„Žalgirio“ arenoje užgesta prožektoriai. Pasigirsta ošimas. Žmonės stojasi iš savo vietų.
Andrius Žiurauskas įlekia į „Žalgirio“ arenos centrą ir neprilygstamu kriokimu užveda 13 tūkstančių sirgalių.
Jie kurtinančiu švilpimu pasitinka svečių komandą. Pranešėjas taip greitai išberia priešininkų pavardes, kad neišeina jų suprasti. Taip kartais pasimeta ir Lietuvos žaidėjų vardai, ir buvusių nusipelniusių žalgiriečių.
Netrukus švilpimą keičia jaudinančios ovacijos, po areną laksto pavieniai šviesų spinduliai.
Netrukus per specialią pakylą ant parketo leidžiasi „Žalgirio“ krepšininkai. Su kiekviena žaidėjo pavarde arenoje pasigirsta džiaugsmingas „hey!“. Be abejo, triukšmingiausias jis pristačius Paulių Jankūną ir Šarūną Jasikevičių.
Uždegus šviesas žiūrovai lieka stovėti. Emocijų bangą primalšina rami Lietuvos himno pradžia. Bet su paskutinėmis eilutėmis „Vardan tos, Lietuvos...“ tribūnose vėl kyla džiaugsmingas jaudulys.
Ginčo kamuolys ir... prasideda!
Tai yra ritualas iš „Žalgirio“ arenos, kurį kaskart papildo vis naujos detalės, šou elementai, pramoginiai pasirodymai ir žaidimai.
Tik tą ritualą išderina neprognozuojama rungtynių eiga su neprognozuojamomis emocijomis. O jų šį sezoną būta tokių, kad seniai teko matyti tiek iš vietų džiaugsmingai pašokusių sirgalių, kaip kad mače su Maskvos CSKA.
Ši atmosfera užburia. Ją sudaro ne tik sirgalių dainos ir švilpimas, bet reginys, kurį žiūrovui pateikia „Žalgirio“ klubas.
Žmonės, po 7 metų pirmą kartą atvykę į „Žalgirio“ areną pasižiūrėti krepšinio rungtynių, trykšta geriausiais įspūdžiais ir planuojasi naujas keliones į Kauną.
Bet ta gera atmosfera „Žalgirio“ arenoje tapo tokiu įprastu reiškiniu, kaip brazilui Kristaus Atpirkėjo statula Rio de Žaneire – labiausiai vertina tik svečiai ir turistai. Bet jokioje kitoje arenoje neteko matyti tokio gero reginio, kurį apėmė ne tik pats mačas, bet ir rungtynių pristatymas, žaidimai, šou pasirodymai, žiūrovų užimtumas.
24sek aplankius visas 15 Eurolygos arenų teko įsitikinti, kad aura „Žalgirio“ arenoje yra tokia ypatinga, kokiai visapusiškai neprilygsta niekas.
Pabandysime prabėgomis papasakoti, koks tai krepšinio reginys kitose Eurolygos arenose. Svarbu pabrėžti – visos kelionės buvo labiau ne iš poilsinės-turistinės pusės, o darbinės, tad kelionių ir potyrių klausimu ši patirtis buvo pakankamai ribota. Nepapasakosiu apie tas keliones išsamiai kaip Makalius su gidu, kur verta nueiti ir ko paragauti. Tačiau pasistengsiu glaustai ir su svarbiausiais akcentais pateikti įspūdžius iš 14 Eurolygos krepšinio miestų.
Tai tik subjektyvi nuomonė, paremta subjektyviais potyriais per 1,5–2,5 dienų viešnages, kuriose laisvo laiko apsižiūrėjimui būta maždaug iš viso 6 valandos.
Prieš pradedant dar norisi pasidžiaugti kitu unikaliu „Žalgirio“ reiškiniu – palaikymu išvykose. Visose „Žalgirio“ išvykos rungtynėse teko matyti bent po 20 aistruolių, kurie labai gerai išsiskirdavo arenose su žaliais marškinėliais. Tiek jų mažiausiai keliaudavo beveik į visas rungtynes kartu su „Žalgirio“ lėktuvu. Bet daugiausiai jų prisirinkdavo iš vietos lietuvių bendruomenių.
