Pirmą kartą LKL čempionu A.Kavaliauskas tapo jau solidaus kaip krepšininkui amžiaus – 32-ejų.
Taip jau susiklostė, kad profesionalo karjeros pradžioje vidurio puolėjas išmaišė Graikiją, Italiją, Latviją ir Ispaniją, kol tik prieš trejus metus nutūpė Lietuvoje.
Bet tapęs „Lietuvos ryto“ žaidėju, o vėliau – ir kapitonu, A.Kavaliauskas tris sezonus iš eilės turėjo lankstytis „Žalgiriui“.
Internete po 7-ojo iš eilės žalgiriečių triumfo LKL čempionate pasklido juokelis:
„Ką daryti „Lietuvos ryto“ žaidėjui, jei jis nori tapti LKL čempionu? Po sezono pereiti į „Žalgirį“.
A.Kavaliauskas su žalgiriečiais matė tą pokštą ir skaniai pasijuokė.
„Taip jau yra. Visi bando savais keliais. Bandžiau laimėti su viena komanda, bet nepavyko. Su buvusia komanda įvyko tas visas nesusipratimas ir dabar laimėjome žiedus su „Žalgiriu“. Man tai ypatingas reiškinys. Lietuvos čempionas...“
Gali pasirodyti, kad „Žalgirio“ žaidėjams čempiono žiedas – lengvai pasiekiamas, tačiau A.Kavaliauskui tai labai brangus laimėjimas.
Beje, būdamas beveik Antano amžiaus, 33-ejų, pirmąjį NBA čempionų žiedą iškovojo Dirkas Nowitzkis. Visi pamename, kokia tai buvo ilga ir varginanti „Vokiečių Birdo“ kelionė svajonės link, karjeros saulėlydyje virtusi tikra pasaka.
„Saulėlydis? Tu čia mane taip nurašai?“ – juokėsi A.Kavaliauskas, man bandant suvokti pirmojo LKL trofėjaus reikšmę ir papasakojus D.Nowitzkio istoriją.
Neapsigaukite dėl A.Kavaliausko barzdos ir galbūt agresyvios išvaizdos.
Vilnietis – gyvas ir iškalbingas linksmų plaučių pašnekovas, o dabar jis spindi iš laimės kaip tas čempiono žiedas ant jo rankos piršto.
„Taip, taip! ateisiu, kai tik galėsiu“, – fone savo dukrytei pokalbio telefonu metu prižadėjo A.Kavaliauskas.
„Vaikai kieme rado skruzdėlyną. Nori, kad kažką daryčiau. Rimti reikalai, reikės patikrinti“, – sugrįžęs į interviu juokėsi tėtis.
Bet net ir tokiam linksmuoliui sukandus dantis reikėjo pakelti labai neįprasto sezono išbandymus.
Dar prieš metus Vilniaus gatves puošė riteriškas A.Kavaliausko atvaizdas, bet šių reklamų sostinėje nebeišvysite. Savi sirgaliai, nupaišę „centrui“ fantastišką plakatą ir pirmąsias 2015–2016 m. sezono rungtynes pasitikę skanduodami kapitono Antano Kavaliausko vardą ir pavardę, labai greitai į aikštę jam adresavo nebe komplimentus, o žiebtuvėlius ir monetas.
Tos visi monetos, žiebtuvėliai... Suprantu, kad jiems pikta. Bet tai ne mano pasirinkimas. Nebuvo taip, kad aš paėmiau ir sugalvojau pabėgti. Taip tikrai nebuvo.
„Lietuvos ryto“ kapitonas tapo „Žalgirio“ žaidėju. Dabar jam Vilniaus klubas – tiesiog „buvusi komanda“.
Tai buvo sunkus karjeros virsmas, apie kurį A.Kavaliauskas vos persikėlęs į „Žalgirį“ nedaugžodžiavo.
Tačiau prabėgus metams ir viską išgyvenus, A.Kavaliauskas jau atviresnis. Juk viskas ne taip blogai, kaip atrodė iš pradžių, o laikas gydo bet kokias žaizdas.
