| Ketvirtadienis | Eurolyga | „Žalgiris“ – „Olympiakos“ | 20:00 | Kaunas |
„Palikit jūs jį ramybėje... Nekankinkit – kiek galima!“ – pamatęs 24sek žurnalistą prie Davido Blatto, leptelėjo Kęstutis Kemzūra.
Pirėjo „Olympiakos“ treneris šyptelėjo. Po vakarinės treniruotės, maždaug 22 val., jis iš tiesų išsikrovęs sėdėjo mažojoje „Žalgirio“ treniruočių salėje, esančioje po žalgiriečių rūbine. Treneris kažką žymėjosi į užrašų knygelę.
D.Blattas atrodė kiek pavargęs. Ir dėl aktyvios treniruotės rungtynių su „Žalgiriu“ išvakarėse, kurioje specialisto komandos aidėjo už treniruočių salės durų, koridoriuje, jungiančiame žalgiriečių ir svečių komandos rūbines.
Ir dėl užsitęsusios kelionės į Kauną. Ir dėl rimtos nugaros operacijos, kurią teko pasidaryti vasarą.
Tad, ko gero, natūralu, kad K.Kemzūra taip rūpinosi savo bičiuliu.
24sek kolegos Graikijoje juokauja, kad tai vienintelis „Olympiakos“ asistentas, kuriuo visiškai pasitiki Davidas Blattas.
Pats „Olympiakos“ vyr. treneris, laimėjęs Eurolygą, Europos taurę, Europos krepšinio čempionatą ir gavęs NBA čempionų žiedą, K.Kemzūrą vadina savo geriausiu draugu.
„Artimi draugai, kurie gali pasikliauti vienas kitu. Pasiryžę daryti viską vienas dėl kito“, – taip D.Blattas apibūdino savo ryšį su buvusiu Lietuvos rinktinės strategu.
Prieš rungtynes su Kauno „Žalgiriu“ 59-erių specialistas išskirtiniame interviu 24sek papasakojo apie savo krepšinio filosofiją, kitokį NBA pasaulį ir pagarbą Lietuvai.
Bet pirmiausia, vienas mano artimiausių draugų ir viena priežasčių, kodėl galėjau turėti sėkmingą karjerą, yra Kęstas Kemzūra.
– Treneri, kaip atrodo pirmoji jūsų treniruotė naujoje komandoje?
– Pirmos treniruotės nebūna oficialios. Pirmiausia, mes praeiname adaptacijos fazę. Pirmosios treniruotės skirtos žaidėjams išjudinti, aikštei pajusti, paruošti juos pirmajai oficialiai treniruotei.
Pirma treniruočių diena būna kombinuota – rytinė ir vakarinė. Pirmą dieną nežaidžiame penkiese prieš penkis. Pirmiausia perduodu žaidėjams komandos judėjimą, komandinius veiksmus ir pagrindinius principus, pagal kuriuos žaisime.
– Sakoma, kad į treniruotę atėjęs svetimas žmogus per 20–30 minučių lengvai įžvelgtų pagrindines trenerio ir komandos vertybes. Kokias jas prašalaitis pamatytų „Olympiakos“ treniruotėje?
– Gerbiu visus trenerius ir jų filosofiją, bet mano principai gali skirtis nuo kitų specialistų. Aš tiesiog žinau, kaip aš noriu viską daryti.
Man patinka atėjus į komandą jau pirmą dieną turėti aiškią idėją, ką noriu su ja padaryti ir kaip mes tą darysime.
Pasiruošimo sezonui metu bandai pritaikyti savo idėjas ir konstruoti komandą. Bet, manau, labai svarbu pradėti darbą su aiškia vizija, kaip nori žaisti.
– Kokios pagrindinės Davido Blatto komandos taisyklės?
– Daug kas priklauso nuo turimų žaidėjų.
Bet taisyklės visada tokios pačios: žaisti iš visų jėgų, žaisti drauge, žaisti dėl pergalės ir linksmintis.
Tai yra esminės vertybės ir jos nesikeičia jokioje mano komandoje.
Bet kiti dalykai priklauso nuo žaidėjų.
Mano nuomone, yra dviejų skirtingų kategorijų treneriai. Yra sistemos treneriai, kurie remiasi savo sistema, nesvarbu, į kokią komandą patektų.
Ir yra sudėties treneriai, kurie prisitaiko prie turimų žaidėjų. Aš esu vienas tokių.
Bet tai nereiškia, kad aš teisus. Tiesiog einu šiuo keliu.