Sekdamas „Žalgirį“ į Eurolygos išvykas įsitikinau, kiek daug lietuvių mes turime įvairiausiuose Europos kampeliuose. Kažkas neišpasakyto buvo matyti maždaug po 100 „Žalgirio“ gerbėjų rungtynėse Madride ar Milane. Valensijoje – visą kelių šimtų lietuvių tribūną, surengusią tarsi lietuvių bendruomenės iškylą būtent per „Žalgirio“ dvikovą.
Užteks seilėtis – pakalbėkime, kaip atrodo Eurolygos rungtynės kitose aštuoniose valstybėse.
Belgradas
Didžiausią įspūdį palikęs krepšinio miestas, apie kurį norisi pasakoti daugiausia.
Dedamės krepšinio tauta, bet dar niekur nemačiau tiek daug lauko krepšinio aikštelių, kiek Belgrade. Net Lietuvoje.
Ten net žymus turistinis objektas – Belgrado tvirtovė, apstatytas keliomis krepšinio aikštėmis, kuriose net prie +7 bumbsino kamuolį vaikai ir suaugusieji.
Maždaug kažkas panašaus, jei krepšinio aikštės būtų Gedimino kalno papėdėje (iki nuošliaužų).
„Žalgiris“ žaidė ne Eurolygos finalo ketvertą priimsiančioje „Kombank“ arenoje, o mažesnėje Aleksandro Nikoličiaus salėje, kitaip legendiniame „Pionir“, kuris talpina beveik 6 tūkstančius rūkančių sirgalių.
Belgrade rūko absoliučiai visur, tad visiškai normalu, kad grįžus po kelionės visus turėtus rūbus privalai mesti į skalbyklę, nes jie prasmirdę lyg praleidus valandą naktinio klubo rūkomajame.
Bet kad Serbijoje rūko – jokia čia naujiena. Labiau nei cigarečių tvaikas ir po kojomis primėtytos nuorūkos, nustebino kalnai moliūgų sėklų lukštų. O ir šiaip, Aleksandro Nikoličiaus salėje buvo visiška betvarkė – nevalytos tribūnos, purvas, klaidžiojantys gyvūnai...
Tai blogiausia Eurolygos arena, kuriai konkurenciją palaikytų nebent Pirėjo Taikos ir draugystės stadionas. Beje, visos tos prastos arenos turi kelis skiriamuosius bruožus: primėtytas nuorūkas, katinus tribūnose ir pastogėje skraidančius balandžius.
Kita vertus, dar nemačiau, kad dar kurioje nors kitoje arenoje svečių komandos žaidėjų akys būtų tokios pasimetusios uždainuojant fantastiškiems „Crvena zvezda“ aistruoliams. Tai buvo kažkas vau...
Būta visokių bandymų įbauginti, esą „Žalgirio“ sirgaliams geriau pasislėpti visą žalią atributiką, nes jiems baigsis liūdnai. Kad geriau neploti ir nedainuoti. Bet lietuviai elgėsi drąsiai ir, mano žiniomis, nuo serbų nenukentėjo.
Ir šiaip, tai arena, kurią privalo aplankyti karščiausi krepšinio sirgaliai. Vien pasiklausyti tų serbų dainų. Nebandyti akivaizdžiai filmuoti sirgalių, nes gali gauti per kuprą (kaip sakė vietiniai, jiems gali pasirodyti, jog esi policininkas, fiksuojantis veidus). Pasimėgauti naktiniu gyvenimu Belgrade ir mažomis kainomis.
Bambergas
Įneškime šiek tiek ramybės į pasivaikščiojimus po Eurolygos miestus. Tokią tikrai atrasite mažyčiame Bamberge.
Čia gyvena maždaug 75 tūkstančiai gyventojų – kažkas tarp Alytaus ir Panevėžio.
Viskas taip ranka pasiekiama, kad palengva nuo traukinių stoties per 10–15 minučių nužygiuosi iki miesto centro, o iš jo – per panašų atstumą, kitus visus svarbiausius jo taškus. Kelionė iki miesto pakraštyje esančios „Brose“ arenos autobusu tetrunka apie 10 minučių.
Tai tipiškas žavus ir tvarkingas Vokietijos miestas, kuriame saugu, jauku ir viskas labai paprasta.
