Kai Šarūnas Jasikevičius visas šlapias nuo džiaugsmingų emocijų patenkintas kulniavo „Žalgirio“ rūbinės link, prie jos tradiciškai išvydo visą savo štabą – ne tik asistentus Darių Maskoliūną, Evaldą Beržininkaitį bei Darių Songailą, tačiau ir vadovus Paulių Motiejūną bei Robertą Javtoką, fizinio rengimo trenerius Justiną Grainį bei Nerijų Navicką, gydytoją Vytautą Kailių bei kineziterapeutą Paulių Jaciką.
P.Motiejūnas tiesė Š.Jasikevičiui ranką norėdamas duoti penkis, tačiau „Žalgirio“ treneris nesivaržė ir apsikabino klubo vadovą.
„Mes dabar varome ant Pauliaus Motiejūno, nes jis pernai sakė, kad jei pasiliekame komandą, eisime iki finalo ketverto, tikrai. Motiejūnas buvo pirmas, kuris metė tą frazę ir tikėjo. Kita vertus, jis tuo pačiu metu užsakė ledo ritulio čempionatą Kaune. Sakom, kaip čia tiki? Mes pirmam jam priminėme tai“, – vėliau juokėsi Šaras pasiutusioje spaudos konferencijoje.
Pergalingai baigdamas Eurolygos ketvirtfinalio seriją su Pirėjo „Olympiakos“, „Žalgirio“ treneris išgyveno visą emocijų paletę. Šaras susigraudino atsisėdęs ant suolo ir supratęs, kad ką tik atvedė „Žalgirį“ – mylimiausią savo komandą – į finalo ketvertą.
„Žalgirio“ arenos kube prieš keletą akimirkų kaip tik išlindo ir į Paulių Motiejūną bei Robertą Javtoką nukreiptų kamerų vaizdas. Kostiumuoti „Žalgirio“ vadovai rimtais veidais stebėjo paskutines tiksinčias sekundes, kurios tuoj tuoj turėjo skelbti žalgiriečių triumfą ketvirtfinalyje.
Tačiau netrukus kažkas išspaudė P.Motiejūno šypseną. „Žalgirio“ vadovas nušvito ir kažkam pamojavo.
Jis 10 metų pats kaip klubo vadovas kantriai laukė šito momento. Ir sėdėdamas atsarginių suolo gale bei su visa komanda sugerdamas tas karštas emocijas, ir valandų valandas leisdamas antrajame „Žalgirio“ arenos aukšte, direktoriaus kabinete, braižydamas „Žalgirio“ gaires ir iš likučių dėliodamas kuklų biudžetą, su kuriuo kova prieš Eurolygos turtinguosius priminė mūšį su vėjo malūnais.
2006-aisiais įsidarbinęs „Žalgiryje“ kaip komunikacijos vadovas, 2008-aisiais P.Motiejūnas netikėtai buvo paskirtas „Žalgirio“ direktoriumi. Šiame poste dėl klubą kamavusios krizės kaunietis turėjo laikinai darbuotis tris dienas – kol bus paskelbtas naujas investuotojas. Tačiau gelbėtojo su pinigų maišu neatsirado ir jaunas 27-erių vyras liko stovėti prie legendinio klubo šturvalo.
Dvejiems metams (2011–2013 m.) pasitraukęs į šalį išprotėjusio savininko valdymo laikais, vėliau P.Motiejūnas darsyk grįžo gelbėti komandos.
Tos net 40 milijonų litų siekusios skolos vertė imtis radikalių ir ne visiems patikusių priemonių gelbėti legendinį klubą. Tačiau būtent P.Motiejūno valdymo laikotarpiu „Žalgiris“ išsivalė skolas iki paskolų bankams ir pirmą kartą po 19 metų pertraukos vėl yra Eurolygos elite.
Dirbti Šaro eroje Pauliui ir be galo gera, ir kiek lengviau. Tačiau „Žalgirio“ direktorius cementuoja struktūrą, kuri negali sugriūti išėjus net ir tokiems krepšinio herojams kaip Šarūnas Jasikevičius.