– Antanai, pats prisimenate, kokia buvo pasakiška Dirko Nowitzkio kelionė pirmojo NBA čempionų žiedo link karjeros saulėlydyje. Jūs irgi tapote LKL čempionu vėlokai, bet to žiedo svoris, ko gero, skiriasi? Pavyzdžiui, Artūras Milaknis rūbinėje su jumis juokavo laimėjęs jau 7-ą žiedą. Koks tai jausmas?
– Saulėlydis? Čia taip mane nurašai?! (Juokiasi.)
Ir nemanau, kad Artūrui yra nusispjaut dėl septinto žiedo.
Pats žaidžiu LKL tik trejus metus. Iki 22-ejų buvau universitete, žaidžiau Europoje, kai atėjo laikas atvažiuoti į Lietuvą.
Bandėme laimėti su viena komanda – nepavyko. Įvyko tas visas nesusipratimas su buvusia komanda. Laimėjome žiedus su „Žalgiriu“.
Man jis ypatingas. Ypatingas reiškinys.
Lietuvos čempionas...
– Ar matėte internete pokštą, kad norėdamas tapti LKL čempionu, „Lietuvos ryto“ žaidėjas kitą sezoną turi pereiti į „Žalgirį“?
– (Juokiasi.) Mes, žalgiriečiai, irgi visi iš to pasijuokėme. Visi bando savais keliais. Taip jau yra.
– Kas jums užmovė tuos „Atėjo laikas būti 1“ marškinėlius?
– Paulius Jankūnas! Niekam nieko nesakęs.
Tai buvo tiesiog kaip pirmo žiedo krikštas. Jis mane privertė (Šypsosi.). Aš nenorėjau, bet privertė užsivilkti ir eiti kalbėtis su fanais.
– Ir išėjote į lauką, prie „Žalgirio“ arenos, kalbėtis su sirgaliais, kurie jus taip neseniai keikė. Ar buvo sunku užsitarnauti jų palankumą? Juk būta ir nušvilpimų.
– Jutau, kad „Žalgirio“ fanai priėmė mane nuo pat pradžių.
Galbūt tik buvo daug pasipiktinusių sirgalių dėl to dalyko, kurį buvau pasakęs („Niekada nežaisiu „Žalgiryje“). Aš manau, kad galbūt tai juos įžeidė. Bet nenorėjau nieko įžeisti. Tiesiog tada maniau, kad visą laiką būsiu Vilniuje.
Bet dauguma fanų priėmė šiltai. Dauguma sakė, kad seniai taip reikėjo. Bet tuo ir skiriasi „Žalgirio“ fanai nuo visos likusios Lietuvos sirgalių.
– Kaip dabar vaikštote Vilniaus gatvėmis, būdamas „Žalgirio“ žaidėjas?
– Būna, feisbuke daug kas parašo visokiausių negražių žodžių. Ir prikiša. Bet reikia nekreipti dėmesio.
Aš nesutikau su jų sąlygomis. Tada jie man paskambino ir pasakė, kad treneris Pačėsas pradėjo komplektuoti komandą lyg manęs joje nebūtų. Ką man tada lieka daryti?
Be to, didžiąją sezono dalį gyvenau Kaune. Tačiau kai grįžau, viskas buvo gerai.
– Vieną dieną jūs „Lietuvos ryto“ komandos veidas, o kitą – Vilniaus sirgalių priešas. Liūdna?
– Žinojau, kad bus reakcija, daug pasipiktinimo ir panašiai. Viskas buvo laukta ir tikėtasi.
Tos visi monetos, žiebtuvėliai... Suprantu, kad jiems pikta. Bet tai ne mano pasirinkimas. Nebuvo taip, kad aš paėmiau ir sugalvojau pabėgti. Taip tikrai nebuvo. Norėjau laimėti su ta komanda, bet dabar labai džiaugiuosi, kad esu „Žalgirio“ dalimi.
