| Eurolyga | Vitorijos „Laboral Kutxa“ – Kauno „Žalgiris“ 71:65 | Vitorija |
„Čia jau nebe sėkmės faktorius, kai esi laisvas ar net meti iš po krepšio. Tada turi realizuoti bent 50 proc. savo progų... Realizuok tai, ką davė Dievas – įmesk bent iš po krepšio...“ – krimtosi S.Jovaiša, Vitorijoje išvydęs kauniečių 33,9 proc. pataikymą iš dviejų taškų zonos.
„Žalgiris“ dvitaškius Eurolygoje meta prasčiausiai „Top 16“ etape, vos 43,9 proc. taiklumu. Arčiausiai dugno esanti „Unicaja“ pataiko bent 4 proc. daugiau, o pavyzdinis Eurolygoje – Stambulo „Fenerbahče“ pataikymas (57,28 proc.).
61-erių S.Jovaiša dar iki dabar prisimena savo juodžiausią vakarą, kai tikslą pasiekė tik 3 metimai iš 14. Tada jis iki paryčių analizavo savo klaidas ir daugiau jų nebekartojo.
Toks būtų ir vienas jo patarimų „Žalgirio“ krepšininkams.
„Tą vakarą mane sukaustė tik nuovargis, ne kažkoks nepasitikėjimas. Nuovargis praeina. Bet kai netiki tuo, ką darai, tada dar blogiau, – pabrėžė S.Jovaiša. – Duodi neteisingą impulsą savo kūnui ir iškart juntamas psichologinis netikrumas, moralinio lengvumo stygius. Tas nelaimingas, nevykėlio, nepasitikėjimo impulsas pasąmonėje pradeda tave valdyti. Kai „Žalgiris“ išvalys šiuos neigiamus dalykus, vėl viskas bus gerai“.
– Prieš rungtynes minėjote, kad svarbiausia, jog „Žalgiris“ bent mestų gerą kovą favoritams. Turbūt likote patenkintas išvydęs tokias rungtynes? – 24sek paklausė S.Jovaišos.
– Taip, mano norai išsipildė. Bet taip pat dar kartą pasitvirtino kita ankstesnė mano prognozė – lyderio trūkumas. Tą pripažino ir pats Jasikevičius. Tiesiog mes netalentingai paleidžiame svarbius momentus, kai negalima paleisti iniciatyvos iš savo rankų ir duoti priešininkui pasijusti geriau.
Rungtynės Vitorijoje man priminė seną posakį: laikinas jauno sportininko pasiekimas, kai jis pirmauja, bet pabaigoje laimėti negali.
Ketvirto kėlinio pradžia, penki paprasti metimai – visi pro šalį. Du prametė Pocius, kaip visuomet (juokiasi, – red. past.), Vougioukas iš po krepšio raičioja, Ulanovo metimas... Negalima tokiose atkakliose rungtynėse sau leisti tokių serijų. Tas pats ir rungtynių finiše.
Vėlgi, neatsirado žmogaus, kuris koncentruotai, protingai realizuotų tai, ką susikuria. Stebėčiausi, kad komanda progų nesusikuria. Sakyčiau, žemas lygis. Bet kad susikuria... To pasitikėjimo kaip nėra, taip ir nesulaukiame.
– Tai daugiausiai vėl prastas taiklumas užkirto „Žalgiriui“ kelią į pergalę?
– Rungtynės Vitorijoje man priminė seną posakį: laikinas jauno sportininko pasiekimas, kai jis pirmauja, bet pabaigoje laimėti negali. Ketvirtasis kėlinys tą ir parodė. Man jis priminė Karaliaus Mindaugo taurės finalą. „Žalgiris“ susikuria tas progas, bet kur čia problema... Kojos veikia, rankos veikia, bet galva – ne. Žaidėjas su žvėrišku noru turi turėti galutinį koncentruotą impulsą realizuoti situaciją.
Iš šitos vidinės būsenos turi išeiti ir treneris, ir kiekvienas žaidėjas atskirai. Nes kaskart kartojasi tas pats. Kad ir toje pačioje gynyboje: per daug avantiūriškai eina pagalba iš silpnosios. Nei tas žaidėjas labai padeda gynyboj, nei grįžta prie savo žmogaus. Ir jau ne pirmą kartą po pagalbos prie tritaškio lieka laisvas žmogus, kuris meta baigiantis atakos laikui nejausdamas jokio spaudimo. O tokie metimai dažniausiai įkrenta.
Tai „Žalgiryje“ kartojasi jau metų metus. Dar nuo Plazos laikų, kai planas buvo uždaryti baudos aikštelę, o mus labai dažnai sušaudydavo lemiamais momentais. O profesionalai juk pataiko į krepšį laisvi. Paprastai.