Neramiausia vieta galbūt ir yra „Brose“ arena, kurią kaskart sausakimšai užpildo 6 tūkstančiai žiūrovų. Dirbti toje arenoje žiniasklaidai yra kažkas baisaus – per metrą nuo tavęs išsirikiavusi būgnininkų armija, kuri per tas dvi rungtynių valandas gali suplėšyti ausų būgnelius.
Bet vokiečiai stebina įdomia palaikymo kultūra – atmosferą Bamberge kaitino būgnai, triukšmą keliančios pliauškynės, lengvos, bet įsimenančios dainos. Kompaktiškoje arenoje tai kėlė labai gerą triukšmo lygį ir pakylėjo šeimininkų komandą.
Dar kas įsiminė, tai treninguotas „Žalgirio“ sirgalius, per komandų apšilimą ėjęs „pramesti vieno“ į krepšį. Sykį akivaizdžiai neblaivus ne patikimiausios išvaizdos vyriškis buvo pristabdytas apsaugos. Apsauginis, beje, drausmino aistruolį rankoje laikydamas ledų porciją.
Bambergas yra miestas, kuriame niekas nepratę prie problemų.
Stambulas
Prieš kiekvieną kelionę į Stambulą didžiausią galvos skausmą kelia atstumai ir maršrutas, jeigu nori išvengti taksi. O Stambule išvengti taksistų norisi visada.
Aš asmeniškai jų nekenčiu. Angliškai kalba bent vienas iš dešimties taksistų (kalba, tai reiškia bent supranta, ką reiškia yes, no, stop, invoice/check/bill/receipt).
Maža to, daugelis jų nelabai orientuojasi pačiame Stambule (kas yra gan logiška, nes čia, neoficialiais duomenimis, gyvena apie 20 milijonų žmonių), bet blogiausia, kad ne visi sugeba naudotis navigacija. Neretai kelionės Stambule baigiasi tuo, kad pats turi žemėlapyje parodyti, kaip ir kur reikia važiuoti.
Kita vertus, patys turkai labai malonūs. Ypač jei kalbame apie restoranus ir kavines. Kas antras kalbintas turkas turi kokių nors sąsajų su Lietuva – yra ten buvęs arba yra turėjęs romanų su lietuvėmis.
Beje, sykį vienas „malonus“ turkas buvo ypač susidomėjęs kolegos batais ir nuolankiai pasiūlė apsikeisti jais su savo šlepetėmis. Prisijungus nepažįstamai moteriai su švytinčiu auksiniu dantimi, kuri badydama pirštu į mane ir fotografą susijaudinusi kartojo „American, American“, teko maloniai tepti slides iš įvykio vietos, kol nelikom basi.
Dvi arenos Stambule labai skirtingos. „Anadolu Efes“ klubas neturi sirgalių ir žaidžia tuščiose tribūnose. Susitikimą su „Žalgiriu“ stebėjo 3 tūkstančiai žmonių, iš kurių didelė dalis – nemokamai privestų vaikų grupės.
Visai kitas reikalas yra „Ulker“ arena turtingesniame Stambulo rajone, kuriame žaidžia „Fenerbahče“. Tiesa, ten sirgaliams didelį vaidmenį vaidiną atvažiavęs varžovas bei mačo svarba. Tad su „Žalgiriu“ aistruoliai kiek nuvylė – atrodė gana atsipalaidavę.
Bet svarbus kultūrinis paveldas, kurį mes turime perimti iš „Fenerbahče“ aistruolių, yra tai, kaip pagerbiami treneriai. Analogiškai, beje, yra ir Atėnuose bei Pirėjuje.
Tai yra kai pirmą kartą ant parketo prieš rungtynes pasirodo Željko Obradovičius (maždaug likus 15 min. iki mačo pradžios), sirgaliai plojimais pasitinka savo specialistą. Lygiai taip pat pagerbiami Xavi Pascualis bei Ioannis Sfairopoulas. Net Šarą taip sveikino Atėnuose.
Smarkiai agituoju už tai, kad taip būtų ir „Žalgirio“ arenoje, nes tai yra labai žavu ir dėsninga.
Kalbant apie modernumą ir jaukumą, „Fenerbahče“ turi maždaug „Top 3“ areną Eurolygoje. Ji lyg koks kompaktiškesnis „Siemens“ Vilniuje. Be to, norisi išskirti ir visą „Fenerbahče“ organizaciją. Nors yra Eurolygos čempionas ir antras turtingiausias Stambulo klubas, „Fenerbahče“ vadovai ir darbuotojai labai paslaugūs, paprasti ir sukalbami. Vienas malonumas dirbti tokioje aplinkoje.