Klubas aukščiausio lygio, sąlygos aukščiausio lygio, trenerių, medicinos personalas aukščiausio lygio.
Žinai, aš tikrai nė kiek nesigailiu ir labai džiaugiuosi, kad ir kokios pasekmės bebūtų.
– Kaip buvęs komandos kapitonas, pasakykite, kas blogai su „Lietuvos rytu“?
– Aš nežinau... Nežinau, nes šiais metais ten nebuvau.
Kiek man pasakojo, tai buvo išskirtiniai metai. Kuo tolyn, tuo blogyn. Bet ką jiems daryti, kaip atsitiesti, aš nežinau.
Net ir negalvojau, nes esu žalgirietis ir esu laimingas būdamas „Žalgirio“ dalimi. Vėlgi, man reikia koncentruotis į „Žalgirį“, o ne galvoti apie kitus.
– Buvo įvairių versijų, kodėl palikote „Lietuvos rytą“. Viena jų – Tomas Pačėsas jau seniai planavo jus parduoti. Kita, kurią pateikė „Lietuvos rytas“ – lyg pats ieškojote priežasčių išeiti iš klubo. Tai kaip buvo iš tikrųjų?
Jankūnas labai daug padėjo. Sako, nesijaudink, viskas bus gerai: ateik, žaisk, mes tavęs norim ir laukiam.
– Patys viską matėte. Jie nuo pat pradžių ieškojo, kam mane parduoti: siūlė turkams, italams ir panašiai.
Kitas dalykas, pasirašėme trejų metų sutartį, o jie po metų sako, kad kelia visai kitus dalykus, nei buvo sutarta. O paskui sako, kad mes tave išsiųsime į kitą komandą, parduosime, spaudoje pasirodė rašiniai, kad man ieškoma nauja komanda.
Aš nesutikau su jų sąlygomis. Tada jie man paskambino ir pasakė, kad treneris Pačėsas pradėjo komplektuoti komandą lyg manęs joje nebūtų. Ką man tada lieka daryti?
Nieko nebelieka. Ačiū Dievui, „Žalgiris“, kuris domėjosi manimi prieš metus, išgirdo tokias naujienas ir mane priėmė išskėstomis rankomis. Už tą esu labai dėkingas.
– Ar jautėte spaudimą priimdamas „Žalgirio“ pasiūlymą?
– Žinoma, žinoma. Kaip ten bebūtų, iš „Lietuvos ryto“ pereinantis žaidėjas į Žalgirį... Tiesiai. Kaip ir buvęs „Lietuvos ryto“ lyderis ir kapitonas... Dar prisakęs tokių frazių... Aišku, buvo spaudimas.
Bet Jankūnas labai daug padėjo. Sako, nesijaudink, viskas bus gerai: ateik, žaisk, mes tavęs norim ir laukiam.
Komandos draugai padėjo adaptuotis. Ir dauguma „Žalgirio“ sirgalių maloniai priėmė.
– Pasirinkote „Žalgirį“ ir atėjote į tą mitais apipintą žalgiriečių rūbinę. Kokią ją radote?
– Pasakišką. Ji tokia, kad tu tiesiog nori ateiti į rūbinę kuo anksčiau. Nori būti su komandos draugais visą laiką. Su jais bendrauti, juokauti. Iš tavęs pasišaipo, tu iš kitų – bet draugiškai. Tikrai.
„Lietkabelis“ reklamavosi „Mes esam broliai“ ir panašiai. Aš tikrai manau, kad mes buvome ir esame ne ką mažesni broliai.
Buvome labai artimi. Su visais bendravome apie viską. Ne tik aikštėje, bet ir už jos ribų. Kalbamės iki šiol.
„Žalgirio“ rūbinė tokia, kad tu tiesiog nori ateiti į ją kuo anksčiau. Nori būti su komandos draugais visą laiką.
– Traukdamas čempionišką cigarą rūbinėje sakėte, kad šis sezonas jums buvo išskirtinis. Kuo?
