Kai šių laikų aukšto lygio krepšinyje pergalę lemia smulkmenos, tinkama krepšininko psichologinė būsena yra vienas svarbiausių veiksnių. Gerai psichologiškai paruoštas žaidėjas gali pranokti psichologiškai sugniuždytą, bet aukštesnio krepšinio lygio priešininką.
O Šaro žingsnis po ketvirtojo pralaimėjimo Eurolygoje buvo drąsus.
„Pasiaiškinimai, pasiaiškinimai, pasiaiškinimai... Užtenka pasiaiškinimų. Man nusibodo už žaidėjus sakyti pasiaiškinimus. Jie turi žaisti“, – penktadienį pyko Š.Jasikevičius, dar prieš visą tiradą prasitaręs įsivaizduojąs to pasekmes.
Kai treneris viešai prikala prie kryžiaus savo žaidėjus, dažnas gali nuo jo nusisukti. Tą neoficialiuose pokalbiuose yra minėję ir krepšininkai. Kaip tada pasitikėti treneriu, kuris dėl pralaimėjimo pirmiausia žiūri ne į save, o į kitus?
Tie epitetai „vyrai be kiaušinių“ yra pakankamai žeidžiančio pobūdžio. Vienas sportininkas gali pasakyti, kad tikrai taip nėra ir aš tą įrodysiu per kitas rungtynes. Bet kitas gali būti sugniuždytas.
Bet Šaro emocijų proveržis nebūtinai galėjo turėti vien neigiamų arba teigiamų padarinių. Apie garsiai nuskambėjusią Š.Jasikevičiaus spaudos konferenciją – 24sek interviu su sporto psichologe Aiste Žemaityte.
– Kaip vertinate Šarūno Jasikevičiaus žodyną, kai treneris spaudos konferencijoje viešai išdėjo savo žaidėjus į šuns dienas?
– Į situaciją galima žiūrėti iš dviejų pusių. Viena vertus, kai pats save prikali prie kryžiaus, galima tikėtis, kad aplinkiniai mažiau puls komandą ir patį trenerį. Kitaip kalbant, jeigu aš save nuplaku, tai nebėra kaip kitiems nuplakti.
Kita vertus, tai yra gana rizikinga, nes galima sužlugdyti pasitikėjimo savimi likučius.
Bet vienareikšmiško atsakymo nėra. Treneris yra piktas, jis tiesiog šaukia, kad sportininkai nesugebėjo įgyvendinti to, ką jis sakė. Parodo, kad jis iš sportininkų tikėjosi daugiau, nes mano, kad jie ir gali daugiau.
Kita vertus, tie epitetai „vyrai be kiaušinių“ yra pakankamai žeidžiančio pobūdžio. Vienas sportininkas gali pasakyti, kad tikrai taip nėra ir aš tą įrodysiu per kitas rungtynes. Bet kitas gali būti sugniuždytas.
Sudėtinga pasakyti, kokį poveikį komandai padarė šie žodžiai. Žinant savo komandą ir norint ją mobilizuoti, galima rinktis tokį būdą. Bet reikia būti tikram, kad ta priemonė neatsisuks kitu galu ir visiškai nesužlugdys komandos.
– Bet trenerio žodynas buvo beveik kraštutinis?
– Esu sykį mačiusi, kaip per minutės pertraukėlę su komanda bendrauja Jonas Kazlauskas. Ten nebuvo sakoma, ką daryti aikštelėje. Skambėjo: „ša, dabar aš kalbu!“; „sėdėk!“; „kas darosi?“; „nedarote to, ką reikia“.
Tai yra bandymas susitarti su žaidėjais, kurie nesusitelkę, ieško kažkokių gėrimų, rankšluosčių ar treneriui tiesiog nori paprieštarauti. Bet tai nėra nurodymai, ką daryti aikštelėje. Nežinau, kaip kalba Jasikevičius.
Labai dažnai treneriai naudoja negatyvias formuluotes, pavyzdžiui, „nedėk“, „nebėk ten“, „nedaryk to“. Bet stresinėje situacijoje sportininkui nusibraukia „ne“ ir jis daro priešingai. Tada treneris susiima už galvos ir rėkia: „juk sakiau to nedaryti“.