– Krepšinio seminare Kanadoje esate pasakęs, kad gyvename pasiteisinimų visuomenėje. Kokių pasiteisinimų labiausiai nekenčiate krepšinyje?
– Aš turiu problemų su žmonėmis, kurie iškelia save aukščiau komandos. Ir turiu problemų su individualybėmis, kurios daro maksimumo minimumą, arba minimumo maksimumą.
Turėjau tokių žaidėjų ir visada dirbau su jais bandydamas įtikinti, kad tai nėra teisingas kelias. Nedaryk maksimumą minimumo, arba minimumo maksimumą. To neužtenka nei tau, nei komandai.
– Per pastaruosius keletą metų dirbote su dviem krepšinio ikonomis: NBA – LeBronu Jamesu, Eurolygos – Vassiliu Spanouliu. Galite palyginti jų lyderių savybes?
– Pagrindinis panašumas tarp jų yra toks, kad jie supranta krepšinį neįtikėtinai gerai. Jie žino, ko reikia, kad laimėtum. Ir jie aukojasi darbui, kad galėtų pasiekti rezultatą.
Jie skirtingi žmonės ir skirtingi žaidėjai. Bet jiedu turi panašius esminius dalykus, kurių reikia sėkmei.
– Jeigu rašytumėte knygą apie savo pusantrų metų nuotykį su „Cleveland Cavaliers“, koks būtų jos pavadinimas?
– Nebaigti reikalai (šypsosi.). Neužbaigiau to, ką pradėjau.
Bet jei pats rašyčiau knygą apie save, ji vadintųsi „Dirbk sunkiai, kol tai suveiks“.
– Esate vienas iš kelių trenerių, kurie dirbo ir Eurolygoje, ir NBA. Apsižvalgęs abejose Atlanto pusėse, ką patartumėte Šarūnui Jasikevičiui, kuris vasarą sprendė karjeros galimybes Toronte?
– Tai LABAI skirtingas krepšinis.
Kalbant konkrečiai apie Šarą, jis pats tą žino, nes ten buvo – ten žaidė. Bet tai VISAI kitoks žaidimas.
Nesakau, kad ten ar čia išmokti dalykai yra neperkeliami į kitą Atlanto pusę. Bet viskas smarkiai skiriasi: taisyklės, tvarkaraštis, atletizmas, krepšinio aplinka.
Manau, kad Europoje viskas žymiai daugiau sukasi apie patį krepšinį. NBA, aišku, viskas apie žaidimą, bet aplinkui vyksta tiek daug dalykų, kuriuos turi suvokti ir su jais funkcionuoti. Kitokios ir asmenybės.
Manau, kad svarbiausia, jog trenerio vaidmuo, yra visai kitoks nei Europoje.
Aišku, priklauso nuo to, kas esi ir kur esi. Bet jei nesi Greggas Popovichius ir Docas Riversas, viskas gerokai kitaip, nei dirbant Europoje.
– Ką Šarūnas Jasikevičius turi kaip treneris, ko neturėjo kaip žaidėjas?
– Šaras buvo nuostabus žaidėjas. Bet dabar jis yra ir turi būti kitoks nei pats buvo krepšininkas.
Negali žiūrėti į krepšinį vienodai. Treneris visai kitaip funkcionuoja nei žaidėjas, net jei buvai žvaigždė.
Manau, kad Šarūnas dabar žiūri į krepšinį ir jame funkcionuoja labai skirtingai nei žaidimo metais.
Reikia apgalvoti žymiai daugiau dalykų ir išmokyti žymiai daugiau dalykų labai specifiniu keliu. Esi generolas, kurio klauso 12 skirtingų vyrų.
Tai didelis prisitaikymas. Neabejoju, kad jums jis pasakytų tą patį, kad tai didžiulis pasikeitimas.
– Jus labai mėgsta Lietuvoje dėl jūsų pasiekimų, energijos, iškalbos, pokštų, istorijų apie Lietuvą. Kas jus įkvepia būti tokiu, koks esate?
– Ačiū.
Bet pirmiausia, vienas mano artimiausių draugų ir viena priežasčių, kodėl galėjau turėti sėkmingą karjerą, yra Kęstas Kemzūra. Lietuvis! (juokiasi.)
Mes kartu praėjome tiek daug skirtingų situacijų. Ir su didžiule jo pagalba, dalijamės džiaugsmu po daugybės iškovotų titulų ir pasiekimų.
Aš gerai žinau jo istoriją, pažįstu jo šeimą, iš kokio krepšinio jis atėjo. Ir mane tai suartina su Lietuvos valstybe ir Lietuvos krepšiniu.
