – gal kokie 12 kilometrų.

Kas iš svečių sirgalių paliko didžiausią įspūdį?

Aš  nebuvau Klaipėdoje, kur buvo masės slovėnų ir gruzinų. Ką  aš mačiau gausiausia, tai – makedonai. Apie juos buvau girdėjęs, kad Lenkijoje jų buvo tūkstantis. Bet čia, kiek mačiau – daugiausia 300–400 per rungtynes dėl trečiosios vietos.

Slovėnų  iš pradžių susirinko daug, bet vykstant turnyrui vis mažėjo. Klaipėdoje buvo daugiausia, Vilniuje – mažiau, Kaune – iš viso rankų pirštais galėjai suskaičiuot. Prancūzai – tradiciškai 100–200 veidelių, niekas nesikeičia, tiek būna kiekviename čempionate. Ir nuo 50 iki 100 rusų. Ką pastebėjau, kad graikams skaudžiai smogė jų ekonominė padėtis. Šiaip, visada jų būdavo keli šimtai. Šį kartą suskaičiavau 22... Teko su jais kalbėtis, sakė, kad „kirto mums per piniginę visi tie įvykiai“.

Kokie buvo lietuvių santykiai su varžovų aistruoliais?

Niekad nebūna priešiškų santykių. Su daugeliu nėra jokių santykių, nes jų arba mažai, arba neįdomūs, su graikais, su slovėnais – draugiški santykiai. Apskritai per tuos devynis turnyrus, kiek man teko važinėti su rinktine, niekada nemačiau, kad kas nors susimuštų ar kiltų kokių nors konfliktų.

O tie patys makedonai, kurių elgesį per rungtynes su Lietuva visa žiniasklaida linksniavo?

Aš  su jais susidūriau pirmą kartą. Ir kiek teko susidurti, tai praeina pro šalį ir nieko bloga nelinki. Gal ten kas ir buvo, kai bandė išsitiesti savo vėliavą per pusę Kauno arenos, manydami, kas lietuviai padės ją laikyti. Bet tai naivu ir kvaila. Nuvažiuotum į kokią Serbiją ir vyniotum serbams ant galvų Lietuvos vėliavą... Visada vežiesi savo vėliavą ir kilnoji tiek, kiek tau yra vietos. O jų ten buvo per mažai, nes ta vėliava buvo nepaprastai didelė. Bet jokių konfliktų aš tada nepastebėjau ir vėliau apie juos negirdėjau, išskyrus su apsauga. Bet ji nuramino juos ir viskas. Nemanau, kad makedonai kėlė daugiau kokių nors problemų.

Kaip pats žiūri į dūdas, klaksonus ir kitokius triukšmo kėlimo įrankius?

Žinau, kad daugelis jų nemėgsta... Žiūrėjau pasaulio futbolo čempionatą Pietų Afrikoje, girdėjau vuvuzelas ir, manau, kad ten buvo perlenkta lazda – jau ten buvo nei šis, nei tas. Bet šiaip, aš nesu aršus jų priešininkas. Savaime aišku, kad jeigu visa salė susineštų dūdas, tai jau būtų be ryšio. O šiaip, nemanau, kad įvairovė blogai, tik viskas turi neviršyti normos ribų. Tačiau pagrindinis akcentas privalo būti palaikymas balsu.

Įsinešti tokius triukšmo skleidiklius Europos čempionato žiūrovų taisyklės buvo uždraudusios. Bet turbūt pats matei kuriamą lietuvio aistruolio įvaizdį, prie kurio būtinai derėjo „sirgaliaus dūdelė“, parduodama įvairiuose prekybos centruose. Kaip pakomentuotum tokį neatitikimą?