Manęs treneriai klausia: „Tai ką sakyti?“ Reikia formuluoti, ką reikia daryti. Pavyzdžiui, „būk po krepšiu“, „denk tokį ir tokį“. Man pačiai iškilo klausimas, kaip Jasikevičius perteikia informaciją. Tos dalies mes nematome, todėl belieka tik spekuliacijos. Jei perteikia tinkamai, kyla klausimas, kodėl sportininkai to neįgyvendina. O jei perteikia netinkamai, gal tada atsigręžti reikėtų į save.
– Kita vertus, prieš tai buvome ne kartą girdėję, kad Šarūnas Jasikevičius prisiėmė atsakomybę už žaidėjų klaidas. Gal pamatęs, kad tai neveikia, jis nusprendė kaltinti žaidėjus?
– Tai gali būti pačios komandos skaldymas, gali susiformuoti dvi stovyklos: viena – teisusis treneris ir kita – kaltieji sportininkai. O antruoju atveju galima laukti, kaip mes vadiname, save išpildančios pranašystės. Jei pasakė, kad mes be kiaušinių, tai taip ir padarysime. Bet skirtumas tokiu atveju bus ne minimalus, o maksimalus.
Jei tai Jasikevičiaus žodynas, žaidėjai išmoks išfiltruoti svarbiausią informaciją ir visus epitetus paliks šone. Bet jei tai metodas, vertėtų jo atsisakyti.
– Ar pergalė yra geriausias rodiklis, kad trenerio žodžiai nepaveikė komandos neigiamai?
– Geriausia klausti pačių žaidėjų, nes spėlioti sudėtinga. Utenos „Juventus“ nebuvo tokio aukšto lygio komanda kaip Eurolygoje. Dažniausiai taip jau nutinka, kad kai žaidžiama taškas į tašką, išlenda įvairių dalykų, kurie žaidžiant su mažesnio meistriškumo komandomis net nematomi. Neaišku, kaip viskas atrodys, kai vėl pakils į kovą su labai aukšto lygio priešininku. Ar įsižeidė ar ne, net nežinau. Geriausia klausti pačių sportininkų.
Pavyzdžiui, ateini į parduotuvę, tau reikia drabužio, bet labai nemaloniai aptarnauja pardavėjas. Bet tau labai reikia to drabužio. Pasiėmei, nusipirkai ir išėjai. Gal treneris toks. Gal jis bendrauja nemaloniai, bet žino, ką nori perduoti, ir juk būtent iš jo parduotuvės gali nusipirkti tą drabužį. Tai yra būtent jis pateiks schemas, kokių reikia pergalei.
Jasikevičius pasižymi įžvalgumu, šviežumu taktinėse schemose. Tai matosi jo žaidimo braiže. Gal žaidėjai jau pripratę. Jie žino, kad išfiltravus baisų triukšmą lieka tik pagrindinė informacijos esmė. O galbūt jie tikrai jautriau reaguos ir išpildys trenerio pasakytus žodžius per kitas rungtynes.
– Ar toks diktatoriškas metodas su bausmėmis ir piktais žodžiais yra senosios mokyklos palikimas?
– Esu girdėjusi tokių atvejų, ypač tarp Ukrainos trenerių, kurie su keiksmais palydi sportininkus į kovą, kad šie supyktų. Beje, toks atvejis kartą baigėsi tiek trenerio, tiek sportininko diskvalifikacija. Čia jau aukštesnis pykčio laipsnis.
Dauguma bando sukelti agresijos emociją. Vedžiau krepšinio konsultaciją, kurioje manęs klausė, kaip sukelti agresiją. Bet agresija yra atgyvena. Mums reikia aktyvumo šiuo atveju, o ne agresijos. Pakėlus aktyvumą, agresija ir papildoma įtampa yra nereikalinga.
Bet galbūt Šarūnas Jasikevičius tiesiog taip šneka. Tiesiog toks jo žodynas. O gal tai yra jo metodas. Reikėtų išsiaiškinti. Jei tai jo žodynas, žaidėjai išmoks išfiltruoti svarbiausią informaciją ir visus epitetus paliks nuošalėje. Bet jei tai metodas, vertėtų jo atsisakyti ir remtis modernesniais.
