Aukštaūgio žmona Breanna žaidė krepšinį koledže, buvo išrinkta į simbolinį konferencijos žaidėjų penketą. Snaiperė, tai vyras su žmona neretai pasibando jėgas metimų serijose. Breanna turi staigesnį kamuolio išmetimą, bet kasdienė Augustine'o praktika daro savo.
Dvejų metų pyplys, Rubito sūnus, bando driblinguoti kamuolį ir įmesti jį į... kamuolių krepšį. Dar prašosi tėčio užkeliamas ant pečių, kad įkrautų iš viršaus.
Prieš pusantro mėnesio į Lietuvą atvykusi 31-erių amerikiečio šeima lydi A.Rubitą kiekviename žingsnyje.
„Tėti, tėti! Ar pažaisime krepšinį?“ – su kamuoliuku rankose legionierių apartamentuose Kaune dabar pasitinka sūnelis.
Tuo tarpu Augustine'o žmona Breanna po rungtynių laukia vyro su vaizdo įrašais: ar tai su neteisingai teisėjo skirta pražanga, ar tai kreivu A.Rubito metimu, ar tai dar kokia klaidele. A.Rubitas juokiasi, kad žmona reiklesnė nei darbui su aukštaūgiais paskirtas „Žalgirio“ trenerio asistentas Arne Woltmannas.
Tačiau apie tokią šeimos idilę jis tik ir svajojo. O svajoti pradėjo mažas, dar būdamas vaikas, kai neturėjo už ką nusipirkti batų ar amerikietiško futbolo aprangos. Kai 11 metų viename Hjustono rajonų bėgo nuo kulkų, kai jį ir jo kompanjonus, plėšiančius namą, užtiko netikėtai sugrįžę šeimininkai.
Paprastai tokiems vaikams gyvenimas nesusiklosto taip, kaip A.Rubitui. Kuris dabar negali patikėti, po vienu stogu „Žalgirio“ arenoje galėdamas žaisti krepšinį, papildomai dirbti treniruočių salėje, šalia rūbinės kilnoti svarmenis, ar, didžiausiai jo nuostabai, kaitintis pirtelėje, į kurią jį atsiviliojo „Žalgirio“ rūbinės senbuviai.
Šie greitai priėmė „Žalgirio“ naujoką į savo būrį. Ne dėl gero, mobilaus ir efektyvaus krepšinio, o, pirmiausia, auksinio charakterio.
A.Rubitas dėkingas už gyvenimo jam suteiktus šansus. Apie juos – išsamus ir itin nuoširdus žalgiriečio pasakojimas interviu 15min.
Suprasti akimirksniu
- A.Rubitas šį sezoną Eurolygoje per 17 minučių renka vid. 8,9 taško (60 proc. dvit.), 3,7 atkovoto kamuolio ir 11,3 naudingumo balo.
- A.Rubito +/ – rodiklis yra geriausias visoje „Žalgirio“ komandoje.
- „Žalgirio“ ir „Bayern“ rungtynių Kaune pradžia – trečiadienį 19 val.
– Noriu sugrąžinti jus į 2019-ųjų vasarą, kai ant stalo turėjote „Žalgirio“, „Chimki“ ir „Olympiakos“ pasiūlymus. Kokia buvo jūsų strategija renkantis iš visų šių solidžių variantų?
– Buvo keli dalykai. Aišku, pirmiausia norėjau laimėti. Galvojau apie klubų istoriją, apie miestą, kuris labiausiai tiktų šeimai. Bet pradėjau žaisti krepšinį įkvėptas LeBrono Jameso, todėl pamačiau naują galimybę – trenerį, kuris treniravo LeBroną (Davidą Blattą). Jis buvo sėkmingas treneris, bet į mano pasirinkimą susidėjo daug smulkmenų.
Žinau, kad treneris Šaras yra vienas geriausių. Tai, ką jis čia padarė su „Žalgiriu“, finalo ketvertas... Čia atvykę žaidėjai tapo geresniais ir vėliau pakilo į didelius klubus. Aš rinkausi tarp „Olympiakos“ ir „Žalgirio“, bet pasirinkau „Olympiakos“ smarkiai atsižvelgdamas ir į sąlygas savo šeimai.
– Bet po metų ir pakankamai keisto sezono Pirėjuje...
