2016-ųjų rugpjūtį „Žalgirio“ klubas paskelbė, kad po sezono Kazanėje A.Milaknis grįžta į Kauną. Tada komandos vairą savo rankose jau laikė Šarūnas Jasikevičius ir būrė savo filosofija paremtą komandą, kurios dalimi matė ir snaiperį.
Dar prieš išvykdamas į UNICS, 1,95 m gynėjas tritaškius šaudė 46 procentų taiklumu, bet Rusijoje taikiklis nusimušė, o grįžęs į tėvynę krepšininkas neslėpė, kad sezonas Rusijoje nebuvo toks, kokio pats tikėjosi.
Praėjusiais metais kauniečiai buvo netoli atkrintamųjų ribos, tačiau į nuvažiuojantį traukinį neįšoko.
Kai šio sezono pradžioje A.Milaknis iš pirmų 17 tritaškių pataikė 4, apžvalgininkai pradėjo skaičiuoti, kiek yra vertas vienas taiklus snaiperio metimas. Net ir sirgaliai ėmė laidyti replikas sunkų momentą išgyvenančiam žaidėjui.
Bet Šarūnas Jasikevičius buvo savo auklėtinio, kuriuo visada tikėjo, pusėje.
„Tas gerbėjas, kuris sugeba taip prieš savą kelti balsą, jis nėra tikras gerbėjas. Tegul neina jis į areną. Kalbu apie visišką mažumą. Bet tegul jis neina į areną“, – tuomet A.Milaknį kritikavusius sirgalius į vietą pastatė Šaras.
Po tos netaiklios penkių pirmų Eurolygos rungtynių serijos Milas vėl atrado save ir per likusią sezono dalį iš toli šaudė net 47,9 proc. taiklumu.
Su tokiu procentu lietuvis taikliausių turnyro krepšininkų sąraše užimtų 7-ąją vietą (dabar yra 20-as), bet verta paminėti, kad visi, kurie rikiuotųsi aukščiau, būtų išmetę bent 50 ar net 100 tritaškių mažiau.
Geriausiu besąlygiško pasitikėjimo savimi rezultatas – du ne itin logiški, tačiau itin svarbūs tritaškiai, per septynias dienas palaidoję „Fenerbahče“ ir „Valencia“ ekipas.
„Jis naglas, matei?! Naglas kaip velnias! Neduok Dieve, prames vieną, tada tradicijos baigsis (šypsosi)“, – po mačo Valensijoje sakė Šaras. Žmogus, kuris A.Milakniu nebuvo nustojęs tikėti.
Dabar Milo ir sunkiai, tačiau puikiai susilipdžiusio „Žalgirio“ tvarkaraštyje – Eurolygos finalo ketvertas, apie kurį seniau pagalvoti buvo sunku.
Prieš istorines kovas – išskirtinis Artūro Milaknio interviu 24sek.
– Ar po paskutinių rungtynių su „Olympiakos“ komandoje jaučiama bent kiek didesnė įtampa dėl artėjančio finalo ketverto?
– Nepasakyčiau. Nesijaučia dar tikrai, turime dar neužbaigtų reikalų Lietuvos pirmenybėse. Po rungtynių buvo džiaugsminga, paminėjome, bet paskui reikėjo koncentruotis į vietines pirmenybes. Dar tas ketvertas nėra labai daug akcentuojamas, manau, kad artimiausiu metu bus pradėta.
– Net ir finalo ketvertui nedaroma išimtis ir, kaip visada, žiūrima tik į kitas rungtynes?
– Sunku bet kurį varžovą Lietuvos čempionate sulyginti su „Fenerbahče“, tai sakau, tiesiog dirbam prie savo dalykų: gynybos, puolimo, bandom įnešt kažkokių naujovių. Manau, kad toks ir vyks pasiruošimas ketvertui.
– Sezono pradžioje buvo visokių jūsų paties tritaškių skaičiavimų, iš žiūrovų pasigirdo švilpimų. Greitai pasikeitė viskas, ar ne?
