Šešiskart LKL čempiono sutartis su Kauno klubu baigia galioti po šio sezono, tačiau jeigu tik jį savo gretose ir toliau norės matyti „Žalgirio“ vadovai, R.Javtokas su džiaugsmu liks klube.
Į Lietuvą grįžau jau su ta mintimi, kad nenoriu niekur išvažiuoti. Ir dabar kitų galimybių net nesvarstau.
Vidurio puolėjas pasiruošęs atstovauti Lietuvai ir artėjančiame Europos krepšinio čempionate, jeigu tik jo paslaugų prireiks treneriui Jonui Kazlauskui.
Nors greitai sueis 35-eri, amžius neslopina R.Javtoko noro žaisti. Jis turi ir aiškių siekių, susijusių tiek su klubu, tiek su rinktine. Na, o jeigu kada nors R.Javtokas ir nuspręs baigti karjerą, nuo krepšinio trauktis jis nenorėtų.
Po vakarinės treniruotės važiuodamas namo Kauno „Žalgirio“ vidurio puolėjas sutiko atsakyti į kelis klausimus, susijusius su tolesne jo karjera.
– Robertai, kovo mėnesį jums sukaks 35-eri metai. Ar jus aplanko mintys apie karjeros pabaigą, arba kiek dar norisi rungtyniauti?
– Žinoma, kad aplanko. Bet ne dėl metų, o dėl traumų, kurios vis labiau jaučiasi. Atsiranda smulkmenų, kurios neleidžia geriau sužaisti. Pradedi galvoti, kiek tas organizmas dar trauks (šypsosi). O dėl metų būna juk įvairiai – vieni gali baigti 35-erių, kiti 40-ies.
Bet aš tikrai dar vieną sezoną norėčiau sužaisti. Nesu pavargęs nuo krepšinio. Tai teikia malonumą. Ir pergalių taip pat norisi.
Treneriu nenorėčiau būti, bet prisidėti galima ir kitaip. Dabar kažkokių konkrečių pareigų negalėčiau įvardinti.
– Ar jums svarbu, kur baigti karjerą? Lietuvoje ar užsienyje? Galbūt konkrečioje komandoje?
– Į Lietuvą grįžau jau su ta mintimi, kad nenoriu niekur išvažiuoti. Ir dabar kitų galimybių net nesvarstau. Bet gal net ne todėl, kad Lietuvoje.
Tiesiog aš čia labai gerai jaučiuosi. Man patinka čia gyventi. Patinka čia žaisti. O kai žaidi už „Žalgirį“, tai apskritai viskas yra idealu.
– Teko girdėti, kad „Žalgirio“ komandos vadovai norėtų jus ir toliau matyti savo gretose. O jūsų koks noras?
– Tai būtų mano pasirinkimas numeris vienas. Aš jau kelerius metus čia žaidžiu. Mane viskas tenkina. Tai Eurolygos komanda. Tiesą pasakius, neįsivaizduoju, ko čia gali trūkti.
Jeigu tik „Žalgirio“ vadovai norės mane matyti toliau komandoje, manau, kad mes tikrai rasime sprendimą. Bet čia daug kas priklauso nuo manęs. Kaip aš žaisiu, kaip man seksis ir kiek jiems reikalingas būsiu.
– Pasižiūrėjus į statistiką esate vienas iš trijų naudingiausių komandos krepšininkų. Po Jameso Andersono ir Pauliaus Jankūno.
– Praėjęs sezonas buvo daug geresnis. Šis ne toks geras, tai šiek tiek nusiviliu savimi. Norėtųsi geriau žaisti.
– Ką jums reiškia Kauno „Žalgiris“? Klausiu, nes daug metų žaidėte „Lietuvos ryto“ komandoje, tad tiesiog įdomu sužinoti, ką galvoja žmogus, sutikęs atsisakyti įspūdingos pinigų sumos. Vargu ar kas nors taip elgtųsi, jeigu jam tai būtų tik darbas?
– Tiesiog žinau, kokios bėdos atsitiko. Man taip pasiūlė, o aš sutikau. Ir, tiesą pasakius, nė kiek dėl to nesigailiu.
Tikrai nenoriu pasakyti, kad tie pinigai man buvo nesvarbūs. Jie tikrai svarbūs. Ir tai tikrai yra dideli pinigai. Bet tuomet kiti dalykai atrodė svarbesni.
