| Penktadienis | Eurolyga | „Žalgiris“ – „Barcelona“ | 20:00 | Kaunas |
Darius Maskoliūnas praėjusią savaitę linksmai taršė Šarūno Jasikevičiaus plaukus paskutinę rungtynių Stambule minutę. Darius Songaila, čepsėdamas kramtomąją gumą, smagiai nužvelgė savo kolegas, o Evaldas Beržininkaitis baigė „derinių šauklio“ funkcijas ir nebesulaikė šypsenos.
Visas pergale patikėjęs „Žalgirio“ trenerių štabas džiaugsmingai pasitiko jau 14-ąjį laimėjimą Eurolygoje ir priartėjo prie sezono siurprizo.
Nuo 2007-ųjų žaidėjo marškinėlius į trenerio kostiumą pakeitęs D.Maskoliūnas su savo bičiuliais „Žalgiryje“ skaičiuoja jau trečius metus.
Specialistas iš arti regėjo, kaip buvęs komandos draugas, bičiulis ir kolega iš 2 pergalių ir 10 pralaimėjimų trenerio „Top 16“ etape tapo didžiausia Eurolygos sensacija ir geidžiamiausiu specialistu rinkoje.
„Dar jis smarkiai pražilo“, – 24sek laidoje „Eurolygos diena“ kikeno D.Maskoliūnas.
Geresniame trenerių štabe Darius dar nėra dirbęs. „Žalgiryje“ jį supa draugai ir puikūs specialistai. Šarūnas Jasikevičius, Darius Maskoliūnas, Evaldas Beržininkaitis ir Darius Songaila sukonstravo mašiną, kuri šiemet stebinančiai lenkia modernesnius ir brangesnius bolidus.
Sėkmės paslaptis – išskirtinio kruopštumo trenerių štabo darbas, iki smulkmenų išgliaudantis priešininkų komandas ir drauge iškrapštydamas geriausias saviškių savybes.
Darbo vaisiams skinti reikia daug laiko ir nervų. Tad nieko keisto, kad Šarūnas Jasikevičius dažnai taip apstaugia savo žaidėjus prie šoninės linijos, jog kartais net nejauku žiūrėti.
Bet jeigu pokalbis taip įkaista, akimirką pagalvojęs D.Maskoliūnas pakyla iš savo vietos ir ramiu tonu numalšina įsiplieskusias aistras.
D.Maskoliūnas ant „Žalgirio“ suolo bando išlaikyti emocijų balansą.
Kartais nebesusitvardo net jis. Dažnai iš Dariaus veido matyti, kaip jis tvardosi, bet galop gali pratrūkti taip, jog net pašoka ant kedės, o rankomis mosuoja taip, kad mineralinio buteliukas tėškiasi ant žemės.
Tačiau taip būna vis rečiau. Mat „Žalgirio“ rezultatai nesuteikia daug tokių priežasčių sproginėti iš pykčio.
„Manau, su kiekvienu sezonu jis darosi solidesnis. Tik dar truputį pabandysime pakoreguoti jo tą emocinį būdą, – šypsosi D.Maskoliūnas. – Bet jis kitoks nebus, aš jau žinau. Jis visada bus toks. Bet gal kažkiek, na, momentais bus ramesnis.“
Taip „Žalgirio“ treneriai papildo vienas kitą ir vis dažniau po Eurolygos rungtynių pergalingai pliauškina delnais prie komandos rūbinės, prie kurios asistentams ir klubo vadovams vis dažniau tenka ilgiau luktelėti Šaro – po pergalių nugalėtojų komandos atstovus ant parketo dar kalbina Eurolygos televizijos reporteriai.
24sek laida „Eurolygos diena“ pakalbino D.Maskoliūną apie darbą su Š.Jasikevičiumi, „Žalgirio“ fenomeną ir intriguojančią jo ateitį Kaune.
– Ką tokio pridėjo „Žalgiris“, kad dar likus 7 Eurolygos turams turi tiek pergalių, kiek surinko per visą praėjusį sezoną?
– Sunku įvardyti kelis viską nulemiančius faktorius. Manau, tai jų visuma.
Pirmiausia, pagrindinis dalykas tas, kad liko tas pats treneris ir komandos branduolys. Lengviau įsilieti į sistemą ir priprasti prie žaidėjų, kai ta didžioji dalis jau yra krūvoje ir žino, kas iš jų reikalaujama. Patys matote mūsų lyderius – tai žmonės, kurie žino sistemą. Arba naujai prisidėję, kurie greičiau ją perprato.
Nenoriu lįsti į kitų komandų darbą, bet gal mūsų pasiruošimas kiekvienoms rungtynėms yra kitoks. Mes labai akcentuojame smulkias detales. Suprantame, kad neturime paties aukščiausio lygio atlikėjų, kuriems nereikia visko sakyti. O mes stengiamės viską labai akcentuoti.
Visų geras subalansuotas darbas duoda tokį rezultatą. Tik faktas, kad mes dar nieko nelaimėjome, išskyrus Karaliaus Mindaugo taurę.
Kartais būna situacijų, kai reikia techninės komandai pažadinti. Ar teisėjams pasiųsti signalą, jog nestovėsime galvą nuleidę ir su viskuo sutiksime.
– Su Šarūnu Jasikevičiumi jau iki darbo „Žalgiryje“ buvote geri bičiuliai, bet tik prisijungęs prie trenerių štabo užsiminėte, kad reikės laiko pažiūrėti, kaip ta draugystė atsilieps darbe. Panašu, kad puikiai susiklijavote. Kas tą lėmė?
– Nepasakyčiau, kad mūsų požiūris visada sutampa. Manau, kad diskusijose gimsta teisingos vizijos. Faktas, kad jis turi lemiamą žodį. Bet kažkur skaičiau protingą mintį, kad jei tavo padėjėjai visada su tavimi sutinka, vadinasi, jie tau nereikalingi.
Mes daug diskutuojame, ginčijamės, svarstome, žiūrime ir prieiname bendrą sprendimą, kuris didžiąja dalimi būna panašus.
– Kaip per tuos metus „Žalgiryje“ keitėsi Šarūnas Jasikevičius?
– Daugiau pražilo – pražilo stipriai (juokiasi).
Jis darosi toks labiau treneris. Matote, kai čia yra tavo draugas, su kuriuo teko žaisti, vėliau jis tapo treneriu, o aš jau buvau treneris... Tada gerai matai, kaip jis tampa treneriu.
Manau, su kiekvienu sezonu jis darosi solidesnis. Tik dar truputį pabandysime pakoreguoti jo tą emocinį būdą (šypsosi). Bet jis kitoks nebus, aš jau žinau. Jis visada bus toks. Bet gal kažkiek, na, momentais bus ramesnis.
Bet jis vienareikšmiai auga – rezultatais, solidumu, patirtimi. Viskuo auga.
– O ar Šarūnas Jasikevičius pats dirba prie to, kad geriau kontroliuotų emocijas?
– Nežinau, ar su tuo galima dirbti, bet jis tobulėja.
Šaras mokosi iš savo klaidų. Iš nereikalingų techninių. Kartais būna situacijų, kai reikia techninės komandai pažadinti. Ar teisėjams pasiųsti signalą, jog nestovėsime galvą nuleidę ir su viskuo sutiksime.
Bet kiek čia jį galima girti... (šypsosi). Auga, tobulėja vaikinas.
– Kartais Šarūnas Jasikevičius prie šoninės linijos aprėkia žaidėją, o vėliau jūs, priėjęs prie krepšininko, atskirai ramiai pasišnekate. Atliekate savotiško psichologo funkciją?
– Visokių funkcijų yra. Treneris gal kartais išreiškia emocijas ne tik su krepšinio elementais, o tiesioginiu būdu. Tai prieini, paaiškini žaidėjui, dėl ko, kaip ir kas: nusiramink, eisi ir viskas bus gerai, tik nedaryk to ar ano.
Tai smulkmenos, kurių yra kiekviename trenerių kolektyve.
– Iš pradžių šį sezoną „Žalgirio“ legionieriai, dažnai nesupratę Šaro, purtydavo galvą ant suolo. Dabar to beveik nematome. Susidirbti su Šarūnu Jasikevičiumi reikia laiko?
Tiek Šaras, tiek Darius... Mes draugai jau daug metų. Pas mus nėra nesveikos konkurencijos. Kiekvienas žinome savo darbą, vaidmenį ir jį atliekame.
– Nėra abejonių. Kadangi galime nusipirkti žaidėjus tokius, kokius galime, mes labai atidžiai juos renkamės. Renkame daug informacijos ne tik apie jų žaidimą, bet ir charakterį, kaip adaptuojasi į kolektyvą. Daug visokių niuansų, kurie gal atrodo nelabai reikalingi, bet gali būti labai svarbūs.
Norisi, kad žaidėjai visada viską atliktų kone tobulai. Nes tik tada galime išspausti rezultatą, kokio vis norime: laimėti rungtynes iš rungtynių Eurolygoje, patekti į ketvirtfinalį ir žiūrėti toliau.
Tik tų visų smulkmenų aikštėje išpildymas mums gali duoti tokį rezultatą. Patys matote ir analizuojate, kad tokios komandos kaip „Real“ ar CSKA nėra tokios smulkmeniškos. Ten surinkti geriausi žaidėjai Europoje ir jie gali žaisti iš savęs. O pas mus labai daug kas pagal schemą. Improvizacijos yra, bet ne tiek daug, kiek jos gali leisti kitos komandos.
– Iš šono atrodo, kad „Žalgiris“ turi labai vieningą trenerių štabą. Ar jis geriausias, kokiame jums teko dirbti per 10 metų?
– Čia net klausimų nėra. Visų pirma, dirbu su savo draugais. Tai svarbiausias dalykas.
Tiek Šaras, tiek Darius... Mes draugai jau daug metų. Anksčiau būdavo tokių momentų, kad atsisuki į suolą ir neturi, ko paklausti. Neturėjau galimybės vežtis į Lenkiją žmonių, kuriais pasitikiu.
Aišku, po to viskas išsirutulioja, žmonės dirba ir problemų nėra. Bet čia yra specifinė situacija, nes esame draugai. Pas mus nėra nesveikos konkurencijos. Kiekvienas žinome savo darbą, vaidmenį ir jį atliekame.
Tada gal tiesiog smegenų nespaudžia – darai savo darbą ir tiek.
– Spėjate pavargti vienas nuo kito darbe ar dar dažnai susitinkate už aikštės ribų?
– Ne, pietų ir vakarienių metu mes... Ne, vėlgi meluosiu – vis tiek ir tada kalbame apie krepšinį. Bet stengiamės ne tik apie krepšinį pakalbėti (šypsosi).
– Labai realu, kad šią ar 2019-ųjų vasarą Šarūnas Jasikevičius paliks Kauno „Žalgirį“. Ką tada tokioje situacijoje darytų Darius Maskoliūnas, jei Šaras pakviestų važiuoti paskui – vyktų su bičiuliu ar liktų Kaune, pavyzdžiui, treniruoti „Žalgirio“?
– Šiandien yra vasario mėnuo (pokalbis vyko vasario 28-ąją). Net negalvoju apie tai.
Dar yra daug nebaigtų darbų. Kai sezonas baigsis, tada galvosime. Kam čia žiūrėti į priekį? Aš gyvenu šia diena ir rytojumi (šypsosi).