– Jis tikrai buvo išskirtinis. Pačioje pradžioje teko patirti daug spaudimo. Buvo tas perėjimo laikotarpis.
Sezonas buvo įtemptas. Mes, kaip rinktinės žaidėjai, prisijungėme šiek tiek vėliau, tad gal trūko susižaidimo, reikėjo susipažinti su žaidėjais iš krepšinio pusės.
Bet nuo pirmųjų treniruočių matėme, kad bus geras kolektyvas ir nebus problemų. Trūko gal laiko susižaisti, bet įsivažiavome ir viskas atsistojo į savas vėžes.
Sezonas buvo labai įtemptas. Eurolyga dukart per savaitę, o tada reikėjo važiuoti žaisti LKL su „Neptūnu“, „Lietkabeliu“, „Lietuvos rytu“...
Nebuvo lengva... Išsekina.
– Turbūt nebuvo lengva prisitaikyti ir prie naujo vaidmens? „Lietuvos ryte“ buvote veidas, o „Žalgiryje“ tapote vaidmens žaidėju.
– Tai nebuvo lengva. Buvo visai kitas vaidmuo.
Man, kaip profesionalui, reikėjo prisitaikyti ir daryti viską, kad komanda laimėtų. Reikėjo laiko prie to priprasti.
Bet tai normalu. „Žalgirio“ sistema, organizacija, treneriai ir žaidėjai padėjo lengvai adaptuotis.
– Kiek padėjo adaptuotis treneris Jasikevičius, kuris viešai ir užstodavo, ir kritikuodavo žaidėjus? Juk vienoje spaudos konferencijoje jis sukritikavo jus nušvilpusius sirgalius.
– Žinai, Šaras yra teisingas žmogus. Jis nevynios vatos į dūdą ar panašiai ir sakys, kaip yra, ką galvoja. Dėl to visi jį labai gerbia, kadangi jis nebus tas apsimetėlis.
Galima tik džiaugtis turint tokį trenerį.
– Ar įdėmiai sekėte naujienas dėl Š.Jasikevičiaus ateities „Žalgiryje“ (interviu darytas prieš oficialų „Žalgirio“ pranešimą, kad Šaras lieka Kaune. – aut. past.)?
– Taip, žinoma. Mes labai norėtume, kad jis liktų.
Vis dėlto jis labai geras treneris. Mums visiems patinka pas jį žaisti, patinka jo žaidimo stilius, kaip jis iš mūsų išreikalauja.
„Žalgirio“ pasiekimai Eurolygoje – Šaro nuopelnas. Tai jis sugebėjo iš mūsų tiek išspausti.
Labiausiai patiko, kaip jis mumis pasitiki. Žino, ką mes galime.
Po pirmų rungtynių Eurolygoje jis mums pakalbėjo taip, kad gavome labai daug pasitikėjimo. „Žalgirio“ pasiekimai Eurolygoje – Šaro nuopelnas. Tai jis sugebėjo iš mūsų tiek išspausti.
Treneris nuolat dirba biure, žiūri vaizdo įrašus, galvoja, ieško silpnųjų varžovų pusių, kaip jas išnaudoti, kaip išnaudoti mūsų stipriąsias. Jis įdeda labai daug darbo ir tikrai nežiūri pro pirštus. Tai žmogus, kuriam mažos detalės sudeda visą žaidimą.
Mes tikrai norėtume, kad jis liktų ir mus vestų į pergales.
– Šaras po pirmųjų Eurolygos rungtynių Atėnuose pasakė, kad jam nusišikt, kad žmonės „Žalgiriui“ prognozavo turnyro lentelės dugną. Kada jums pačiam atėjo tas tikėjimas, kad tai ta komanda, kuri gali patekti į ketvirtfinalį ir išvykose nugalėti CSKA ar Madrido „Real“?