Apie tai – išsamus 24sek interviu su P.Motiejūnu.
Man, kaip kauniečiui, žinoti, kad geriausias kaunietis krepšininkas po Sabonio nežaistų „Žalgiryje“... Tai kažkokia istorijos skylė – negalėjo taip susidėlioti, kad Šaro karjeroje nebūtų įrašo „Žalgiris“.
– Pauliau, kaip Bamberge tada išsprūdo mintis apie „Žalgirį“ finalo ketverte? – 24sek paklausė P.Motiejūno.
– Sezono pradžia mums buvo sunki, tačiau tas tikėjimas... Žaidėjų tikėjimas, tikėjimas Šaru ir jo progresas rodė, kad mes tikrai galime. Nežinau... (šypsosi). Kai matai, kaip viskas keičiasi ir kaip keičiasi į gera, kaip visi reaguoja... Kartais kaip reikia sukrenta visos dėlionės dalys.
Tada sezono pradžia buvo sunki, bet Šaras darė tai, ką norėjo daryti. Tik reikėjo laiko įsivažiuoti. Bet kai įsivažiavo, iš jo veiksmų, supratimo ir sukauptos patirties matėsi, kad kitąmet bus dar geriau.
Todėl ir atsirado tas tikėjimas. Ta mintis.
– Kaip Šarūnas Jasikevičius ir visi kiti reagavo į tokią utopinę mintį?
– Tada buvo tyla. Gal to tikėjimo nebuvo daug, bet man smagu, kad tai įstrigo. Nes, vadinasi, įstrigo.
Nebuvo taip, kad po to visada kalbėtume apie finalo ketvertą. Kartą tą pasakei, įmetei į galvas ir viskas. Nuo to laiko nebuvo jokių kalbų.
Bet slapta visi apie tai svajojo.
Ir pernai buvo tas pats, kai visi sakė, kad būsime paskutiniai. Mane motyvuoja tokios kalbos.
– Dar neprasidėjus rungtynėms su „Olympiakos“ atrodė, kad „Žalgiris“ privalo laimėti ketvirtąjį serijos mačą ir užbaigti ketvirtfinalio batalijas Kaune. Tokia buvo ta atmosfera „Žalgirio“ arenoje.
– Tai buvo kaip masinė psichozė... Tai buvo kažkas neįtikėtino.
Pačiam irgi yra daug emocijų, bet stengiesi nuo jų atsiriboti. Tačiau kai matai, ką išdarinėja sirgaliai... Tai yra vau. Net ir dabar, kai persuki klipus ir matai, kaip jie reagavo, kaip ką darė... Ta atmosfera buvo neįtikėtina.
Sėdi prieš rungtynes ir galvoji, kad taip, čia „Olympiakos“, jie turi savo pliusų. Kita vertus, tiki ir savo komanda, dėlioji, lygini. Bet visa tai vyksta rūbinėje. O kai ateini, išgirsti ir pamatai... Negali būti, kad čia pralaimėsim. Nebent kažkas...
Kai anksčiau stebėdavau kokius serbus ar graikus, matydavau, kad žaidėjai dėl sirgalių aikštėje būdavo lyg sužvėrėję. Tai jautėsi ir kai žaidėme Kaune.
Žaidėjai tą pagauna ir pasidarai nenugalimas. Taip atrodo, kad negali pralaimėti. Nesvarbu, kad „Olympiakos“.
– Išvykose per „Žalgirio“ rungtynes sėdėdavote atsarginių suolo gale. Namų mačuose – tribūnose. Kur jaučiatės geriau?
– Man visada daug smagiau būti ant suolo. Tada jautiesi šalia komandos. Matai viską gyvai ir gali susitelkti į krepšinį. O man visada patiko žiūrėti krepšinį ir juo mėgautis.
„Žalgirio“ arenoje yra papildomų darbų: bendravimas su rėmėjais, kažkoks tvarkos prižiūrėjimas. Anksčiau net dažniau būdavau kažkokioje erdvėje, kur turėdavau bendrauti su kitais. Bet jau keletą metų pabendrauju tik prieš rungtynes, o joms prasidėjus nueinu į šoną ir stengiuosi susitelkti į krepšinį.