Malonu ir vaikščioti centrinės miesto dalies gatvėmis ir domėtis visai kita kultūra. Ji kažkuo užhipnotizuoja, bet ištyrinėti Stambului vos paros neužtenka.
Maskva
Kitas Europos metropolis, kuris turi dvi komandas.
Pradėkim nuo stipriausiojo – Maskvos CSKA. Kelionės hitas – susitikimas su Vladimiru Romanovu.
Labai keista tribūnose matyti žmogų, kurio ieško Lietuvos policija. O jis ten lyg niekur nieko žiūri krepšinį, po rungtynių dar kažką ten mojuoja „Žalgirio“ žaidėjams, o galiausiai be problemų duoda interviu ir valandą sėdiniuoja aikštės prieigose.
Dar taip pat keista matyti baltą arklį gatvėje beveik vidurnaktį, kurį veda rusaitės. Pasirodo, su tais arkliais naktį jos išjoja į miestą ir prašo praeivių pinigų, kad galėtų išmaitinti gyvūnus. Kaip sakė, joja naktį, nes tada įkaušę rusai yra dosnesni.
Ai, o kas dėl krepšinio, tos margos kėdės CSKA arenoje žiūrisi gan keistai – primena LEGO areną.
Šiaip viskas su CSKA neblogai – rusai irgi buvo paslaugūs, suteikė geras darbo sąlygas, tik jiems velniškai trūksta sirgalių. Ne veltui Andrejus Vatutinas norėtų nusipirkti „Žalgirio“ gerbėjus.
Beje, „Megasport“ arena yra gan nutolusi nuo miesto centro. O ten šiaip tikrai gražu ir tvarkinga. Stereotipų apie Rusiją daug, bet, iš esmės, nieko ten tokio nenormalaus.
BET. Kol nenuvažiuoji į Maskvos pakraščius. Kaip kad į Mytiščius, kur Eurolygos rungtynes žaidžia „Chimki“.
Mytiščiai yra Maskvos priemiestis, kuriame gyvena 173 tūkstančiai gyventojų. Įsivaizduokite, kad Klaipėda būtų sukišta į Alytaus dydžio miestą.
Ten žmonės ir gyvena kitaip. Šalia arenos buvo du siūlomi viešbučiai – vienas, dar palyginus padorus, kuriame apsistojo „Žalgiris“, ir kitas, pavadinimu „Gerda“. „Gerda“ labai priminė baraką – kaip ir studentų bendrabučiuose, su apsauga, panašiomis laiptinėmis, koridoriais, liftais, galop kaimynais.
Tai nebuvo pati jaukiausia vieta klaidžioti tamsiais rudens vakarais, bet ačiū „Uber“ ir geriesiems taksistams, su kuriais ir pasikalbėti buvo galima, ir jų nuotykių Lietuvoje išklausyti.
Arena kaip arena – Rusijoje niekada atmosfera krepšinio rungtynėse nekelia didelių emocijų. Tik Mytiščių arena išsiskyrė dar tuo, kad po parketu buvo išlietas ledas – mat čia rungtyniauja ir ledo ritulininkai. Buvo keista aplink krepšinio aikštę matyti ledo ritulio atsarginių suolus, bausmės suolelius ir iš už šonų kyšantį ledą su sniegu.
Kadangi salė Chimkuose neatitinka Eurolygos reikalavimų, „Chimki“ persikėlė į per 20-30 kilometrų esančius Mytiščius, į kuriuos vietos sirgalius vežė ir specialūs autobusai.
Malaga
Turbūt Top 3 vieta Eurolygoje žaisti krepšinį. Puikus miestas. Geriausias dalykas tai saulė – ši šildo Malagą vidutiniškai 300 dienų per metus be jokio debesų pasipriešinimo.
Žavus senamiestis su siauromis gatvelėmis, jaukiomis kavinukėmis ir takeliais tiek link pajūrio, tiek link Gibraltaro pilies kalno, iš kurio atsiveria nuostabi Malagos panorama.
Pajūris ten nuostabus – ypač lauko kavinės ant jūros kranto. Ten gyvenimas sulėtėja ir teikia džiaugsmą.
„Jose Maria Martin Carpena“ arena tiek daug džiaugsmo nesukėlė. Ji yra visai kitame miesto krašte.
