– Benai, lietuviai po fantastiškų rungtynių Bamberge Luką Lekavičių pradėjo lyginti su 175 cm ūgio NBA žvaigžde, jūsų „bendradarbiu“ Bostone, Isaiah Thomasu. Ką matote bendro tarp jo ir Luko?
– (juokiasi.) Abu kairiarankiai (šypsosi.). Bet Lukas... Matyti, kad jo nuoširdus ir tikras kampų nekertantis darbas salėje už visų kamerų atsiperka. Matyti, kad jis kaip reikiant patobulėjęs. Nuoširdžiai dirba. Nereikėtų labai stebėtis, nes jis savo žaidimą pakels. Bet lyginti jį su Thomasu... Visai kitos erdvės, kiti kūnai, kitas atletizmas. Visi mes tą puikiai žinome. Bet Luko greitis Europos gynyboms yra kitoks. Jis tą puikiai išnaudoja, ką eilinį kartą parodė Bamberge.
– Ar Isaiah Thomaso pavyzdys tik paliudija, kad tokio smulkaus sudėjimo žaidėjai turį ateitį NBA? Nebūtinai kalbant apie Luką Lekavičių.
– Taip, bet yra labai mažai tokio ūgio žaidėjų, kurie gali išsilaikyti NBA lygyje. Tai yra vienetai, specialūs atvejai, pasitaikantys kas 10 metų. Mažai kas gali išsiskirti tokiame lygyje. Tai labai retas atvejis ir dideli talentai. Arba turi būti labai greitas, arba aukštai šokti, arba matyti aikštę ir svarbiausia – duoti komandai pranašumą aikštėje. Jei esi greitas ir mažas, nereiškia, kad gali žaisti NBA. Turi apsiginti ir turi turėti vieną išsiskiriančią savybę.
– Ar toks Lekavičiaus žaidimas jam garantuoja vietą Lietuvos rinktinės sudėtyje?
– Bus matyti. Mes su treneriais turime susėsti, aptarti ir pažiūrėti, koks planas, koks bus išplėstinis sąrašas. Manau, kad Luko žaidimas tikrai patobulėjęs ir tai bus paminėta. Bet spręsime, kokios bus alternatyvos, kokius žaidėjus mes ir treneris Adomaitis mato savo braiže. Labai priklausys nuo to.
– Jonui Kazlauskui rinktinėje talkinote kaip skautas. Kalbama, kad Adomaičiui talkinsite labiau kaip treneris. Kaip keisis jūsų pareigos nacionalinėje komandoje?
– Dar susėsime su štabu ir pasikalbėsime. Manau, visi esame asistentai-treneriai. Visada taip buvo. Taip, turime pasiskirstyti darbus, bet visi dirba, mato rungtynes, o vaidmenis nuspręs Adomaitis. Aš nemėgstu ant žmonių klijuoti etikečių. Manau, visi šiame lygyje esame kaip asistentai ir bandome vyr. treneriui padėti su savo idėjomis, analizėmis, kad treneris galėtų priimti teisingus sprendimus. Nemanau, kad vienas turi būti „tas“, kitas – „tas“.
– Kalbant apie „Žalgirį“, ar jus nustebino pastaruoju metu demonstruojamas žalgiriečių žaidimas ir dar gyva svajonė patekti į Eurolygos ketvirtfinalį?
– Reikėjo laiko ir įdėti labai daug darbo, kurio nematome, – salėje. Dabar tai pasireiškia. Pasirodo, kad ta „Žalgirio“ dvasia yra atsigavusi. Ji visada buvo, bet dabar matyti, kad pergalės įnešė daugiau entuziazmo ir tikėjimo. Komanda turėjo pradėti tikėti savimi, kad gali nugalėti tokius varžovus kaip CSKA ar „Barcelona“. Tai su laiku subrendo ir matome tai pergalėse. Kiekvienas „Žalgirio“ varžovas jau turi būti nusiteikęs žaisti, nes atsipalaidavęs gali būti greitai nubaustas. Jau matome, kad kaip komanda „Žalgiris“ yra su charakteriu.
– Charakteris – Šarūno Jasikevičiaus?
– (šypsosi.) Žinoma, jis treneris ir turi didžiausią įtakos šiai programai bei charakterio išraiškai. Mes nematome, kas vyksta treniruočių metu už visų kamerų ir uždarytų durų. Salėje yra įdėtas didžiausias darbas. Nepamirškime jo asistentų, skautų, kurie paruošia treneriui video medžiagą. Tai labai svarbūs dalykai, kurie sueina į bendrą vaizdą. Aišku, Jasikevičius turi tą charakterį ir bando jį perduoti žaidėjams.
Svarbiausia, kad žaidėjai jaučia autentiškumą. Labai svarbu, kad tai pereitų žaidėjams. O jie jaučia, kad visi dirba su entuziazmu ir meile. Jei padarai kažką tik pusėtinai, tai labai matyti. Bet tas autentiškumas persiduoda ir žaidėjai viską jaučia.
– Priešingoje aikštės pusėje stovėjo Željko Obradovičius. Jums teko dirbti su tokiais treneriais kaip Jonu Kazlausku ar Ettore Messina. Jeigu gautumėte identiškus pasiūlymus – prisijungti prie Jasikevičiaus arba Obradovičiaus štabo, kurį pasirinktumėte?
Nepaisant to, kur aš dirbu ir su kuo dirbu, aš visada bandau išlikti Benas.
– (juokiasi.). Negaliu sakyti, kad atsakyčiau vienam ar kitam. Aš dabar esu biednas, bet teisingas – aš suvokiu, kad atstovauju „Celtics“ ir Lietuvos rinktinei. Ko man dar daugiau reikia gyvenime? (juokiasi.). Jau ir taip tai Dievo dovana. Esu labai dėkingas, kur ir su kuo man lemta dirbti. Ir su kuo dar bus. Man svarbiausia išlaikyti savo charakterį, savo aš. Nepaisant to, kur aš dirbu ir su kuo dirbu, aš visada bandau išlikti Benas.
– Ką manote apie „Žalgirio“ šansus patekti į Eurolygos ketvirtfinalį? (laida įrašyta prieš „Žalgirio“ ir „Fenerbahče“ rungtynes, – aut. past.).
– Realu (juokiasi.). Kol kas realu. 3-4 komandos kaunasi dėl 7-10 vietų. Dar viskas daugmaž gali pasikeisti į bet kurią pusę. Tikėkimės, kad tos pergalės, kurios gali ateiti, ir tikimės, jog ateis, nuties tą kelią į ketvirtfinalį.