Bet ant suolo daug smagiau, nes matai iš arti visą tą emociją.
Mums labai lengva dirbti su Šarūnu – tereikia netrukdyti ir padėti maksimaliai, kiek galim.
– Prieš sezoną specialistai jums prognozavo 14–16 vietą Eurolygoje ir netgi Šarūnas Jasikevičius pavadino tai logišku spėjimu. Ką pats tada galvojote apie žalgiriečių šansus, kai komanda atsinaujino po svarbių žaidėjų praradimų?
– Klausiau, ką visi sako. Ir pernai buvo tas pats, kai visi sakė, kad būsime paskutiniai. Mane motyvuoja tokios kalbos.
Aš pats nemėgstu tokių viešų pareiškimų apie finalo ketvertą. Žiūrint į logikos dėsnius, gerbiant kitas komandas, man tai būtų išsišokimas. Man labiau patinka tyliai pagalvoti ir dirbti.
O tegul kalba visi kiti.
– Po triumfo ketvirtfinalyje Šarūnas Jasikevičius jus apkabino kaip geriausią bičiulį. Jūs, kaip ir Robertas Javtokas, dažnai užsiliekate su komandos treneriais po treniruočių išvykose, žaidžiate įvairiausius žaidimus su metimais nuo vidurio linijos ir panašiai. „Žalgiris“ savo atmosfera net kažkuo primena šeimą. Kokie santykiai jus sieja su Šarūnu Jasikevičiumi?
– Kartu praleidžiame labai daug laiko, tad man atrodo normalu, kad atsiranda tas šeimyninis jausmas. Tiesiog visų charakteriai susiklijavo.
Šarūnas yra aiškus lyderis. Aiškus kūrėjas, kuris turi savo viziją.
Mums labai lengva su juo dirbti – tereikia netrukdyti ir padėti maksimaliai, kiek galim. Iškart matėsi, kad jis turi savo viziją. O kai žmogus ja tiki ir daro, tereikia palaikymo.
Pas mus nėra hierarchijos. Čia yra žmonės, kurie žino savo darbą. Visi jam atsidavę profesionalai. Čia negali būti kontrolės ir taisyklių. Čia tokių net nereikia – visi žino bendrą tvarką ir jos laikosi.
– Kas atviliojo Šarūną Jasikevičių į Kauną: iš pradžių baigti krepšininko karjeros, o vėliau – pradėti darbus kaip treneriui?
– Pirmiausia norėjosi jį atsivesti į klubą kaip žaidėją. Toks buvo didžiulis mano noras.
Žinojau, kad jis anksčiau norėjo būti „Žalgiryje“. Žinojau tą istoriją, kodėl jo ten nebuvo karjeros pradžioje. Man, kaip kauniečiui, žinoti, kad geriausias kaunietis krepšininkas po Sabonio nežaistų „Žalgiryje“... Tai kažkokia istorijos skylė – negalėjo taip susidėlioti, kad Šaro karjeroje nebūtų įrašo „Žalgiris“.
Bet reikėtų grįžti dar atgal. Buvo minčių jį kalbinti, kai klube dar buvo Vladimiras Romanovas. Bet tada būtų buvusi katastrofa. Tą pasakiau ir Šarūno agentui, o ir jis pats suprato, kad negali ateiti į sistemą, kurioje yra chaosas, netvarka ir vadovauja vienas žmogus, kuris nori visiems stuburą perlaužti, – ponas.
Kai neliko tos kliūties, turėjome paskutinį šansą. Labai džiaugiausi, kad jis atėjo.
O paskui... Istorija turėjo taip susidėlioti, kad Jasikevičius būtų Kaune. O po to ir visos kitos mintys, kodėl jis negalėtų būti mūsų treneriu. Vėliau viskas vyko savaime.
– Kaip pačiam Šarūnui atrodė tokia vizija – baigti karjerą „Žalgiryje“, pradėti asistento darbą, o po to – ir vyr. trenerio karjerą?