– Ar galima sakyti, kad viešas žaidėjų kaltinimas yra visiškas kraštutinumas, kurio šiaip treneriai vengia ir be reikalo nenaudoja?
– Neimčiau vertinti šios situacijos kaip kraštutinės. Tiesiog treneris panaudojo tokią priemonę. Kraštutinė galėtų būti muštynės (šypsosi.).
Dabar buvo pasirinktas būdas gana aštriai išsakyti savo poziciją viešai. O kaip tai suveiks, parodys ateitis. Šarūnas žino savo žaidėjų charakterį. Yra trenerių, kurie motyvuoja šiurkščiai, žinodami, kad tiems sportininkams ir tai komandai – tiks. Kiti būna tiesiog nukopijavę, nežino, tiks ar netiks, galbūt yra tiesiog girdėję, kad taip reikia.
Yra trenerių, kurie motyvuoja šiurkščiai, žinodami, kad tai sportininkui ir komandai tiks. Kiti būna tiesiog nukopijavę, nežino, tiks ar netiks, galbūt yra tiesiog girdėję, kad taip reikia.
Viskas geriausiai išryškės kitose panašaus lygio rungtynėse: ar žaidėjai sužlugdyti, ar eina į priekį.
Kita vertus, pasižiūrėkime, ką sako frazė, kad žaidėjai neturi kiaušinių. Tai rodo, kad komandoje yra psichologinių problemų. Šarūnas vienaip ar kitaip pasakė, kad jo vyrai turi psichologinių problemų. Tik jis kitaip įvardijo.
Išvertus į mandagią kalbą tai, ką jis pasakė, reiškia, kad žaidėjai nemoka susitvarkyti su įtampa ir dėl to nevykdo jo nurodymų. Jei žmogaus intelektas yra pakankamai aukštas, tai nėra problemų. Jei vis tiek nesuvokia, vadinasi, dėl įtampos arba dėl negebėjimo sportininkams perteikti informacijos.
Galbūt Šarūnas tik išlieja pyktį, nes yra suirzęs dėl neišpildytų planų, todėl jis įžeidžia žaidėjus ir pabrėžia jų nemokšiškumą.
– O koks jums Šarūnas Jasikevičius pasirodė kaip psichologas?
– Pirmiausia, tai yra žmogus, kuris tiki tuo, ką daro. Jam tai be galo svarbu. Jis be galo uždegantis savo temperamentu: einame, darysime ir padarysime.
Jeigu tai tebuvo tik dėl emocijų išsprūdę epitetai, didelės problemos neįžvelgčiau. Bet jei jo žodžiai paveikė komandą negatyviai, Jasikevičiaus darbe matyčiau tik šią problemą. Nes į jį žiūriu labai pozityviai. Jis vienas tų trenerių, kuris dega tuo, ką daro. Anksčiau ar vėliau tas indėlis bus įvertintas rezultatais.
Tokią nuomonę susiformavau stebėdama jį per rungtynes ir spaudos konferencijoje, skaitydama jo mintis ir atsižvelgusi į įvairias detales. Negatyviai pateikti emociniai žodžiai yra vienintelė Jasikevičiaus silpnoji vieta. Bet manyčiau, kad Lietuvoje jis neturės lygių. Tik dar reikia sukaupti patirties.
– Kodėl esate tuo tokia tikra?
– Viskas prasideda nuo to, ar žmogui patinka, ką jis daro. O jei matome, kad jis degte dega tuo, ką daro, tik laiko klausimas, kada jis pasieks savo užsibrėžtus tikslus. Man vienas iš pavyzdžių yra Šarūnas Marčiulionis, kuris žaidė „Statyboje“, kuri tuo metu buvo blanki komanda, bet jis buvo ryški žvaigždė. Nepatekęs į „Žalgirį“ jis nenustojo dirbti, kovojo ir pasiekė nuostabių rezultatų savo užsidegimu, darbu ir tikėjimu. Tai yra pagrindinis variklis, dėl ko žmogus juda, tobulėja, siekia. Toks man atrodo yra ir Šarūnas Jasikevičius.