– Po tų rungtynių Atėnuose mes grįžome namo ir laimėjome prieš Vitorijos „Baskonia“. Tai tikrai davė pasitikėjimo. Ir tas jo pasakymas, kad jeigu darysime viską taip, kaip jis mūsų prašo, tai visada turėsime šansų laimėti...
Maskvoje CSKA pralaimėjome tik paskutinėmis minutėmis. Madride pralaimėjome tik po stebuklingų Dončičiaus metimų. Mes tikrai ten turėjome šansą laimėti.
Pajutome, kad galime pasispardyti. Kad nebūsime tie pastumdėliai. Kad tikrai galime įveikti kitas komandas.
– Kad ir kaip keista tai sakyti, bet jums tai buvo pirmasis sezonas Eurolygoje. Kuo Eurolyga kitokia?
– Visai skirtingas krepšinio lygis. Aukštesnio lygio žaidėjai. Žaidžia visai kitaip. Aukštesnio lygio treneriai. Buvo šokas.
Privertė dar labiau stengtis, atlikti viską šimtu procentų.
– Ką susipažinęs su Eurolyga kitą sezoną „Žalgiryje“ darysite kitaip? Juolab kai jums tai bus kontrakto metai – sutartis su žalgiriečiais baigs galioti 2018-ųjų vasarą.
– Žinai, jeigu komanda laimi, pats žaidi ne prastai, bet normaliai, esi ta komandos dalis, kuri padeda laimėti, tai tada viskas susitvarko.
Gali būti lyderis komandoje, kuri pralaimi, ir niekas tavęs labai nenorės.
Nežinau, gal kitus tie kontrakto metai slegia, bet aš apie tai negalvojau. Noriu ateiti ir žaisti. Padėti „Žalgiriui“ laimėti kiek įmanoma daugiau rungtynių. Patekti į atkrintamąsias ir finalo ketvertą.
– Leo Westermanną „Žalgiryje“ keičia Vasilije Micičius, Brocką Motumą – Aaronas White'as. Kaip vertinate pirmuosius komandos vasaros ėjimus?
– Aš manau, kad tai bus labai geros pamainos. Aš tikrai manau, kad tai labai geri žaidėjai ir mums tikrai padės.
Aišku, gaila, kad mes negalime išlaikyti Motumo, kuris tikrai nusipelno visko. Žmogus dirbo labai daug papildomai.
Leo su savo krepšinio intelektu, kaip jis mato komandos draugus aikštėje, savo lyderyste... Jie viso to nusipelnė.
Žinoma, norėtųsi juos išlaikyti ir su jais žaisti visą laiką. Kokie jie bebūtų krepšininkai, jie dar geresni žmonės.
Bet viskas puikiai suprantama. Jie kelia sau aukščiausius tikslus ir nori kilti karjeros laiptais.
– Antanai, kaip supratome iš Dainiaus Adomaičio kalbos, šiemet rinktinei padėti negalite?
– Labai gaila, kad negalėsiu padėti rinktinei. Tikrai, labai norėjau ir apie tai kalbėjausi su treneriu Adomaičiu. Bet nuo praėjusios vasaros turiu nugaros išvaržą. Sezono metu turėjau nugaros skausmų paūmėjimų, atleidimų ir panašiai.
Kuo toliau, kuo tempas buvo didesnis, viskas pradėjo dar labiau jaustis.
Begalinis noras atstovauti rinktinei, bet dabar nelabai galiu. Sveikata neleidžia, kad ir kiek to noro bebūtų.
– Geriausios atostogos Antanui Kavaliauskui – su šeima ir golfo lazda?
– Geriausios atostogos būti su šeima ir su ja leisti laiką. Sezono metu daug jo nepraleidi.
Golfas... Pabūti prie ežero.
Bet svarbiausia reabilituoti nugarą, sustiprėti iki galo. Nes per visą sezoną numečiau kokius 7 kilogramus. Kilnojome svorius, valgėme normaliai, visi papildai... Bet tas svoris krito ir tiek.
Norisi atsigauti, būti pasiruošusiam.
