Beveik metus V.Garastas nevadovauja Lietuvos krepšinio federacijai, bet į krepšinio šešėlį jis dar nesiruošia trauktis. Panašu, kad svarbiausios žinios jo neaplenkia – buvęs treneris puikiai žino, kas dedasi šalies krepšinio užkulisiuose.
Pavyzdžiui, kas taps naujuoju Lietuvos krepšinio rinktinės treneriu.
LKF būsimo stratego pavardę viešai paskelbs rugsėjo 26 dieną. Žvilgterėjęs į netoliese stovėjusį dabartinį prezidentą Arvydą Sabonį, V.Garastas sekundei nutilo ir ištarė: „Žinau, kas bus naujasis treneris. Aš būsiu pletkininkas, todėl negaliu kalbėti. Netrukus laukia posėdis, viską sužinosite“, – lyg apgailestaudamas, kad negali pasidalinti šia žinia kalbėjo V.Garastas.
Dabartinei rinktinei reikia patyrusio trenerio.
Tačiau tai nebuvo viskas, ką apie būsimąjį trenerį galėjo pasakyti buvusi šalies krepšinio federacijos galva. Antroji galimybė Kęstučiui Kemzūrai suteikta nebus – tokia išvada po V.Garasto žodžių tapo akivaizdi.
„Dabartinei rinktinei reikia patyrusio trenerio. Jai turi vadovauti vyresnio amžiaus žmogus, Kęstutis Kemzūra gal yra kiek per jaunas. Reikia tokio, kuris valdytų situaciją. Man regis, taip ir bus“, – tikino 80-metis.
Netreniruoti klubo – klaida
Po Londono olimpinių žaidynių ne vienas rinktinės krepšininkas išreiškė palaikymą ir pasitikėjimą K.Kemzūra. Ypač jaunieji žaidėjai. Kodėl šiam treneriui nevertėtų suteikti dar vieno šanso? „Aš to nesprendžiu. Tiesiog vadovybė mąsto kitaip. Iš šono mes galime daug ką patarinėti, bet atsakomybė guls ant sprendimus priimančių žmonių“, – teigė V.Garastas.
Jo manymu, treneriui K.Kemzūrai viskas – dar prieš akis. Dar kartą stoti prie vyriausiojo trenerio posto jis galės ateityje. Žinoma, jeigu pats to sieks, ir pats to norės.
„Kiek Kemzūrai metų? 42-eri. Jam dar bus daug šansų dirbti. Aš karjerą baigiau 67-erių. Bus laikas – ateis. Kadaise buvo toks vienas CSKA treneris, kuris juokėsi prisimindamas: „Aš šešis kartus buvau atleistas iš pareigų. Vėl nuimdavo ir vėl pastatydavo į vyriausiojo trenerio postą“. Taip kad nereikia nusiminti, progų dar bus. Čia elektros kėdė ir treneris vaikšto ant peilio ašmenų. Nežinai kada, gali nusipjauti koją“, – mintimis dalijosi V.Garastas.
Pasak jo, praėjusį sezoną aukodamas darbą klube ir mintimis paniręs į Lietuvos krepšinio rinktinę, K.Kemzūra padarė didelę klaidą.
Treneris yra kaip chirurgas, kuris kiekvieną dieną, visus metus turi operuoti.
„Treneris jokiu būdu negali sustoti ir atsisakyti treniruoti klubo. Treneris yra kaip chirurgas, kuris kiekvieną dieną, visus metus turi operuoti. Negali būti jokių pertraukų.
Kitu atveju, treneris ima regresuoti, menksta jo žinios. Stebėjimas įvykius iš šalies nieko neduoda. Reikia dirbti aikštėje. Po metų taip lengvai ateiti neišeis“, – įsitikinęs trenerio duoną ištisus dešimtmečius valgęs V.Garastas.
„Reikia būti praktikoje ir virti tame gyvenime. O Kemzūra galėjo sutikti, jam juk siūlė sutartį Kauno „Žalgiris“. Galėjo, bet kalbėta, kad jam per mažą atlygį siūlė“, – pridūrė V.Garastas.
Dabartinės žvaigždės – „iki Lazdijų“
Dalyvaudamas šventiniame 1992-ųjų krepšinio kartos susitikime, V.Garastas su pasididžiavimu prisiminė tuos šlovingus metus. Nieko stebėtina, kad jis atskleidė ir dar negirdėtų anų laikų rinktinės kasdienybės detalių.
Atrankos turnyrui komanda ruošėsi mažoje Druskininkų salėje, kurios grindys buvo išklerusios, o žaidėjai kartu su ligoniais gyveno sanatorijoje. Jie gaudavo labai prastą maistą, arba jo išvis negaudavo, tačiau sugebėjo laimėti 18 rungtynių iš 19.
"Olimpinėse žaidynėse visa komanda, 16 žmonių, gyvenome trijuose kambariuose, kur tik vienas dušas ir vienas tualetas. Lauke temperatūra siekė 40 laipsnių, bet jokių kondicionirių nebuvo. Mūsų namelis stovėjo prie kažkokios autotransporto įmonės ir kiekvieną rytą 6 valandą prasidėdavo nepakeliamas triukšmas. Taip vokiečiai koncentracijos stovyklose kankino žmones“, – pasakojo V.Garastas.
Tas, kuris auga šiltnamio sąlygomis – tampa mėsos krūva.
Trenerio nuomone, tai – grūdino komandą ir galbūt būtent tai atvėrė kelią į žvaigždžių elitą: „Norint pasiekti aukštumas, turi įveikti kliūtis. Jas pasiekia ne tas žmogus, kuriam nuvalome taką. Tas, kuris auga šiltnamio sąlygomis – tampa mėsos krūva.“
„Tos rinktinės nariai buvo visa širdimi atsidavę Lietuvai. Jie buvo tikri lietuviai. Toje komandoje buvo labai daug žvaigždžių. O dabar yra labai daug žvaigždžių, bet kaip aš sakau „iki Lazdijų“, o už Lazdijų niekas jų nebežino. Teisybę sakau? O štai tuos žmones žinojo visi, žinojo visas pasaulis. Turėti dabar tokią rinktinę būtų svajonė. Viskas būtų kitaip...“, – kalbėjo V.Garastas.