Ir iš viso, iš krepšinio pusės Malagoje niekas pernelyg didelio įspūdžio nepadarė. Na, nebent iššvaistyta „Žalgirio“ persvara ir Edgaro Ulanovo metimas su sirena, išplėšęs pergalę po pratęsimo. Arba taip angliškai nešnekantys vietiniai, kad vienas reportažas apie Mindaugą Kuzminską ir Domantą Sabonį nuėjo šuniui ant uodegos, kadangi tiesiog trūko pašnekovų.
Valensija
Apie šį miestą norėjosi pakalbėti iškart po Malagos, nes vietiniai net pyktelėjo, kai pasakiau, jog Malagoje turėtų būti geriau nei Valensijoje.
Jie, aišku, nesutiko, nors iš tikrųjų, Valensija nepaliko tokio gero įspūdžio. Iškart po tų žodžių norėjosi palyginti abu miestus.
Valensijoje yra nemažai ką apžiūrėti. Ypač didelį įspūdį paliko parkas vietoj upės, kuri kadaise supo visą miestą. Bet dėl pražūtingų potvynių buvo nuspręsta išsiurbti visą upę ir ten įrengti modernius centrus, kaip moderniųjų mokslų miestą, akvariumą, parkus. Neįtikėtinas sprendimas!
Bet Valensija kažkaip neužkabino taip, kaip Malaga. Gal dėl to, kad tai didesnis miestas – Valensija su 800 tūkst. populiacija trečia Ispanijoje, Malaga su 500 – šešta.
Gal dėl to, kad nespėjau nukeliauti iki pajūrio. Bet per tą trumpą dviejų dienų viešnagę kovoje su Malaga Valensija pralaimėjo.
Pati arena ten gan baisoka. 1983 metais pastatyta „Pabellon Fuente San Luis“ iš išorės atrodė kaip didžiulis konteineris, bet viduje situaciją gelbėjo gražiai išdažytos tribūnos.
Tiesa, prie pat senos arenos įrengta modernesnė krepšinio akademija, kurioje, beje, treniruojasi vienas lietuvis. Sakė, visai neblogas jaunas įžaidėjas.
Kita vertus, labai sužavėjo lietuvių kiekis tribūnose. Jų ten buvo daugiau nei šimtas – visa lietuviškomis ir „Žalgirio“ spalvomis nusidažiusi tribūna, rungtynių metu triukšmingai palaikiusi komandą.
Kai po mačo didžiulis būrys tautiečių atėjo pasveikinti saviškių ir pasidaryti bendrą nuotrauką, ant parketo nebebuvo vietos.
Fantastika, kas vyksta per tūkstančius kilometrų nuo Lietuvos.
Atėnai
Miestas, kurį visiems rekomenduoju pirmu numeriu. Ir dėl rungtynių atmosferos, kurią būtina patirti, ir dėl visko, ką pamatysite Atėnuose. Be abejo, ir saulės, kurią per tokias išvykas vertini labiausiai, kai palieki Lietuvą su mažyčiu pliusu arba minusu ant ribos.
Dar viena krepšinio šventovė, kurioje būtina apsilankyti – O.A.K.A. Tik ji nėra tokia didinga, kaip gali pasirodyti per televizorių.
Vienaip ar kitaip, tai jau gan pasenusi arena – pastatyta 1995-aisiais. Daug kas priklauso ir nuo rungtynių eigos bei sirgalių nuotaikos. Yra tekę stebėti Graikijos čempionato rungtynes, kur PAO aistruoliai net neatsistoję palaikė komandą ir nuobodžiai krapštė nosį. Yra tekę matyti „Top 16“ etapo dvikovą su Madrido „Real“, kur buvo taip karšta ir tvanku nuo žmonių sambūrio, kad įpusėjus susitikimui virš parketo susidarė geras dūmų sluoksnis.
Jokia paslaptis, kad graikai rungtynių metu parūko marihuanos. Ką jau kalbėti apie paprastas cigaretes, kurias nesigėdydami traukė net žurnalistai – vienas net rašė su cigarete tarp pirštų.
Kai ta „Panathinaikos“ sirgalių armija užliūliuoja, tai būna kažkas beprotiško. Graikai ir turkai gyvena kitame emociniame lygyje – atrodo, jie pradėtų svaidyti lėkštėmis namuose, jei staiga per įdomų filmą televizija parodytų reklamą.