– Tai čia nieko keisto, manau. Ne pirmi metai tokie buvo, čia žinot... Kai viskas gerai, tai gerai, o kai blogai, viskas blogai. Taip jau pas mus yra sudėta viskas, nieko keisto, nesureikšminu.
– Gal galima palyginti, kaip pačiam Kaune žmonės reagavo sezono pradžioje, ir kaip viskas yra dabar?
– Aišku, kažkiek keičiasi, visi tuo gyvena. Ir iš arenos buvo galima matyti, nes pradėjo visą išpirkinėti. Tas atsiliepia ir mieste – ar pavalgyt nueini, ar šiaip kur sutinki žmones, tai palinki sėkmės ar po rungtynių padėkoja už pergales. Jaučiasi tas pagyvėjimas mieste.
– Ar paties pasitikėjimas savo jėgomis sezono metu kilo?
Nebuvau jo praradęs, nors ir buvo blogų momentų. Žinojau, kad viskas ateis, sugrįš
– Kažkaip nežinau, negalėčiau pasakyti, kad kilo. Nebuvau jo praradęs, nors ir buvo blogų momentų. Žinojau, kad viskas ateis, sugrįš. Tuo keliu, nuosekliai reikia dirbti ir viskas grįžta. Aišku, kiekviena pergalė, kiekvienas geras žaidimas prideda pasitikėjimo, manau, kiekvienam asmeniškai ir kaip komandai.
– Tie tritaškiai dvejų rungtynių pabaigose, kurie vėliau buvo daug aptarinėjami, buvo to pasitikėjimo viršūnė?
– Na taip, galima ir taip sakyt. Taip situacija susiklostė. Mečiau, pataikiau. Gerai.
– Tokį metimą pusfinalyje prieš „Fenerbahče“ mestumėt?
– Nežinau (šypsosi). Reikėtų sulaukti situacijos. Taip ten negalvoji, viskas vyksta per kelias milisekundes.
– Pats „Žalgirį“ matėt visokiais laikais. Jei prisimintumėt pačius blogiausius, tai kiek jie skiriasi nuo to, kas klube vyksta dabar?
– Tuo, gal, kad dabar viskas suprofesionalėjo. Ne tik aikštelėje, bet ir už jos ribų. Tiek atsiradus arenai, tiek pasikeitus savininkams, su kiekvienais metais viskas tobulėjo, atsirado naujovių nuo komandos paruošimo iki fizinio pasirengimo, daktarų. Viskas augo ir buvo tik laiko klausimas, kada viskas pradės augti ir krepšinio aikštelėje.
– O tais blogais laikais buvo tokia mintis, kad vieną dieną bus galima sėdėti ir kalbėtis apie finalo ketvertą?
– Aišku, tomis frazėmis niekas nesimėtė, bet kažkur giliai visada pasvajodavai, pažiūrėdavai į tą ketvertą. Mūsų sezonas Eurolygoje baigdavosi ankstokai, tai žiūrėdavai, sekdavai tuos ketvirtfinalius ir ketvertą, tai būdavo visokių minčių.
Tomis frazėmis niekas nesimėtė, bet kažkur giliai visada pasvajodavai
– Kalbant apie derinius, skirtus jums pačiam, kuo jie yra tokie neperkandami varžovams, kad veikia viso sezono metu?
– Yra tie keli pastovūs deriniai, sukami kiekvienas rungtynes, yra daug tokių, kurie yra specialiai kai kurioms rungtynėms ar po minučių pertraukėlių išeinant. Tokie, kuriuos labai sunku išskautint, kurie neturi nuolatinio pavadinimo ir varžovas ne visada atrenka pagal žaidėjų išsidėstymą ir tų netikėtumo faktorių mūsų komandoje yra nemažai.
– Kiek yra maždaug vieno derinio opcijų, kai pirminė versija yra jūsų išbėgimas prie tritaškio?
