Šarūnas Jasikevičius krapštydamas galvą ėjo link tunelio, kur turėjo duoti interviu Eurolygos televizijai. Treneris ką tik pasiekė fantastišką pergalę, kurią buvo sunku greitai suvirškinti.
Euforiją į šalį stūmė Mariaus Grigonio trauma ir nuolaidų varžovams pilnas „Žalgirio“ žaidimas, bet nugalėtojai neteisiami, ar ne?
„Žalgiris“ darė nemažai gerų dalykų ir įvarė kraujuojantį „Fenerbahče“ žvėrį į kampą. Bet antraisiais šansais pelnyti varžovų taškai, 19 klaidų puolime, spragos gynyboje ir kitos psichologinės klaidos vos nepalaidojo žalgiriečių.
Tačiau 7 taškų skirtumą per mažiau nei dvi paskutines minutes panaikinę ir pergalingai 10:0 spurtavę žalgiriečiai triumfavo.
„Fantastinė pergalė, ką čia dar gali sakyti. Ištraukėme tokias rungtynes, kurias, atrodė, ilgą laiką patys atidavinėjome.
Ir tos klaidos, ir gynybiniai nesusikalbėjimai... Bet šioje situacijoje buvo svarbiausia būti šalia. Kuo ilgiau išlikti arti varžovo.
Tokiai komandai ir tokiems dideliems žaidėjams tai kažkoks nervas būti tokioje situacijoje, kokioje jie yra dabar. Todėl mums buvo svarbu išlikti kuo arčiau su galimybe smogti.
Iš mano pusės jau atrodė, kad ta galimybė ir neateis...
Sau patys kišdavome pagalius į ratus. Bet šį kartą rungtynės pakrypo į mūsų pusę“, – mačą apibendrino Š.Jasikevičius.
– Praėjusį mačą pasigedote lyderystės. Ar šį kartą ją Marius Grigonis sugrąžino lemiamu metimu?
– Marius buvo tas, kuris gale patraukė. Bet lyderystės mums trūksta. Šiandien irgi jos pritrūko.
Negaliu daug tikėtis iš naujų žaidėjų, kad jie viską suprastų. Bet turi mus tempti praėjusių metų lyderiai, nes jie viską žino, kaip bus ir ką tam tikrose situacijose daryti.
Buvo gerų epizodų, bet gali būti žymiai geriau.
Įspūdingas tas Mariaus galas. Reikia tikėtis, kad nieko nėra su ta koja, nes ji buvo pilnai nuskausminta. Lauksime rezultatų. Nerimo labai daug.
– Likus žaisti mažiau nei 2 minutes panaikinote 7 taškų skirtumą. Koks buvo tas išsigelbėjimo planas?
– Nieko ypatingo nebuvo. Juolab, neturėjau minutės pertraukėlių – visas jau buvome paėmę. Tiesiog stengėmės, kiek galima, pasakyti žaidėjams, kaip žaidžiame. Kažkaip susigynėme.
Su kiekvienu metimu jautėsi, kad artėjame. O jie šioje situacijoje negalėjo pralaimėti. Kažkiek pasisekė, bet tą sėkmę reikia prisivilioti. Juolab, ilgą laiką buvome arti.
Turime būti teisingi – pusė komandos dar absoliučiai vaikučiai.
– Ar tai vienas įspūdingiausių jūsų sugrįžimų karjeroje?
– Šiuolaikiniame krepšinyje 7 taškai tėra du tritaškiai ir perimtas kamuolys. Viskas labai greitai baigiasi. Mes patys dėl tų detalių nevykdymo gaudavome tas prastas atkarpas ir eidavome į greitą minusą.
Bet toks vaizdas, kad daugiau kovojome nei su „Zenit“. Jei pasakytum, kad nugalėsi „Fenerbahče“ su 19 klaidų ir su aibe neišpildytų dalykų... Nežinau, ar čia potencialas, ar čia kas...
– 29 De Colo taškai. Ko pritrūko jį geriau sustabdyti?
– Kažkiek turiu pasidalinti tais taškais, bet pirmoje pusėje trys tritaškiai buvo ne mano. Užmigdavome gynyboje.
De Colo Stambule jaučiasi gerai. Nusprendėme jo nedvigubinti, kad nepaliktume laisvų statiškų tritaškių kitiems žaidėjams – nuostabiems metikams. Todėl kažką rizikavome.
Bet iš tų keturių tritaškių trys yra užsižiopsojimo klaidos. Per daug nuolaidų darėme kitai komandai.
– Pirmoje pusėje „Fenerbahče“ antraisiais šansais pelnė 9 taškus, tai buvo ir praėjusio pralaimėjimo Sankt Peterburgo klubui akcentas. Bet kas pasikeitė po pertraukos, kai pagaliau apgynėte baudos aikštelę ir nebeleidote tokiu būdu įmesti nė vieno taško?
