Tačiau šįkart – ne apie trijų geriausių šalies klubų žaidimą, o apie didžiulę pažangą padariusius krepšininkus ir tuos, kurie netikėtai pateko į formos duobę.
Pastaruoju metu tiesiog iš koto verčia pasakiškas „Žalgirio“ gynėjo Artūro Milaknio ir „Lietuvos ryto“ puolėjo Gedimino Oreliko žaidimas.
Jie – didžiausi sezono pradžios atradimai. Abiem krepšininkams galima drąsiai klijuoti supersnaiperių etiketę. Sakyčiau, abu jie – Arvydo Macijausko kalibro metikai. Stulbina ir 20-metis „Žalgirio“ įžaidėjas Lukas Lekavičius.
Ai, nieko gero iš jų nebus, grybai, tik tritaškius laisvi gali pataikyti – maždaug taip A.Milaknį ir G.Oreliką dar prieš šį sezoną vertino daugelis krepšinio sirgalių, net dalis trenerių. Tačiau šie žaidėjai įrodinėja, kad sugeba kur kas daugiau.
A.Milaknis užčiaupė kritikus
Dar visai neseniai į Prienų komandą porai sezonų ištremtas antras numeris A.Milaknis, galintis rungtyniauti ir lengvuoju puolėju, yra vienas geriausių Eurolygos tritaškininkų – užima trečią vietą (69 proc., 11 iš 16 taiklių metimų). Tai, kad Artūras – tikrai jau rimtas „bachūras“, pamatėme per dvikovas su Stambulo „Anadolu Efes“, Kazanės „Unics“ ir Vilniaus „Lietuvos rytu“, kai jo tritaškių salvės degino varžovų krepšį.
Nors A.Milaknio metimo technika toli gražu nėra tobula (pavyzdžiui, paleistas kamuolys beveik nesisuka), bet jis puikiai jaučia kamuolį ir atstumą iki krepšio. Šis taikliarankis, net 10-15 minučių nemetęs į krepšį, po to per trumpą laiką gali įsūdyti keturis ar penkis tritaškius iš eilės. Tai byloja apie išaugusį krepšininko meistriškumą.
A.Milaknis patobulėjo ir tuo aspektu, kad vis dažniau veržiasi prie krepšio, ko anksčiau nedarydavo. Be to, žalgirietis tapo ištvermingesnis, ypač sustiprino kojas, dėl ko geriau juda tiek puldamas, tiek besigindamas.
G.Oreliko švytėjimas
Solidžiu krepšininku tapo ir G.Orelikas. Dirko Bauermanno ir Aleksandro Petrovičiaus ant suolo laikytas ir, regis, jau nuvytęs puolėjas (Eurolygoje praėjusį sezoną žaidė tik po 6,5 min., pelnė po 1,1 taško), tapo tikru deimantu, kai „Lietuvos rytui“ ėmė diriguoti Virginijus Šeškus.
Šis strategas puikiai žinojo, kokį didžiulį potencialą turi Gediminas, nes jį muštravo Prienų ekipoje. G.Orelikas, pajutęs, kad treneris juo pasitiki (Europos taurės turnyre žaidžia 29 min.), ėmė versti kalnus, kartais – ir „everestus“. Štai ką reiškia psichologija. Beje, Adą Juškevičių, kuris atstovavo rinktinei pasaulio čempionate, irgi užliejo pasitikėjimo savo jėgomis antplūdis.
Įskraidinti 6 iš 7 tritaškių į „Žalgirio“, 6 iš 9 į „Neptūno“, 5 iš 6 į vieno Turkijos čempionato lyderių „Banvit“ krepšį – ne šuns papas. Tai G.Oreliko rezultatai. Ir Europos taurės varžybose, ir LKL pirmenybėse jis yra rezultatyviausias komandos žaidėjas (pelno atitinkamai po 16,0 ir 15,9 taško).
Kai kurie krepšinio ekspertai, sirgaliai, mėgstantys paieškoti sliekų sėdmenyse, vis karksėdavo, kad 200 cm ūgio G.Orelikas kaip sunkusis puolėjas yra per žemas, o kaip lengvasis puolėjas – per lėtas.
Kai kurie krepšinio ekspertai, sirgaliai, mėgstantys paieškoti sliekų sėdmenyse, vis karksėdavo, kad 200 cm ūgio G.Orelikas kaip sunkusis puolėjas yra per žemas, o kaip lengvasis puolėjas – per lėtas.
Tačiau abiejose pozicijose jis gali žaisti labai naudingai. „Lietuvos ryte“, kai žaidžia ketvirtuoju numeriu, G.Oreliką paprastai dengia aukštesnis ir lėtesnis krepšininkas. Vilniaus klubo puolėjas tokį varžovą išvilioja prie tritaškio linijos sudarydamas erdvės gynėjų prasiveržimams arba tiesiog pats įveikia varžovą vienas prieš vieną.
G.Orelikas su aukštesniais varžovais neblogai tvarkosi ir gynyboje.
Dar praėjusį sezoną antsvorio atsikratęs krepšininkas tapo kur kas judresnis ir mobilesnis. Be to, Gediminas gerai skaito žaidimą, jis mąstantis, taktiškai išprusęs krepšininkas, skirtingai nei, tarkim, toks laipiotojas į medžius kaip Travisas Leslie.
G.Orelikas pranašesnis už A.Milaknį tuo, jog sugeba pataikyti ir tuomet, kai varžovas stovi prieš jį – „Lietuvos ryto“ puolėjas atakuodamas kamuolį iš rankų išleidžia jį laikydamas aukščiau nei žalgirietis.