Man Kęstas buvo didžiulis įkvėpimo šaltinis. Ir didžiulė dalis to, ką pasiekiau kaip treneris.
Kokia dar gali būti geresnė priežastis mėgti Lietuvą, kai tavo geriausias draugas yra iš Lietuvos? (šypsosi)
Jis vienas geriausių mano sąjungininkų.
Be to, žinau šios šalies istoriją. Ir, be abejo, pasaulio istoriją.
Matyti tokią neįtikėtiną dvasią ir galimybę kurti tokią gerą sporto valstybę, ir valstybę kaip tokią, man tai labai reikšminga.
Aš labai vertinu Lietuvą.
– Sunku patikėti, kad jums jau 59-eri. Ką darote, kad išliekate toks aktyvus ir pozityvus?
– O taip, žmogau, man irgi!
Deja, vasarą turėjau gan rimtą nugaros operaciją. Operavausi bent kelis stuburo slankstelius.
Dabar po truputį grįžtu į formą, bet nejudu taip greitai, kaip anksčiau. Aš grįšiu, bet užtrunka grįžti į ritmą po tokios operacijos.
Tačiau aš po truputį artėju prie to senojo savo aktyvumo režimo.
– Kuo užsiiminėdavome prieš tai?
– Iš esmės darydavau viską! Kasdien treniruodavausi, buvau labai aktyvus. Bet staiga sulėtėjau dėl nugaros problemų.
Tada pradėjau daugiau plaukioti, vaikščiodavau. Bet supratau, kad be plaukimo jau nieko nebegaliu daryti, todėl privalėjau operuotis.
O dabar aš po truputį grįžtu link to, kur buvau iki skausmų. Anksčiau dažnai sportuodavau salėje, bėgdavau ant bėgtakio. Tai šiek tiek užtruks.
– Krepšinio seminare Kanadoje minėjote, kad norint laimėti Europoje, reikia trijų dalykų: gero trenerio, kiek įmanoma daugiau kairiarankių žaidėjų ir... kroato. Kodėl ne lietuvio? Kodėl pastarąjį dešimtmetį jūsų komandose nežaidė joks Lietuvos krepšininkas?
– Taip tikrai nutiko netyčia... Taip, turėjau Šarą, Šišką, Robertą, Darjušą... Vau.
Na, bet galiu pasakyti, kad man pasisekė toliau dirbti stipriuose klubuose. Bet negaliu gailėtis, kad neturiu lietuvių.
Užtat turiu jums istoriją! Vasarą netyčia sutikau Rimą Kaukėną. Žaidėme draugiškame turnyre Ispanijoje, buvome susėdę kartu su Rimu ir Kęstu.
O Rimas vis dar neįtikėtinos formos. Aš pasakiau, kad dabar galėčiau jį įsigyti į komandą. Bet jis atsiprašė ir pasakė, kad jau baigė karjerą (juokiasi).
– Jūs išliekate Eurolygos elite ir treniruojate prestižinį klubą „Olympiakos“. Kuo ši patirtis kitokia?
– Viskas tiesiog puiku. Čia jaučiuosi labai gerai.
Dirbu su žmonėmis, kurie puikiai supranta, kas yra didžiulis klubas. „Olympiakos“ turi gilias krepšinio tradicijas. Organizacija žino, ko reikia būti sėkmingiems. Čia dirba tiek daug žmonių, kurie žino savo vaidmenį... Jie padeda padengti daugybę sričių ir tai gerokai palengvina trenerio darbą.
Nereikia kalbėtis su 50 skirtingų žmonių, kurie kalba skirtingus dalykus. Jie tiesiog puikūs.
Gyvenu puikiame mieste. Atėnai man primena Tel Avivą, kuris man labai artimas. Todėl aš labai laimingas, kokie yra vietiniai, koks čia gyvenimo režimas ir klimatas.
Pirėjuje jaučiuosi labai patogiai.
– Kokie iššūkiai jus dar veda į priekį?
– Aš visada prisigalvoju sau iššūkių, ypač krepšinyje.
Bet tai tikrai ne paskutinis mano gyvenimo etapas. Aš tikrai dar kažką darysiu kitokio. Ir tikiuosi, kažką dar daugiau.
Galbūt tai bus kažkaip susieta su sportu, bet tai nebus tik krepšinio trenerio dalykai.
Jūs dar kažkada pamatysite mane žemėlapyje. Galiu jums tai garantuoti!