– Yra daugybė, visada yra sukamas derinys ir ieškoma kažkokių spragų. Jei neišeina, tai kiekvienas derinys turi savo pabaigą, o mes stengiamės, kad ta pabaiga būtų pikenrollas, atakuotų mūsų įžaidėjai su dideliu žmogumi.
– Kokią įvardytumėt savo silpnąją vietą, kurią geriausiai trenerių štabas paslepia aikštėje?
– Nežinau, sunku pačiam kažką įvardyti. Trenerio reikia klausti.
– O ką tokio apskritai trenerių štabas daro, kad galima eiti iki finalo ketverto, nors nėra komandoje nei žvaigždžių, nei didelės patirties?
– Čia tas visas pasiruošimas. Galim kartotis daug kartų, bet yra pasiruošimas kiekvienoms rungtynėms atskirai. Nėra taip, kad rugsėjį ruošėmės finalo ketvertui. Taip nebuvo. Kiekvienos rungtynės eina atskirai, analizuojam varžovus, paruošia planą kiekvienoms rungtynės. Aišku, ne visada jis suveikia, ne visada išpildom, gal jau atsibodę buvo, kad kiekvienam interviu minimi „neišpildėm plano“ ar „gerai išpildėm planą“. Tai yra esmė: trenerių darbas, varžovų analizė. Visa tai susideda. Aišku, dar psichologinis nuteikimas, įdėjimas į galvas, kad gali žaisti su visom komandom. Tai ir sudaro visumą, kurią dabar turime.
– Šiemet „Žalgirio“ fizinis pasiruošimas atrodo išskirtinis. Kas tokio šį sezoną vyksta, kad ir traumų pavyksta išvengti, ir tos energijos nepritrūksta rungtynių metu?
– Geri fizinio pasirengimo treneriai, galime ir taip sakyti. Jie – savo srities specialistai, išmano, kaip paruošti. Jau ne pirmas sezonas, kai išvengiame traumų. Paskutinėje sezono stadijoje turime sveiką komandą, geros formos. Tai galima priskirti prie trenerių štabo, nes yra skiriamos ir atstatomosios treniruotės, ir traumų prevencijos pratimai. Viskas susideda ir, kaip minėjau prieš tai, vyksta labai profesionalus darbas.
– Vasarą į „Žalgirį“ atvyko nemažai naujokų, kaip ir kada pavyko juos galutinai užvežti ant „Žalgirio“ bėgių, kalbant apie psichologiją, norą laimėti?
Nemažai metų čia esu, tai nebūdavo taip, kad kažkuris iškristų iš konteksto
– Užtruko. Tikslios datos neįvardysiu, kada jie persilaužė, bet visi bandėm: tiek treneriai, tiek mes, ilgamečiai žaidėjai. Bandai, šneki, pasakoji, kaip ir kas šitam klube vyksta, ir jie pradeda matyti, kad tie dalykai šiek tiek kitokie nei prieš tai komandose. Daugiausia tokie dalykai būna, kai žaidi komandoje sezoną ar du, pripranti kažkiek prie žaidimo sistemos ar tvarkos rūbinėje, o čia viskas pasikeičia, bet tu gyveni pagal savo senus įpročius. Tą stengėmės kaip galima greičiau pakeisti ir integruoti juos į savo sistemą.
– Daug kalbama apie tai, kad „Žalgiris“ renkasi žaidėjus ir pagal tai, kokie jie yra žmonės. Kiek tai jaučiasi, kai atvyksta naujas žaidėjas?
– Taip, nemažai metų čia esu, tai nebūdavo taip, kad kažkuris iškristų iš konteksto. Tikrai kažkaip susigyvendavom kiekvienais metais. Šiemet visi puikiai sulipo, gerai sutaria. Aišku, tam reikia laiko, bet, kaip su tiek naujokų, tai labai greitai suradom bendrą ryšį.