– Man irgi keista, nes gynėmės pagal sistemą, pagal kurią aukštaūgiams lengviau atkovoti kamuolį gynyboje. Juolab, žaidėme ir aukštu penketu.
Negalvojome, kad galime laimėti gražiu mažesniu penketu ir žaidimu du prieš du. Bandėme laimėti fiziškai, ko mums paprasčiausiai pritrūko tas pastarąsias dvejas rungtynes.
Aš ir žaidėjų paklausiau: kaip gali būti jų atkovoti puolime kamuoliai, jei mūsų aukštas turi būti geresnėje pozicijoje?
Svarbiausia buvo išlikti arti, o paskui nusišypsojo laimė mums.
– Lekavičius nepakilo nuo suolo, Perezas pirmoje pusėje žaidė daug solidžių minučių. Kokia buvo įžaidėjų rotacijos idėja ir kaip vertinate puolimo organizavimą?
– Labai jau banguotai... Kas dėl Walkupo, norėjosi jį patausoti. Jis atrodė aiškiai pavargęs po trečiadienio. O Luką išėmėme, kad Hayesas žaistų trečioje pozicijoje ir pridėtų daugiau fiziškumo.
Stengiamės kažką su tuo fiziškumu daryti. Kad žaidėjai truputį suprastų, kad būtume didesniu penketu. Reikėjo kažką aukoti. Gerai, kad šį kartą tie sprendimai pakrypo į mūsų pusę.
– Kaip Hayesui sekėsi žaisti trečioje pozicijoje?
– Svarbiausia buvo nepralaimėti fiziškumo. Žinojome, kad galime susikurti daugiau pranašumų po krepšiu, o ne du prieš du, kur jie ginasi tikrai gerai.
Kiek tas planas pavyko, reikės žiūrėti video. Kartais neįvesdavome kamuolio, nesuprasdavome jų dvigubinimo. Man, kaip treneriui, užtenka, kai jie dvigubina – svarbiausia gerai išsidėstyti aikštėje ir dalinti kamuolius.
Bet labai sunku po 48 valandų žaisti tokį mačą.
– Perezas žaidė daugiausiai minučių šį sezoną. Kokį įspūdį paliko jo pasirodymas?
– Man atrodo, pirmą pusę jis žaidė tikrai gerai. Po pertraukos man pritrūko jo agresyvumo.
Pradėjo žiūrėti į šonus, dalinti tuos pasus, vietoj to, kad agresyvintų, veržtųsi, lįstų į vidurį, duotų komandai.
Bet, manau, tas vakaras jam buvo pozityvus. Reikia laukti, kad augtų tos minutės pozityvios iš jo pusės.
– Kokią žaidėjų reakciją pamatėte po „Zenit“ mačo?
– Atrodo, kovojome, bet mane labai nuvylė tos „Zenit“ rungtynės. Svarbiausia buvo išlikti arti ir smogti, kažkaip taip ir gavosi.
Toks įspūdis, kad žaidžiame toli nuo potencialo. Kasmet keliu jums tą patį klausimą: ar būsime ta komanda, kuri pasieks savo potencialą, ar būsime čia...
Kiekvienas interviu jau toks pat... 4-5 metai lygiai tokios pat frazės – iš kur gauti naujų frazių, kad būčiau įdomesnis? (šypsosi.)
– Kas lėmė LeDay gerą pasirodymą antroje pusėje?
– Jie pradėjo keistis ir LeDay turėjo pranašumą prieš varžovus. Bet per tas 48 valandas sunku paruošti žaidėjus prieš varžovų dvigubinimo sistemas. Dabar čia svarbiausia gerinti žaidimą ir rinkti taškus. Ačiū Dievui, pagal tuos taškus esame normalioje situacijoje.
– Kaip paaiškinti situacijas, kur, atrodo, perimdavote kamuolį, bet „Fenerbahče“ jį išplėšdavo iš rankų?
– Per mažai agresyvumo. Išmuša mus iš situacijų. Kas kartą prie išsikeitimų pagauname kamuolį ir žiūrime, kur perduodame. Vaikiškos klaidos.
Turime būti teisingi – pusė komandos dar absoliučiai vaikučiai.
– „Fenerbahče“ tai sunkiausias startas Eurolygoje, o jį dar labiau apsunkinote. Ar po mačo sulaukėte Željko pastabų?
– Ne, ne, nieko. Galvoju, viskas logiška. Pažiūrėkite į jų komandą – kiek traumuotų, vieni grįžta po operacijų, kiti grįžta į formą po čempionato. Tai didžiausia krepšinio problema – nei jis gali dirbti, nei ką. Atrodo, tik dvi treniruotes turėjo pilna sudėtimi – čia košmaras.
Klausimas tik vienas – ar jie bus visi išsigydę traumas, kai ateis lemiamas momentas. O tada jie jau bet ką gali apžaisti.