Manau, 24 metų G. Orelikas nusipelnė, kad į jį atkreiptų dėmesį rinktinės treneris Jonas Kazlauskas. Iš rinktinės, ko gero, greitai trauksis Vilniaus mėgėjų lygoje šiuo metu bėgiojantis Simas Jasaitis. Martynas Gecevičius netinka J.Kazlausko schemoms, tad nacionalinė komanda iš esmės liktų be snaiperių. Šią spragą galėtų pabandyti užpildyti G.Orelikas.
Mažylis nedrebina kinkų Eurolygoje
Dar vienas sezono pradžios fenomenas – L.Lekavičius. Mažylis, aikštėje sugebantis atlikti didelius darbus. Anksčiau tik „Žalgirio“ dublerių komandoje rungtyniavęs įžaidėjas nesudegė įmestas į Eurolygos ugnį. Labiausiai stebina Luko drąsa, psichologinis tvirtumas. Dažnai žaidžia taip brandžiai, lyg jam būtų ne dvidešimt, o visi trisdešimt metų.
Kiti jo ginklai – staigumas ir greitis. Žinoma, kaip teisingai pastebėjo J.Kazlauskas, įžaidėjui būtina stiprinti kūną, nes sveriant septyniasdešimt kelis kilogramus apsiginti prieš gero lygio aukštesnius ir atletiškesnius varžovus velniškai sudėtinga.
Jei toliau ars per treniruotes ir tobulės, jis gali tapti lietuviškuoju Jaka Lakovičiumi.
Talento L.Lekavičiui netrūksta. Jei toliau ars per treniruotes ir tobulės, jis gali tapti lietuviškuoju Jaka Lakovičiumi.
Kas nutiko M.Gecevičiui?
Kai kuriems aukštos klasės žaidėjams sezono pradžia – lyg košmaras. Vienas jų – Martynas Gecevičius.
Mažai kas abejojo, kad Martynas taps „Lietuvos ryto“ lyderiu. Tačiau gynėjas išgyvena tokį nuosmukį, kokio tikriausiai nebuvo patyręs per visą karjerą.
Sunku patikėti, bet M.Gecevičius Europos taurės turnyre pagal rezultatyvumą Vilniaus ekipoje yra tik septintas (vid. 6,5 taško per 27 min.). Snaiperis pataikė vos 5 tritaškius iš 20 (25 proc.), o dar per mačą padaro po 3 klaidas.
M.Gecevičius labai gerai sužaidė tik pirmąsias dvejas sezono rungtynes – LKL su Alytaus „Dzūkija“ ir Pasvalio „Pieno žvaigždėmis“. Paskui iš 12 mačų, įskaitant Europos taurės kovas, net devyniuose Martynas rungtyniavo arba vidutiniškai, arba prastai, arba labai prastai. Neretai gynėjas prameta ir būdamas visiškai laisvas.
Per visą 2009-2010 metų Eurolygos sezoną M.Gecevičius, kai jam buvo 22-eji, vidutiniškai rinkdavo po 14,2 taško, atlikdavo po 3,3 rezultatyvaus perdavimo, iš toli šaudydavo 45 proc. tikslumu.
Per visą 2009-2010 metų Eurolygos sezoną M.Gecevičius, kai jam buvo 22-eji, vidutiniškai rinkdavo po 14,2 taško, atlikdavo po 3,3 rezultatyvaus perdavimo, iš toli šaudydavo 45 proc. tikslumu. Gal tai buvo šio gynėjo karjeros viršūnė, į kurią krepšininkas daugiau niekada nebeįkops?
Sunku pasakyti. Dabar varžovai lipte prilipę prie M.Gecevičiaus, nes žino, kad jis aukščiausios prabos snaiperis. O prasiveržimo nepavyko patobulinti tiek, kad šis žaidimo elementas keltų didelę grėsmę varžovams. Štai A.Macijauskas ilgą laiką buvo tik metikas, bet kai pagerino staigumą, išmoko veržtis po krepšiu, tapo Europos krepšinio žvaigžde.
Martynui meškos paslaugą padarė ir tie dveji metai, kai jis trynė Pirėjo „Olympiacos“ komandos atsarginių suolą. Tikiu, kad grėbliarankiu vienas geriausių šalies metikų M.Gecevičius tapo laikinai. Jis nėra psichologiškai trapus ir spėju, kad netrukus vėl kels siaubą varžovams.
D.Gailius išnyksta aikštėje
Vienas sezono pradžios nusivylimų – Klaipėdos „Neptūno“ puolėjas Deividas Gailius. Žaidėjas, kuris, kaip prognozuoja daugelis specialistų, turėtų greitai atverti rinktinės duris. Kol kas jo žaidimas banguoja lyg Baltijos jūra audros metu.
Praėjusį sezoną solidžiai atrodęs Liublianos „Olimpija“ klube D.Gailius „Neptūne“ dažnai neranda sau vietos. Eurolygoje jis sužaidė tik vieną labai gerą mačą iš keturių.
Ypač silpnai Deividas rungtyniauja LKL pirmenybėse. Per akistatą su „Šiauliais“ nesukrapštė nė taško ir surinko minus 8 naudingumo balus. Principiniame mūšyje su „Lietuvos rytu“ „Neptūno“ puolėjas pelnė tik 3 taškus ir gavo minus du naudingumo balus.
Šlubuoja ir D.Gailiaus gynyba. Krepšininkas, kuriam jau 26-eri, turi pradėti stabilumą demonstruoti jau dabar. Paskui gali būti vėlu.