– Tai buvo labai keistas sezonas! Jau po pirmųjų rungtynių viskas vertėsi aukštyn kojomis. Kai atvyko treneris Bartzokas, viskas buvo geriau. Bet kai sezonas nutrūko, supratau, kad noriu žaisti stabilioje organizacijoje. O „Žalgiris“ yra geriausia organizacija, kurioje man teko būti. Pradedant nuo klubo direktoriaus...
Gaila nepajutau to pilno jausmo su „Žalgirio“ sirgaliais. Tos kelios rungtynės su jais dar net nebuvo arti to, bet jau tai buvo fantastiška. Viskas čia kol kas buvo nuostabu. Tai vienas geriausių mano pasirinkimų vertinant tiek krepšinį, tiek užribį. Aš labai laimingas čia būdamas.
– Ar 2020-ųjų vasarą turėjote ant stalo kažką panašaus į „Žalgirio“ pasiūlymą?
– Situacijos prasme ne. Pinigų – tikrai taip. Bet galimybių prasme ne. Šį kartą nebuvo nieko panašaus į tai, ką siūlė „Žalgiris“.
– Jeigu atsuktume laiką atgal ir žinotumėte sprendimo pasekmes, turbūt 2019-aisiais būtumėte pasielgęs kitaip?
– Būtų buvę gerai čia atvykti dar prieš keletą metų – dar nesu senas, bet tada buvau jaunesnis. Ir tada būčiau turėjęs galimybę mokytis iš tokio trenerio kaip Šaras. Būčiau tapęs protingesniu žaidėju. Vėliau po tokių trenerių žaidimas tampa paprastesnis. Žaidimas tokioje sistemoje, tokioje atmosferoje man būtų tikrai pravertęs. Bet aš nieko nesigailiu. „Olympiakos“ turėjo nuostabius fanus, sutikau puikių komandos draugų, labai gerus trenerius. O dabar aš čia.
– Dabar žaidžiate Kaune, laimite ir, žiūrint iš šono, atrodo, kad visi mėgaujatės krepšiniu. Kaip pavyko taip susiklijuoti?
– Tai tikrai atima laiko. Išskirčiau trenerių štabą, kuris skleidžia pozityvią energiją. Taip pat klubo direktorius (Paulius Motiejūnas). Jis su mumis ar laimime, ar pralaimime. Jis įneša energijos ir, manau, tai tikrai padeda. Gerai pradėjome sezoną – visada gerai, kai laimi. Bet tada buvo sunki atkarpa, daug atkaklių rungtynių – išskyrus mačą Tel Avive, o jis skatindavo mus su ta pačia energija ir vėliau privertė pažiūrėti į veidrodį: vyručiai, jūs nedarote detalių, kurias turėtumėte daryti. Treneris tai palaimino ir visi sutarėme, kad nepriklausomai nuo situacijos, turime atlikti savo pareigas.
– Paulius Motiejūnas iš tiesų šį sezoną smarkiai įsitraukęs į komandos procesus. Ar toks jo palaikymas iš tribūnų ir inicijuotas komandos susirinkimas jus nustebino?
– Niekada nemačiau nieko panašaus. Manau, jo žodžiuose buvo daug tiesos. O nuo tiesos bėgti nereikia. Manau, tai padėjo man ir visai komandai. Kai man rodė video su mano epizodais, pagalvojau, velnias, tai mano klaida. Arba tai mūsų klaida. Kokie mes komandos draugai? Tai parodė charakterį, ant kurio galime statytis pamatą. Mažos detalės padeda ir tai tikrai padėjo pastarosiose rungtynėse. Klubo vadovas tikrai mus pastūmėjo savo mažomis detalėmis.
– Puiki atmosfera „Žalgirio“ rūbinėje visada buvo didžiulis šio klubo pranašumas. Ką naujo apie tai sužinojote šioje komandoje?
– Ši komanda jau turėjo tvirtą suformuotą rūbinę. Todėl buvo gerokai lengviau prie jos prisijungti, nei pradėti statyti kažką naujo naujoje komandoje. Čia jau buvo apibrėžtos taisyklės. Mačiau, kaip jie klijavosi pastaruosius metus, todėl buvo lengviau sekti paskui šį būrį. Toks vyrukas kaip Jankis tiek pasiekęs, kad laisvai galėtų būti šiknius. Bet jis puikus vyras. Jis puikiai tave supranta, dažnai kalbasi, nori, kad būtum geresnis. Tas prisitaikymas buvo labai lengvas visiems naujokams.
– Teko girdėti, kad čia buvote supažindintas su pirtele ir tapote didžiuliu jos mėgėju?
– Aš jau esu buvęs pirtyje Vokietijoje, bet dar niekada neturėjau pirties čia pat, rūbinėje! Man tai labai patiko. Man labai patinka po treniruočių užsukti į pirtį. Niekada nežaidžiau tokiame klube, kuris turėtų viską po ranka – rungtynių areną, treniruočių areną, treniruoklių salę. Viską, ko tik reikia. Turime savo fizinio rengimo trenerius. Man čia labai patinka. Tai aukščiausio lygio organizacija.
– Kas yra „Žalgirio“ pirties kapitonas? Turbūt koks Jankūnas?
– Taip, be abejo, sakyčiau, kad Jankis. Bet dabar vos tik atsiranda galimybė, vyručiai bando ten sulįsti. Bet kapitonas yra Jankis – su juo ten linksma. Pirtis padeda atsipalaiduoti, susidėlioti mintis, pailsinti kūną.
– Toks įspūdis, kad jūs mėgaujatės šia kelione „Žalgiryje“. Kaip manote, kas lėmė tokį startą?
– Žinoma! Viskas prasideda nuo komandos draugų. Jie pastato tave į patogią padėtį. Kai kuriose komandose yra žaidėjų, dėl kurių nesijauti patogiai. Bet jeigu nebūtume tokie vieningi, klausimas, ar žaistume taip gerai. Bet čia viskas vyksta sklandžiai. Visi esame prie vienos linijos. Čia nė vienas nėra aukščiau už kitą, nesvarbu, ką jis buvo pasiekęs.
Ar tu Milas, ar bet kuris kitas žalgirietis. Ar tas pats Grigas, kuris žaidžia nuostabų krepšinį – jei Eurolyga baigtųsi dabar, jis būtų mano pirmas-antras pasirinkimas. Bet jis išlieka pozityvus. Viskas čia pozityvu. Nė vienas iš mūsų dar nepasiekė metų tikslų ir vieni kitus laikome vienodais. Viskas eina sklandžiai. Nėra dėl ko pykti, reikia tik būti komanda ir kautis.
Buvo laikai, kai eidavau į mokyklą ir vilkėdavau liemenę, po ja apsijuosęs cigarečių pakeliais. Nežinojau, kad tai draudžiama. Mokytojai mane mokė, kad taip negalima. Aš kalbėjausi su jais ir nesupratau, kad darau kažką blogo.
– Joks mano kalbintas žalgirietis nepasakė apie jus nė vieno blogo žodžio. Todėl galvoju, kas nutiko, kad auksiniu žmogumi vadinamas žmogus būdamas vos 11 metų bėgo nuo kulkų Hjustono rajonuose, sprukdamas iš apiplėšimo, suorganizuoto su paaugliais draugais?
– Žinote, augdamas nesupranti, kad elgiesi blogai. Tik užaugęs supratau, kad taip neturėjo būti. 6-7 metų dar nežinojau, kad žaisiu krepšinį. Bet jau nuo tokio amžiaus aš sau kartojau, kad niekada nepastatysiu savo vaikų į tokią situaciją.
Aš jaučiuosi palaimintas, kad radau tai, ką taip myliu. Turiu savo šeimą ir esu labai laimingas. Daugiau nieko negaliu prašyti. Aš perėjau daug blogų dalykų, bet nėra nieko neįveikiamo. Kad ir kas benutiktų, aš vis tiek jaučiuosi palaimintas ir laimingas. Dabar taip žiūriu į gyvenimą. Tai atvėrė man akis.
TAIP PAT SKAITYKITE: „Žalgirio“ naujokas: 11-os nuo kulkų bėgęs amerikietis su (ne)apčiuopiama nauda
– Kas jums padėjo ištrūkti iš tokios aplinkos?
– Sunku pasakyti, kad tai buvo tik tikėjimas. Aš su šeima einu į bažnyčią ir t.t. Suprantu, kad tai padėjo, bet neprisiriščiau tik prie to.
Esu pozityvus ir noriu pamatyti šviesius dalykus. Tiek daug žmonių man padėjo tame kelyje. Pavyzdžiui, mano treneris vidurinės mokyklos komandoje. Daug žmonių suteikė man pozityvo, pastūmėjo mane, padėjo patekti į vidurinę, koledžą. Atsimenu, kaip žaidžiau amerikietišką futbolą paauglystėje ir kaip daug trenerių man padėjo. Pavyzdžiui, aš negalėjau nusipirkti aprangos, visos reikiamos įrangos, bet man vis kažkas ištiesdavo pagalbos ranką.
Atsimenu Kalėdas, kai neturėdavau batų ir treneriai padėdavo man, mano šeimai. Tiek daug žmonių man padėjo ir kaip galėčiau nebūti jiems dėkingas? Atsimenu, buvo laikai, kai eidavau į mokyklą ir vilkėdavau liemenę, po ja apsijuosęs cigarečių pakeliais. Nežinojau, kad tai draudžiama. Mokytojai mane mokė, kad taip negalima. Aš kalbėjausi su jais ir nesupratau, kad darau kažką blogo. O dabar vienas iš tų mokytojų neseniai pasekė mane feisbuke ir didžiuojasi manimi.
Aš susidūriau su daug žmonių, kurie man padėjo dar nuo 5-7 metų. Jaučiuosi palaimintas, kad galiu girdėti žmones, kurie sako, kad atsimena tą vaikį klasėje ir pažiūrėkite, kur jis dabar. Nes žinau vaikų, kurie turėjo viską ir galvojau, kad jie buvo puikūs, labai protingi, bet dabar sėdi kalėjime. Vaikai, kurie turėjo viską, ko tik geidė, dabar sėdi kalėjime. Todėl negaliu skųstis.
Tada neturėjau nieko, o dabar turiu viską, ko man reikia. Viską galiu suteikti ir savo šeimai. Aš labai dėl to laimingas, dėkingas, ir negaliu prašyti nieko daugiau.
– Turite dar du brolius ir keturias seseris. Kaip jiems sekasi?
– Puikiai! Du jaunesni mano broliai dabar baigia vidurinę. Turiu seseris dvynes, viena sesuo vyresnė 7 metais. Jie dirba, gyvena savo gyvenimus, rūpinasi vieni kitais.
– Supratau, kad šeima jūsų gyvenime yra labai svarbi. Man pasakojo, kad kai jūsų žmonai ir sūnui prieš atvykstant į Kauną kilo problemų dėl naujų JAV pasų – dėl jų iškilo grėsmė ilgai neatvykti į Lietuvą, tie žmonės pabrėžė, kad tai yra reikšminga problema, nes Augustine'ui labai svarbu turėti šeimą šalia savęs. Tai susiję su jūsų praeitimi?
– Manau, kad man tai svarbiausia. Dar kai buvau jaunas pasakiau sau: niekada nepastatysiu savo šeimos į tokią padėtį. Mane tai visada motyvavo. Man tai reiškia labai daug. Jaučiuosi atsakingas už savo šeimą. Tai tikrai svarbus dalykas.
– JAV krepšinio skautai jus pastebėjo vidurinėje, bet galiausiai profesionalo karjerą pradėjote Vokietijoje. Kas nutiesė jums tiltą į Europą ir šią šalį?
– Visada norėjau užsidirbti darydamas tai, ką mėgstu. Pavyzdžiui, man patinka gyvūnai. Bet aš nėjau į mokyklą, todėl supratau, kad nežinau, ką dar galiu daryti, išskyrus darbą su gyvūnais. Tai buvo vieni sunkiausių metų mano gyvenime – augti nežinant, ką vėliau galėsiu daryti.
O pirmieji metai Vokietijoje buvo labai sunkūs. Aš daug stresavau. Numečiau tiek daug svorio... Svėriau gal apie 90 kilogramų... Atrodžiau klaikiai... Visi artimieji liko namuose JAV, buvau vienas, dar tas laiko skirtumas... Atrodė, kad niekas manęs nebemyli.
– Pasijutote vienišas?
– Taip. Ir man tai labai nepatiko. Bet sezono pabaigoje, maždaug balandį, kai pavyko neiškristi iš lygos, laimėjome keletą mačų, atėjo pozityvi energija. Kai iki tol klausiau savęs, ką aš čia darau. Man tai labai nepatiko.
Bet po to prisitaikiau. Išvažiavau į Ulmą, kur turėjome puikų sezoną. Tik finale pralaimėjome Bambergo klubui. Susipažinau su daug puikių žmonių, su kuriais iki šiol esame labai artimi. Pripratau prie rutinos. Susipažįsti su žmonėmis, tada prisitaikai – prie maisto, kalbos. Viskas pasidarė lengviau.
Nors iš pradžių viskas buvo tikrai svetima. Galvojau, kad negalėsiu to iškęsti. Bet nieko blogo. Iš tiesų, čia viskas paprasta. Čia tavimi pasirūpina, sveikatos priežiūra, jokio smurto... Aišku, tai ne namai, bet čia atradau daug pozityvių dalykų. Turėjau tai įvertinti ir susikurti savo naują komforto zoną.
– Susikūrėte savo vardą Vokietijoje, bet pirmas iš aukštesnio lygio trenerių jumis patikėjo Andrea Trinchieri, pasikvietęs į Bambergą. Kokį įspaudą jis paliko jūsų karjeroje?
– Man tai buvo kitoks žingsnis. Dar nebuvau žaidęs pas tokį protingą trenerį, kuris mane vis išbandydavo. Ir man iš pradžių tai nepatiko.
Trinchieri buvo kaip genijus, kuris bandė priversti mane galvoti taip, kai jis. O mane tai erzino. Bet po to supratau, kad dėl jo žaidimas pasidaro lengvesnis. Kartais atrodo, kad treneriai būna per gudrūs. Bet jis tikrai labai protingas. Trinchieri spaudžia žaidėjus pamatyti detales, klausia, kodėl padarei tai, reikalauja daryti vienaip. Jis kartais bando tave pagauti. Žaidžia žaidimus. Tačiau jis puikus treneris.
Aš dėkingas jam už galimybę. Jis palengvino man krepšinį. Dabar tai suprantu. Dėl tos galimybės dabar aš esu čia, „Žalgiryje“. Manau, kad daug Europos taurės žaidėjų gali būti solidžiais Eurolygos krepšininkais. Bet tau reikia trenerio pasitikėjimo. Trinchieri man suteikė tą šansą ir aš tą labai vertinu.
– O koks treneris yra Martinas Schilleris?
– Jis žaidėjų treneris. Daugeliui krepšininkų ateina klausimas, ar galiu daryti tai, ar galiu daryti šitai? Dauguma trenerių tau aiškiai pasakys, ką gali, ko negali ir viskas. O Schilleris suteikia daugiau laisvės išnaudoti savo stiprybes. Ir jis nėra išprotėjęs. Kartais galvoji, velnias, reikia dėl jo stengtis, nes jis daro dėl tavęs viską, nerėkia kaip išprotėjęs, pasako aiškiai, ko nori.
Daug trenerių ragina stengtis iš visų jėgų, nes jei ne, tai bus taip ir taip. O mes bandome stengtis iš visų jėgų ne tik dėl savęs, bet ir dėl trenerio.
Akivaizdu, kad Schilleris dar mokosi. Jam tai pirmieji metai Eurolygoje, vyr. trenerio pozicijoje. Bet Martinas puikus treneris, labai geras vyrukas. Jis dar mokosi atrasti savo kelią, bet jis tikrai geras vyrukas.
– Daugelio žaidėjų karjera po 30-ies pasiekia piką ir pradeda leistis žemyn. Ar įvertinant jūsų gyvenimo ir karjeros istoriją, neatrodo, kad esate vėliau įšokęs į šį traukinį ir dar tik kylate?
– Sunku pavadinti mane tokiu tokiame amžiuje. Bet aš niekada nebuvau pastumtas iki maksimumo.
Kai pradėjau žaisti krepšinį, buvau išskirtinis dėl savo ūgio, dėjimų. Koledže turėjau labai griežtą trenerį, kuris tiesiog liepdavo kovoti dėl kamuolių, dėlioti, bet nestumdavo iki mano galimybių ribos. Dabar vis pridedu kažką prie savo žaidimo. Ne energija ar šuoliu, bet kitkuo.
Aš tampu gudresnis, su metais krepšinis darosi lengvesnis ir darausi geresnis. Ne viskas apie šuolius ir centimetrus. Aš stengiuosi tobulinti savo žaidimą.
Mane galima laikyti vėliau atėjusiu į krepšinį, nes augdamas nežiūrėjau krepšinio. Mama žiūrėdavo ir kviesdavo prie televizoriaus: o, žiūrėk, tai Jordanas! Gerai, bet man tai nedarė įspūdžio, nes mėgau amerikietišką futbolą ir žaidžiau jį iki 17 metų.
Europietiškas krepšinis yra kitoks nei Amerikoje. Ten daugiau naudojiesi savo įgimtomis savybėmis. O čia turi pergudrauti kitą varžovą ir tik tada pasinaudoti savo talentu. Tai dar viena priežastis, kodėl dabar atsiskleidžia kai kurie kiti mano dalykai. Dabar aš daugiau naudojuosi protu, metimu, naujais judesiais.
– Žalgiriečiai pasakoja, kad jūs daug dirbate individualiai, mėgstate ateiti į salę vėlai vakare. Sykį, po Vitorijos „Baskonia“ treniruotės, atėjote į areną su visa šeima. Ar kai tiek laiko praleidžiate salėje, šeima taip nori tiesiog su jumis dažniau matytis?
– Schilleris yra vienas geriausių individualiai dirbančių trenerių. Paprastai komandose taip dirba asistentai, bet jis nuostabus. Jis dirba kartu su tavimi. Jis pats su kamuoliu veda du prieš du situacijas, kad mesčiau pikenpopus. Jis pats padavinėja kamuolius. Schilleris įkiša savo rankas į darbą. Jo individualios treniruotės yra puikios. Tame jis puikus ir labai noriu tą pabrėžti.
O kas dėl mano šeimos... Mano žmona žaidė krepšinį koledže ir buvo simbolinėje konferencijos komandoje. Kartais ji irgi čia ateina. Jai patinka padirbėti, todėl taip lengviau. Mano sūnelis irgi neturi daug veiklos, ateina padriblinguoti. Smagu pratinti jį prie kamuolio. Aš dažnai ateinu ir dirbu su savo kūnu – viršutine dalimi, mankštinuosi. Mano žmona Breanna prasimėto lengvus metimus. Ji buvo metikė. Ir jai labai nepatinka, kad ją nugaliu metimų žaidimuose. Todėl kartais kovojame vienas prieš kitą. Tiesiog, kad pasitreniruočiau.
– Ar kaip metikė ji nesiskundžia, kad rungtynėse metate per mažai tritaškių, mieliau rinkdamasis metimą iš vidutinio nuotolio?
– Ne, bet ji sako, kad mano metimas nėra toks staigus, kaip jos! Dabar ji skundžiasi, kad aš galiu nuolat treniruotis ir išmetu daugiau metimų nei ji, todėl turiu pranašumą. Na, bet juk toks mano darbas.
– O kaip sekasi mažajam?
– Jis dar nedaug ką gali padaryti. Jis mėto į kamuolių krepšį.
– Kiek jam?
– Dveji. Jis nori, kad pakelčiau jį, kad galėtų įdėti į krepšį. Bet dabar, kol pakeliu jį ir įdedame iš viršaus, tai kalbame apie vieną dėjimą per minutę. Tiesiog leidžiu jam driblinguoti, kas jam irgi nelengva. Bet jam patinka.
Jis visada bando mane parodijuoti. Kai grįžtu, šaukia, tėti, ar pažaisime krepšinį? Važiuoji į rungtynes? Man patinka jį pasiimti kartu ir kad jis būtų to dalimi.
– Tai suprantu, kad krepšinis jūsų šeimoje ant kiekvieno kampo?
– Be abejonės. Kai grįžtu sulaukiu žmonos komentarų, kodėl metei? Kodėl prasižengei? Mano žmona įsirašo kai kuriuos epizodus. Kai grįžtu, sako, kad galėjau pasakyti teisėjui, kad ten nebuvo pražangos. Pažiūrėk tą video!
– Ji turbūt reiklesnė nei individualiam darbui jums paskirtas „Žalgirio“ asistentas Arne Woltmannas?
– Taip, tikrai. Ji viską įsirašo ir po to man parodo. „Čia buvo tragiškas metimas, kam išvis tokį metei?“ Bet taip jau keletą metų – pripratau.