Matai, aš pats tų dūdų nenaudoju. Kūrė tą įvaizdį  tos bendrovės, kurios norėjo reklamos. Kad ir „Maxima“, tarkim. Išdalijo begales dalykų, kurių neleido neštis į areną. Bet jie nei remia Krepšinio federacijos, nei derina ką nors su jais, nei jiems įdomūs tie draudimai. Jiems buvo svarbu prastumti savo reklaminę kampaniją. Kad ir su tomis plastikinėmis pliauškynėmis. O jos tuoj pat dūžta. Į šipulius. Ir vien dėl to jų neleido neštis į areną. Aš įsitikinęs, kad niekas su organizatoriais nei derino ką nors prieš tą renginį, nei domėjosi, ar jie leis prekybininkų parduodamą produkciją įsinešti. Tai dėl to ir buvo susidariusi ši keista situacija, kai tokie dideli kiekiai visų suvenyrų, kurių didžiosios dalies nebuvo leidžiama įsinešti į salę, buvo metami reklaminėm akcijoms.

O reklamuotosios kaukės? Buvo jas dėvinčių žmonių?

Mačiau jas nebent per draugiškas rungtynes ir per jaunimo čempionato finalą  Rygoje. Nežinau, ar jos nebuvo leidžiamos, ar dėl kokių kitų priežasčių. Manau, pagrindinė priežastis – jų nebuvo salių prekybos vietose.

Kaip žiūri į visą tą čempionato viešųjų ryšių akciją: pradedant krepšinio sūriais, baigiant tavo nuotrauka parduotuvėse?

Jeigu žmonės nori tai daryti, tai kodėl gi ne? Aišku, kad kartais išeidavo „sviestas sviestuotas“, bet Lietuvai tai buvo tikrai didžiulis įvykis. Ir kiekviena įmonė, kiekvienas rėmėjas stengėsi pasireklamuoti, parodyti save ne tik savo klientams, bet ir savo konkurentams. Visa tai ir išvirto į masinę reklamą. Kita vertus, aš čia jokios tragedijos neįžvelgiu – jei įmonėms patinka tai daryt, tegul jos daro.

Grįžkim prie krepšinio. Ar laikai Lietuvos rinkinės pasiekimą tragišku?

Ne, nebuvo tragedijos. Tragedija būtų, jei nebūtų gavę galimybės patekti į olimpines žaidynes. Bet net ir tada galima būtų suprasti. Juk sportas yra sportas.

Po pralaimėjimo Makedonijai, kitą  dieną teko palaikyti Lietuvos rinkinę  per rungtynes su slovėnais. Ar nebuvot moraliai pavargę  po tos nesėkmės, ar nereikėjo laiko atsigauti?

Čia krepšininkams buvo sunku. Mes tai žinom, kad mums reikia palaikyti rinktinę visada taip, kaip galim. Niekam jokių tokių klausimų nekilo. Nes krepšininkams būtent tada labiausiai reikia palaikymo, o ne tada, kai pergalės eina viena po kitos...

Bet vakare turbūt vis vien tarpusavy pasikeikėt...

Žinok, ne. Tai buvo pirmas kartas, kai po apmaudaus pralaimėjimo negirdėjau nei išeinant iš salės, nei kitur, kad kas nors burnotų: „tas kaltas, tas toks, tas anoks“. Todėl džiaugiuosi, kad krepšinio kultūra auga ir žmonės supranta, kad kamuolys yra apvalus.

Laikaisi pozicijos, kad sirgalius turi tik palaikyti komandą, bet jos nekritikuoti?

Visus tuos žmones, atstovaujančius savo šaliai, aukojančius savo laiką ir besistengiančius dėl jos, reikia palaikyti be jokių išlygų. Savo komandą aistruolis turi palaikyti visur ir visada. Burnojimui čia negali būti vietos.

Bet nesakysi, kad nebuvo apmaudo po rungtynių su Makedonija? Kaip su tuo apmaudu susidoroji, o kitą dieną – vėl lyg niekur nieko palaikai komandą?

Suprantama, buvo visiškai netikėta, nelaukta, apmaudu. Bet tai jau ne pirmas mano čempionatas ir ne pirmas apmaudus pralaimėjimas. Tiesiog priimi, kad įvyko taip, kaip įvyko ir tiek. Gali ir norisi, bet supranti, kad negali visada laimėti. O jei ir galėtum, jei tiksliai žinotum, kad laimėsi – juk tada neįdomu būtų...

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų