| Eurolyga | CSKA – „Žalgiris“ | 19:00 | Maskva |
38-erių brolis dabar karjeros saulėlydį pasitinka Panevėžio „Lietkabelyje“, bet nereikėtų pamiršti, kokie įspūdingi įrašai palikti Darjušo CV.
Maskvos CSKA, Madrido „Real“, Stambulo „Fenerbahče“ – ir tada, ir dabar jie atpažįstami kaip Europos krepšinio milžinai.
„Ir „Žalgiris“!“ – pataiso Darjušas, iš Kauno lyg nuo tramplino atsispyręs į užsienio klubus.
Penktadienio vakarą 19 val. Maskvoje susitiks dvi buvusios jo komandos – CSKA ir „Žalgiris“.
2011–2012 metais Jono Kazlausko į Maskvą iškviestas Darjušas Lavrinovičius turėjo galimybę žaisti bene galingiausioje ir turtingiausioje Europos komandoje.
Tačiau broliui buvo svarbiausi ne maskviečių turtai.
Interviu 24sek laidai „Eurolygos diena“ D.Lavrinovičius pasakojo apie pasikeitusį „Žalgirį“, CSKA prabangos mitus ir rungtynes, kurių jis niekada nebenorėjo pamatyti.
– Darjušai, praėjusį savaitgalį savo kailiu pats patikrinote „Žalgirį“ su „Lietkabeliu“. Kokį įspūdį paliko „žalgiriečių“ žaidimas?
– Sunku pasakyti, kokios formos „Žalgiris“ prieš mus žaidė. Manau, jie dabar labiau akcentuoja Eurolygą. Vis tiek LKL kelias dar liko ilgas – trys ratai. Be abejo, nemalonu pralaimėti ir prieš vadovus, ir sirgalius, bet manau, kad pagrindinis „Žalgirio“ uždavinys dabar – Eurolyga.
– Palyginkite praėjusio ir šio sezono „Žalgirį“, ar skiriasi komandos žaidimo braižas? Dabar prieš „žalgiriečius“ žaisti sunkiau ar lengviau?
– Kaip pasakyti, lengviau? Gal ne lengviau žaisti, bet lengviau nugalėti, kol jie dar nėra radę savo optimalios formos, išreikšto lyderio, neišsigryninę žaidėjų vaidmenų supratimo. Bet Jasikevičius geras treneris. Manau, per sezoną jis išaiškins žaidėjams, ko iš jų nori.
Pernykštė „Žalgirio“ komanda dirbo kaip vienas mechanizmas. Viskas buvo sustyguota ir visi matėme, kokio pajėgumo buvo „Žalgiris“.
„Žalgiris“ nėra silpnas ir šiemet. Bet gal jiems dar reikia truputį laiko. Matėte, kaip gražiai žaidė su „Barcelona“. Manau, potencialo jie turi daug.
– „Žalgiryje“ buvo daug permainų. Kuris „žalgiriečių“ naujokas atrodo geriausiai?
– Man jau Serbijos rinktinėje patiko Micičius. Mano manymu, jis vienas iš tokių aukštesnio krepšinio IQ žaidėjų, kuris gali ne tik vadovauti komandai, bet ir pateikti rezultatą. Treneriui galima daug kur jį išnaudoti.
– Sugrįžkime į Maskvą, kurioje žaidėte 2011–2012 m. sezoną. Kokius prisiminimus kelia tie metai?
– Geriausius. Visi klubai paliko tik geriausius prisiminimus.
Kiekviename dideliame klube gauni spaudimą iš vadovų, jei mali „š“.
Galinga komanda, viena geriausių organizacijų Europoje. Vienintelis nemalonus prisiminimas – Eurolygos finalas. O taip, viską menu tik su šypsena ir nostalgija.
– Esate žaidęs tokiuose klubuose kaip Madrido „Real“, Maskvos CSKA, Stambulo „Fenerbahče“. Kuo išsiskyrė šis Rusijos gigantas?
– Mentalitetas, manau, mentalitetas.
CSKA mentalitetas yra toks, kad antra vieta jiems nėra pasiekimas. Pralaimėjimas bet kuriai Europos komandai negali turėti pasiteisinimų. „Žalgiris“ gal gali pralaimėti CSKA, „Fenerbahče“, bet ten tu visada turi būti pirmas.
– Gal jautėte didelį spaudimą?
– Ne. Pats sau turi daryti spaudimą ir reikalauti iš savęs. Turi suprasti, kur patekai ir ką ten darai.
Be abejo, kiekviename dideliame klube gauni spaudimą iš vadovų, jei mali „š“. Ir tai normalu. Negali sau ateiti. Kartais žaidėjams reikia streso. Po daug gerų pasiekimų kartais ateina užsnūdimas. Atrodo, tu esi geras, išeisi...
Tad kartais žaidėjams irgi reikia streso, kad nepamirštų, ką jie čia daro.
– Tai visgi, kas įvyko tame Eurolygos finale 2012-aisiais, kai išbarstėte 19 taškų persvarą ir pralaimėjote „Olympiakos“ jau laimėtą finalą?
– Žinokite, dar nė karto nežiūrėjau tų rungtynių. Tik kokią atkarpą pamatau iš to mačo, iškart nusisuku ir nežiūriu.
Nežinau... Suprantate, laimėtos rungtynės... Kai turi per 15 taškų pranašumą ir laiko lieka nedaug, atiduoti tą mačą... Be abejo, varžovas buvo geras, nieko nepasakysi. Bet tu žinai, kad galėjai laimėti.
Žinote, kai laimi, viskas gerai. Bet kai pralaimi, atrodo, ir žaidėjai blogi, ir priežasčių daug, ir tas blogai. Galima rasti daug priežasčių, bet reikia mokėti ir pralaimėti.
Krepšininkams svarbiausia, kad jie jaustųsi reikalingi, jais rūpintųsi, būtų kažko paprašyti pagalbos. Tai svarbiausia.
– Rusai, pamenu, ieškojo atpirkimo ožių ir baksnojo pirštu tai į Joną Kazlauską, tai į Ramūną Šiškauską dėl jo pramestų baudų. Ar tautiečiams buvo sunku tą pakelti?
– Taip, buvo sunku baigti sezoną emociškai ir psichologiškai. Bet Kazlauskas yra geras psichologas. Jis ne tik geras treneris, bet visada bando rasti priėjimą prie kiekvieno žaidėjo ir paaiškinti, kad gyvenimas nesustoja, reikia eiti toliau. Bus pergalių ir pamiršime tuos pralaimėjimus.
Jis motyvavo mus, sugrąžino pasitikėjimą ir baigėme sezoną.
– CSKA deklaruoja didžiausią biudžetą Europoje. Kokiomis privilegijomis tas biudžetas jums leido naudotis Maskvoje, ko galbūt negalėdavo sau leisti kiti klubai?
– Žinokite, to nebūdavo.
Atlyginimai net nesiskyrė taip, kaip kituose Europos granduose. Gal tai daugiau jaučiasi organizaciniame lygmenyje.
Iš žaidėjų pusės, gaudavom kone tą patį. Aišku, turėjome privatų lėktuvą, gal geresnį autobusą. Bet tai smulkmenos, kurias žaidėjai ne visada pastebi.
Be abejo, malonu, bet krepšininkams svarbiausia, kad jie jaustųsi reikalingi, jais rūpintųsi, būtų kažko paprašyti pagalbos. Tai svarbiausia.
O tas biudžetas... Manau, jį labiau jaučia vadovai nei patys žaidėjai.
– Žaidėte su tokiais krepšininkais kaip Andrejus Kirilenka, Milošas Teodosičius. Kokį įspūdį paliko tokie krepšinio meistrai?
– Gal tada Teodosičius įmesdavo 12 taškų, dabar – 16, bet tai nereiškia, kad jis tada buvo prastesnis nei dabar. Tik tada buvo kitoks vaidmuo ir kiti žaidėjai. Buvo daug gerų žaidėjų, kurie galėdavo lengvai rinkti taškus. Taip, kaip ir jis.
Bet asmenybės... Aš per televizorių matau, ar geras žaidėjas, ar blogas, ką jis gali padaryti. Žaisdamas su jais dėl nieko nenustebau. Žinojau, ką jie gali.
Visada keista žaisti prieš „Žalgirį“. Atrodo, žaidi prieš savus.
Man svarbiausia, kad jie buvo labai paprasti žmonės. Į juos galima kreiptis pagalbos, jie visada padės, išties ranką. Tai yra svarbiausia.
Kirilenka tai iš viso... Asmenybė. Aš žaviuosi tokiais žmonėmis. Jis ne tik geras žmogus, bet ir labai atviras, be visokių gudrybių, užkulisių. Jeigu tu kažko nesupranti, jis visada ateis paaiškinti. Reikia – nuveš kažkur. Pats ateis, paklaus, kokios problemos, gal kažko reikia. Asmenybė iš didžiosios raidės.
– Būnant CSKA žaidėju žaisti prieš „Žalgirį“ buvo keista? Kaip pati CSKA vertindavo tas dvikovas?
– CSKA – taip. Jiems tai galbūt neeilinės rungtynės. Ypač sirgaliams. Jie supranta, kad privalo nugalėti „Žalgirį“ ir viskas. Iš sirgalių pusės galbūt didesnis tas ažiotažas, nostalgija.
O iš žaidėjo pusės... Visada keista žaisti prieš „Žalgirį“. Keistas jausmas.
Atrodo, žaidi prieš savus. Bet taip būna prieš rungtynes. Kai išeini į aikštę, tai viskas pasimiršta. Žaidi tai, ką moki ir ką sugebi geriausiai.