Kita vertus, tvarkos ten nėra net per Eurolygos rungtynes – visiški laukiniai vakarai. Kai VIP tribūnoje pasirodė prisidirbęs „Panathinaikos“ futbolo klubo prezidentas, maždaug 20-30 sirgalių įsiveržė į žurnalistų tribūną, iš kurios grasino PAO bosui ir paleido keiksmų fontaną.
Kai pamatė, kad Lietuvos žurnalistai ėmė filmuoti incidentą (graikų žurnalistams tai ne pirmas kartas, tad liko ramiai santūriai stebėti įvykių ir nedrįso trauktis kamerų) – keli graikai su gobtuvais ėmė reikšti pretenzijas. Vėliau kolegos iš Graikijos pasakojo – mūsiškiams pasisekė, nes šiaip už filmavimą buvo galima drąsiai prasileisti vieną kumštį.
Už krepšinio aikštės kur kas ramiau. Atėnai yra nuostabus miestas su fantastišku naktiniu gyvenimu (apie Šarą ten sklando legendos) ir kultūriniu paveldu. Prie viso to jie dar turi jūrą...
Pirėjas
Kai kalbame apie Atėnus, tai turime pasikalbėti ir apie Pirėją.
Pirėjas nėra kažkoks atskiras didelis Graikijos miestas. Tai Atėnų priemiestis, kuris yra arčiau Atėnų nei Karmėlavos oro uostas nuo Kauno. Gal panašiai kaip Pilaitės rajonas Vilniuje, tik kad gerokai didesnis. Jį galima pasiekti tais pačiais metro ar autobusais, kurie važinėja ir Atėnuose.
Kad išvažiavai iš Pirėjo teritorijos, gali greitai suprasti iš piešinių ant viadukų ir miesto pastatų. Raudonus grafiti užrašus keičia žali.
Pats vaizdelis įvažiavus į Pirėją atrodo niūrokai, bet jie turi simpatišką miesto rajono centrą, o didžiausią įspūdį paliko prieplaukos su jūros gėrybių restoranais ant lieptų.
Žavi vieta, nors patys Atėnų gyventojai juokiasi – esą nėra ten ko veikti. Jie juokiasi ir iš „Olympiakos“ arenos, kuriai jau seniai reikia reanimacijos. 1983-aisiais išdygęs stadionas pernai buvo dar baisesnis – prie aikštės matėsi bėgimo treko liekanos, apdegusios tribūnos, apdaužyti arenos langai. Šiemet viskas perdažyta ir atrodo gaiviau.
Tačiau šiaip vaizdelis gal niūrokas, ypač aikštės prieigose ir lauke. Pirėjo Taikos ir draugystės stadionas atrodo kaip didžiulis nepatrauklus betono gabalas, lyg koks Saturnas apsijuosęs pačią areną betono žiedu.
Bet atmosfera rungtynių metu čia įdomi. Mačą su „Žalgiriu“ stebėjo tik 5 tūkstančiai žmonių, tad kažkokio įspūdžio nepaliko. Bet įdomu tuo, kad čia irgi visiški laukiniai vakarai. Dar prieš susitikimą vienas „Olympiakos“ sirgalius lyg niekur nieko buvo benukabinąs „Žalgirio“ gerbėjų vėliavą nuo turėklo – vos spėjo sulaikyti.
Susitikimo metu „Olympiakos“ sirgaliai keikia Šarą – bus dar karščiau, kai tribūnos bus dvigubai ar net trigubai pilnesnės, nei paskutinę reguliariojo sezono dieną.
Madridas
Yra dainų, kurias išgirdęs pirmą kartą visai nesusižavi. Gal net nemėgsti. Bet klausai antrą, trečią, ketvirtą kartą, ir ta daina, atrodo, suskamba visai kitomis natomis.
Tai panašiai ir su Madridu, kurį pavyko prisijaukinti ne iš pirmo karto. Bet galbūt tas pavasariškas oras po lietuviškos žiemos tokiomis gražiomis spalvomis nudažė Ispanijos sostinės paveikslą.
Daugybė puikių restoranų, kuriuose lankytojai įpusėjus darbams gurkšnoja alutį, sveiko atsipalaidavimo nuotaika ir žavios centrinės gatvės, kuriose pamatysi visą paletę: ir gražių aikščių ar panoramų, ir lankytinų vietų, ir gatvės cirko pasirodymų, ir parduotuvių, ir prostitučių – ten yra visko.