– Apie darbą su juo kalbėjo Gintaras Krapikas. Pasitarėme su Gintaru, kad tai būtų gera mintis. Jie susėdo ir... Nebežinau tų detalių. Čia jau reikėtų Krapiko klausti.
Buvo ir bankroto administratoriai atėję (šypsosi), ir konsultavomės, restruktūrizacijos...
– O koks buvo jūsų kelias į „Žalgirį“?
– Netikėtas buvo tas pasiūlymas tapti komunikacijos vadovu. O kai buvo pirma krizė, turėjau direktoriumi dirbti tik tris dienas, nes turėjo ateiti nauji investuotojai. Tačiau visa valdyba atsistatydino ir investuotojas neatėjo. Taip viskas ir užsitęsė...
– Abu kartus, kai buvote paskirtas „Žalgirio“ direktoriumi – 2008 ir 2013 metais, klubas išgyveno, ko gero, didžiausias krizes per savo gyvavimo istoriją. Kokios buvo tos dienos direktoriaus pareigose?
– Per tą pirmą krizę buvo visko... Prisigalvojome visokiausių dalykų: koncertai vyko, žmonės aukojo, sertifikatus pirko. Kol neatėjo tuometinis gelbėtojas.
Per antrąją krizę viskas buvo aiškiau. Aišku, didelis pliusas, kad po savo sparnu turėjome areną. Tai kažkas, į ką galėjome remtis. O pačiam buvo lengviau, nes turėjau daugiau patirties. Ir pats žinojau, ir mane daugiau žinojo sporto pasaulis, rėmėjai.
Manau, kad antra krizė emociškai buvo gal lengvesnė. Tačiau finansiškai ji buvo dvigubai gilesnė.
Bet tai yra visų žmonių darbas. Buvo labai svarbu surinkti kolektyvą, kuris tikėtų, jog galime išplaukti. Ir kaip pagrindinį ginklą mes visada traukdavome atvirumą. Niekada nenorėjome meluoti, sakyti, kad skolų yra mažiau nei iš tiesų. Prieš sezoną kaskart pristatome biudžetą, žaidėjams ir agentams sakydavome, kokia yra situacija.
Matėme kelią, kuriuo galime išeiti. Po kelerių metų pavyko ir tuo labai džiaugiamės.
– Koks buvo juodžiausias „Žalgirio“ krizės taškas?
– Buvo ir bankroto administratoriai atėję (šypsosi), ir konsultavomės, restruktūrizacijos... Visi scenarijai buvo patikrinti. Žinojome juodžiausią scenarijų, tačiau rinkdavomės pilkesnį variantą ir varydavome.
Blogiausias metas buvo tada, kai turėjome draudimą registruoti žaidėjus. Tada pralindome tik su miesto pagalba. Ir dabartinė valdžia labai padėjo su bankais.
Juodų momentų visada pasitaikė, bet visada galvodavom – įvyks, tai įvyks, bet norėjome būti tikri, kad padarėme viską, ką galėjome.
– „Žalgiris“ pristatomas kaip visos Lietuvos komanda. Ar krizės metu ji tokia ir buvo? O gal iš to liūno turėjote kapstytis vieniši?
– Arvydas Sabonis buvo tas žmogus, kuris atidarė duris į Eurolygą.
Įsivaizduokit, atvažiuoja kažkoks jaunuolis ir sako, kad mes išspręsim tuos klausimus, kai yra 20 milijonų litų skola... Bet visai kitaip, kai yra Arvydas Sabonis, kuris paskambina ir pasako, kad atvažiuos jaunuolis bei pristatys, ką norime daryti.
Buvo tokių, kurie palaikė. Buvo ir tokių, kurie per tas krizes norėjo pasinaudoti ir apsimetė, kad palaiko.
Bet aplinkui yra tų žalgiriečių. Gerai ar blogai, jie visada šalia. Nenorėčiau kažko išskirti ar ne, bet netrūko žmonių, į kuriuos visada buvo galima atsigręžti.