Pereiti į kitą komandą, teistis ir patekti į blogus santykius man visiškai netiko. Ir apskritai aš to niekam nelinkiu. Tai ir paskatino.
– Per turtingą karjerą pavyko iškovoti daugybę titulų. Daugkartinis LKL čempionas, Eurolygos čempionas. Su rinktine nuskintas ne vienas medalis. Bet gal dar koks nors trūkstamas apdovanojimas stumia tęsti karjerą?
– Labai norėčiau su Kauno „Žalgiriu“ patekti į Eurolygos finalinio ketverto varžybas. Nors kiekvienais metais mes gana toli nuo to būnam, bet iki tų paskutinių rungtynių vis tiek tiki, kad dar yra galimybių, gal šiemet jau pavyks ir t.t. (šypsosi). Aišku, laimėti Eurolygą yra svajonė, bet tikrai labai norėčiau patekti bent jau į finalinį ketvertą.
– Galbūt vis dar galvoje sukasi ir mintys apie Europos čempiono titulą?
– Turiu bronzą, turiu sidabrą, galėjau turėti auksą, bet į avariją papuoliau ir taip išėjo, kad likau be medalio, kurio dabar kaip tik ir trūksta kolekcijoje. Bet čia tikrai yra dar daug dalykų.
Sprendimus priima treneris, auga jaunimas. Visada norėjau žaisti už Lietuvos rinktinę. Bet visi puikiai suprantam, kad ne vien tik nuo norų viskas priklauso. Nors noro laimėti tikrai yra daug. Jeigu tik būsiu reikalingas, aš visada pasiruošęs padėti.
Labai norėčiau su Kauno „Žalgiriu“ patekti į Eurolygos finalinio ketverto varžybas.
– Kokie jūsų santykiai su Lietuvos rinktinės vyriausiuoju treneriu Jonu Kazlausku? Teko girdėti, kad jo sugrįžimas į rinktinę nebuvo labai lengvas. Vieni žaidėjai negalėjo rasti savo žaidimo, kai kurie netgi norėjo važiuoti namo, bet galiausiai visi tapo viena tikra komanda, kuri kovėsi iki paskutinės dienos, paskutinės sirenos Slovėnijoje. Buvote kapitonas ir daugelis žmonių mano, kad jūsų indėlis, bendravimas su kitais žaidėjais bei treneriais buvo labai didelis ir svarbus.
– Tai nėra visai taip. Man patinka su komandos draugais palaikyti gerus ryšius. O su treneriu mes pažįstami dar nuo tų laikų, kai jis treniravo „Lietuvos rytą“. Gyvenime man jis davė daug, netgi labai daug. Aš jį labai gerbiu. Ir aš noriu laimėti. O pykčiais nieko nelaimėsi.
Būna nesusipratimų, suvažiuoja visi lyderiai, o čia vienas gauna žaisti, kitas negauna. Tai stengiesi kalbėti ir judėti į priekį. Tai toks čia tas ir padėjimas. Manau, kiekvienas taip darytų, jei norėtų ką nors pasiekti.
– Ar pagalvojate, ką veiksite baigęs krepšininko karjerą? Kuo užsiimsite?
– Brolis klausia, kiti klausia (šypsosi). Bet aš tikrai nenoriu apie tai kalbėti. Žinau, kad norėčiau likti prie krepšinio. Tai visas mano gyvenimas. Treneriu nenorėčiau būti, bet prisidėti galima ir kitaip. Dabar kažkokių konkrečių pareigų negalėčiau įvardinti.
– O kaip pačiam atrodo dabartinė Lietuvos krepšinio padėtis?
– Visada gali būti geriau. Tikrai salėse dar yra daug vietos sirgaliams.
– Ne kartą yra pasiekę pasakojimai, kad Robertas Javtokas kiekvieną dieną jaučia didelius nugaros skausmus ir prieš kiekvieną treniruotę leidžiasi nuskausminamuosius vaistus. Ar tai tiesa?
– Ne (juokiasi). Aš nusiskausminu tik prieš kiekvienas rungtynes. Bet užtat dabar tikrai puikiai prisimenu, ką sakydavo veteranai. Jie vis kartodavo: „Palauk mano metų ir suprasi, ką reiškia ateiti ir be apšilimo dėlioti.“ Ir tikrai, dabar tai puikiai suprantu (juokiasi).