15 tūkstančių žmonių talpinanti „Wizink“ arena atrodo žavingai, lyg kokia filharmonija. Atmosfera ten visai nebloga, nors kai atvažiuoja „Žalgiris“, atrodo, visoms šeimininkų komandoms šį sezoną pritrūkdavo motyvacijos išlaikyti gerą atmosferą visas 40 minučių. Kad ir koks sėkmingas šis sezonas, daugeliui tai tiesiog „Žalgiris“.
Bet jeigu kitą sezoną bandysite suderinti „Žalgirio“ mačą Eurolygoje ir poilsį, Madridą drąsiai pasižymėkite savo krepšinio žemėlapyje.
Barselona
Prakalbus apie Madridą, norisi pasisakyti ir apie Barseloną. Čia kaip Vilnius – Kaunas, Atėnai – Pirėjas. Bijau, kad šioje kovoje šiemet nugalėjo Madridas.
Pirmiausia, „Palau Blaugrana“ yra atgyvenusi arena su labai nublankusia atmosfera. Tą liudija tragiška lankomumo statistika – mažiau žiūrovų Eurolygoje rinkdavosi tik į niekam neįdomios Stambulo „Anadolu Efes“ rungtynes.
Kažkokią aurą toms rungtynėms ir toms dienoms Barselonoje suteikė nebent tai, kad po poros dienų turėjo skelbti Katalonijos nepriklausomybę. Tad mieste jautėsi ir savotiška įtampa, ir savotiška vienybė.
Su pačia Barselona viskas lyg ir neblogai – čia skonio reikalas. Bet krepšinio klubas pasirodė nustumtas į šalį kaip ir visa arena, esanti šalia pat „Camp Nou“.
Įspūdį sugadino ir „Barcelona“ darbuotojai. Ten viskas be galo sudėtinga – net interviu atliekami su spaudos atstovo priežiūra. Net pasidaryti stand-up'o „Eurolygos dienos“ laidai šalia „Camp Nou“ reikia kažkokio mistinio leidimo (raštiško). Nueini, pasiimi popierių ir filmuojiesi – bet viskas tiesiog per sudėtinga.
Barselonos krepšiniui reikia kažkokio atsinaujinimo – matote ir jų rezultatus Eurolygos turnyro lentelėje. Atsiprašau, Barselona, bet šįkart Madridas ėmė viršų.
Tel Avivas
Tie žmonės yra išprotėję dėl Šaro. Į Šarūno Jasikevičiaus spaudos konferenciją susirinko daugiau žurnalistų nei į „Maccabi“ komandos vairininko Neveno Spahijos.
Žydai atrodo labai smalsūs žmonės. Jie kamantinėjo Šarą bandydami išpešti atsakymus dėl jo ateities, bet taip pat atsargiai – „Žalgirio“ treneris ne sykį yra nuo jų nudegęs ir aiškiai parodęs nepasitenkinimą. Tad kai kurie žurnalistai atrodė kaip peliukai, susislėpę už šaldytuvo.
Jie yra išprotėję ir dėl sąmokslo teorijų, gandų, kurių tiek daug Izraelio krepšinyje. Turbūt nieko keisto, kad vasaromis skaitote gandus, jog „Maccabi“ domisi maždaug 30-40 žaidėjų.
Bet tuo pačiu tai paslaugūs, dosnūs ir geri žmonės. Pats Tel Avivas yra jaukus miestas, kuriame galima ir gerai pasilinksminti, ir patyrinėti vietos kultūrą.
Autentiškiausia, be abejo, Jeruzalė, bet ir Tel Avive susidursite su vietos tradicijomis. Kaip kad Šabas – šventa diena, kai nuo penktadienio saulėlydžio iki šeštadienio saulėlydžio negalima dirbti. Į tą darbą įeina paspausti aukšto mygtuką lifte ar įsijungti kavos aparatą – to religingi vietiniai nedaro, nes negalima „dirbti“.
Kita vertus, tenka pripažinti, kad atmosfera „Maccabi“ arenoje nuvylė. Aišku, pirmas dalykas, kurį norisi padaryti ten nuvykus, tai surasti tą vietą, iš kurios Derrickas Sharpas paleido tą nelemtą tritaškį 2004-aisiais.