Yra labai daug detalių, kurias taisyčiau pas kiekvieną žaidėją. Jankūną ir Ulanovą galima pagirti: gynyboje dirba, ypatingai Ulanovas, bet kartais tas jo padėjimas ar žioptelėjimas sugadina visą vaizdą.
Bet dabar svarbiausia, kaip prieiti prie tokios būsenos, kad komanda būtų šviežia, ne tik kūnu, bet ir mintimis. Tas slogus laikotarpis turi praeiti. Juk „Žalgiris“ neblogai atrodė klampiose rungtynėse. Bet vėlgi, čia ne sėkmės faktorius, kai esi laisvas ar net meti iš po krepšio. Tada turi realizuoti bent 50 proc. savo progų... Realizuok tai, ką davė Dievas – įmesk bent iš po krepšio...
– Tokio prasto pataikymo priežasčių reikėtų ieškoti žaidėjų galvose?
– Viskas eina iš galvos. Duodi neteisingą impulsą savo kūnui ir iškart juntamas psichologinis netikrumas, moralinio lengvumo stygius. Tas nelaimingas, nevykėlio, nepasitikėjimo impulsas pasąmonėje pradeda tave valdyti. Kai „Žalgiris“ išvalys šiuos neigiamus dalykus, vėl viskas bus gerai.
Juk „Žalgiris“ gerai priešinosi tiek su „Barcelona“, tiek dabar. Tik gaila, kad pergalė išleista. Vitorijoje visai gerai sukovojo. Reikia mokytis. Rungtynių vis mažėja, bet norisi, kad išvados būtų padarytos.
| Vieta | Komanda | Pergalės-pralaimėjimai |
| 1. | Maskvos CSKA | 6-2 |
| 2. | Vitorijos „Laboral Kutxa“ | 6-2 |
| 3. | Madrido „Real“ | 5-3 |
| 4. | „Chimki“ | 4-4 |
| 5. | „Barcelona“ | 3-4 |
| 6. | Pirėjo „Olympiakos“ | 3-4 |
| 7. | Bambergo „Brose Baskets“ | 3-5 |
| 8. | Kauno „Žalgiris“ | 1-7 |
– Kaip jūs savo laikais spręsdavote tokias psichologines problemas, kai kamuolys nekrisdavo į krepšį nors tu ką?
– Mus kaustydavo nuovargis. Anksčiau atsarginių suolas nebūdavo toks ilgas, todėl pagrindiniai žaidėjai nešdavo labai didelį krūvį. Bet dabartinė situacija kita.
Anksčiau nebūdavo, kad nepasitikėtum savimi. Kažkokios baimės, nepasitikėjimo – ne... Jokiu būdu! Tada jau fiziškai nebegalėdavai. Reikėdavo, kaip dabar sako, įkrauti baterijas – išvažiuoti į trumpą stovyklą, ar tai prie jūros, ar kažkur iš Kauno. Truputį atsišviežinti ir išleisti neigiamas mintis į aplinką.
Mano prasčiausios rungtynės – kai pataikiau 3 metimus iš 14. Visada atsakingai stengdavausi išlaikyti pataikymą bent 50 proc. Bet buvo tada taip, kad leisdamas metimą žinodavai, kad viskas gerai, bet jis vis tiek neįkrito. Tačiau tai grynai nuovargis, ne kažkoks nepasitikėjimas. Nuovargis praeina. Bet kai netiki tuo, ką darai, tada dar blogiau. Kai nesiseka, tą mato visi. Bet matyti, kai neigiamos emocijos ima viršų.
– Todėl vienintelė išeitis „Žalgiriui“ išsipančioti – trumpas poilsis atlaisvėjus tvarkaraščiui?
– Neabejoju, kad taip ir bus prieš lemiamas kovas LKL. Dabar tvarkaraštis to neleidžia. Bet pirmiausia atkreipčiau dėmesį, kad reikia tiesiog nusiraminti ir neišgyventi. Taisyti savo klaidas. Anksčiau nemiegodavome pusę nakties, iki paryčių, kol išanalizuodavome savo klaidas. O tada jų stengiesi nebekartoti, įsimeni, kad taip negali būti.
Reikia truputį daugiau koncentruotų pastangų, kad būtų galima išvengti kamuolio nepasaugojimo, pramestų metimų iš po krepšio. Į kiekvieną metimą reikia žiūrėti kaip į svarbiausią tavo gyvenime. Tada pataikymas bus žymiai geresnis.
Labiausiai kuo esu nepatenkintas, tai dėl mane stebinančio Hanlano nuosmukio. Jo praradimas puolime yra didžiulis. Vienu metu jis buvo jau vienas menamų lyderių, keletą rungtynių patraukė, o dabar susilygino su... Nebevardysiu kuo (juokiasi).
Reikia aiškintis, kalbėtis, nes kito kelio nėra. Žaidėjai turi atsigauti. Juk naujų neprisipirksi.