Bet rungtynėms trūko ūpo ir dramos – „Maccabi“ aistruoliai buvo pasyvesni nei geriausiais laikais, kai varvindamas seilę į juos žiūrėdavai per televizoriaus ekraną.
Milanas
Gal Milanui irgi reikia laiko prisijaukinti, bet tai nuviliantis Eurolygos žemėlapio taškas.
Pati arena pretenduoja į nepatraukliausių sąrašo viršūnes, o blogiausia, kad yra nugrūsta į miesto pakraštį, kur jau reikia atskiro metro bilieto. Pats aikštės įspūdis modernus, bet koridoriai ir išorė palieka slogų įspūdį.
Prie pat arenos nėra jokio padoraus restorano, o porą kilometrų nupėdinus iki artimiausio prekybos centro, ten irgi nerasi normalios vietos pavalgyti.
Pačiame Milano centre, toks įspūdis, kažko trūksta. Trūksta kažkokio jaukumo, auros. Gal daug prisidėjo ir tai, kad kelionės metu nuolat lijo. Bet tai ne pirmas kartas Milane ir ši madų sostinė neužkabina.
Na, bet kita vertus, Milano lietuviai sako, kad klubas jiems suteikia tikrai geras sąlygas, o su miestu – viskas labai gerai. Tebūnie.
Dar į akis krito labai maloni organizacija, svetingai priėmusi Milano „Mediolanum“ arenoje. Taip gerai jie elgiasi ir su mūsų krepšininkų trijule – klubas suteikia geriausias sąlygas, tad belieka tik žaisti. Sakydamas gerai elgiasi, turiu omenyje tikrai ne Simone Pianigiani bei Mantą Kalnietį.
Vitorija
Pamenu pirmą kartą, kai teko vykti į Vitoriją pernai. Šia vietovę žinome kaip baskų kraštą. Baskai visuomet kažkuo asocijuodavosi su kovinga, ekspresyvia tauta. Panašiai, kokia komanda anksčiau būdavo Vitorijos „Baskonia“.
Tačiau iš tikrųjų Vitorija yra pakankamai nykokas Ispanijos miestas. Yra visai nieko miesto centras, kuriame yra keletas jaukių vietų. Bet vertinant prabėgomis – nieko ypatingo.
Arena irgi yra miesto pakraštyje, nors iki jo galima nesunkiai nupėdinti per 20-30 minučių. Iš išorės ji atrodo kaip koks Mordoras iš „Žiedų valdovo“, o viduje, aplink aikštę ir tribūnose, pakankamai jauku.
Arenoje sukeliamas gilumo įspūdis, nes tribūnos sudėliotos gan stačiai aukštyn. Bet šiaip baskai supranta krepšinį, tas jų orkestrėlis balkone skamba žaviai, o vietomis sirgaliai būna labai emocingi (nors iki graikų ir turkų lygio dar trūksta).
Įvertinus tai, kaip „Baskonia“ pateikė rungtynes kaip reginį, galima uždėti nemažai pliusų. Tenka pripažinti, kad tai buvo viena kokybiškiausių arenų Eurolygoje.
Apibendrinimas
„Žalgiris“ Eurolygoje turi vieną ryškų pranašumą – savo areną. Galbūt tik Stambule per rungtynes su „Fenerbahče“ buvo taip jauku ir modernu, kaip yra „Žalgirio“ arenoje. Galbūt tik Belgrado ir Atėnų atmosfera paliko tokį nepaprastą įspūdį, kokį kartais gali sukelti ir „Žalgirio“ aistruoliai. Vienareikšmiškai – „Crvena zvezda“ sirgalių armija yra fantastiškiausia Eurolygoje.
Užtat dėl geriausios arenos – kita kalba. Kauniečiai vertino savo krepšinio šventovę – apsilankydavo vidutiniškai net 13,4 tūkst. per vienerias Eurolygos rungtynes. Pagal šį ir kitą – 201 tūkst. parduotų bilietų rodiklį, „Žalgiriui“ neprilygo joks kitas Eurolygos miestas.
Aplankius visas 15 Eurolygos arenų užsieniečius su pasididžiavimu galima pakviesti ir į „Žalgirio“ areną – geriausią vietą pasižiūrėti krepšinį šiame turnyre.