Kitas etapas buvo administracijos darbuotojai. Pritraukti specialistą, kai visi skalambija, jog yra skolos, nėra lengva. Bet džiaugiuosi, kad čia sėdi žmonės, kurie yra visada šalia.
– Kas yra jūsų idealas vadovavimo strityje? Kokia filosofija remiatės?
– Skaitai knygas apie vadovavimą, lyderystę, bandai domėtis, tie patys mokslai... Viskas susideda į krūvą. O kai yra krizė, yra krizės valdymas.
Svarbiausia, kad šalia turėjau kelis žmones. Kai susėsdavome per juodžiausią momentą, atrodydavo, kad nieko neišeis. Tačiau vis atsirasdavo, kas pasakydavo: žiūrėk, yra dar tas kelias, kitas kelias – pabandom.
Tai yra svarbiausia – turėti kažką, kas pasako, jog dar pabandom, o jei tada neišeis, svarbiausia, kad viską padarėme. Kitu atveju tos rankos gali nusvirti.
Tą stengiuosi perduoti kitiems. Kad ir kas bebūtų – dar pabandykim.
Kai man užduoda klausimą, kas bus kitą sezoną, aš visada sakau: jūs palaukit, mes dar mėgaujamės šiais metais. Kodėl, kai yra gerai, turime galvoti apie tai, kad galbūt kada nors bus blogai?
– Kalbant apie kitus, kaip sekasi integruoti į vadovybę Robertą Javtoką?
– Gerai. Tai žmogus, kuris puikiai žino krepšinį, juo domisi.
Administracija sėdi antrame „Žalgirio“ arenos aukšte, komanda – nuliniame. Kaip mėgstam sakyti, yra viršus ir apačia. Apačioje verda vienas gyvenimas, viršuje – kitas.
Apatinį gyvenimą Robertas žino nuo A iki Z. Dabar jis mokosi, kaip yra viršuje. Nesakau, kad čia kažkas aukščiau-žemiau, bet reikia tą perprasti.
Tikrai nėra lengva. Aš irgi žaidžiau ir viskas atrodė paprasta. Atrodė, kad tau turi duoti viską. Bet kai neduoda, turi pats viską pasiimti.
Žinau, kad Robertui prireiks kelerių metų, kad suprastų, kaip kas vyksta. Tačiau jo tobulėjimas ir asmeninės vertybės rodo, kad jis gali būti geras šios srities specialistas.
– Robertas Javtokas dabar jums talkina administracijoje, didžiulį darbą ieškodamas žaidėjų atlieka pats Šarūnas Jasikevičius. Panašu, norite sustatyti savo komandą iš savo srities profesionalų?
– Jei grįžtume prie knygų, vadovas turi kažką užauginti. Tai skamba keistai – negalvoju, kad kažką reikia auginti. Tiesiog turi būti pamaina.
Dirbame taip, kad negali būti tokio žmogaus, kuriam išėjus sistema sugriūtų.
Robertas pastiprina vieną dalį, kiti žmonės – kitą. Toks yra mano noras – sukurti tokią sistemą, kad ji funkcionuotų išėmus bet kurią jos dalį.
Taip, nėra nė vieno trenerio, su kuriuo būtų taip lengva dirbti, kaip su Šarūnu. Jis žino, ko nori. Jis tau pasako, kad nori šito žaidėjo, ir tau belieka susitarti su agentu. Easy.
Tu žinai savo finansines galimybes ir žinai, kaip bendrauti. O Šaras nesako, kad norėtų Kobe Bryanto ar kažko. Jis žino savo galimybes ir dėliojasi.
Bet jei jo nebus, žinosime, kad reikės dirbti kitaip. Mums reikės investuoti daugiau laiko į analizę, daugiau patiems žinoti ir kitaip braižytis su treneriais.
Tikrai ne visi treneriai taip aiškiai viską mato. Retas, kuris mato, ką nori turėti savo komandoje ir kaip po to viską braižytų.
– O „Žalgiris“ jau yra taip sustiprėjęs iš vidaus, kad, išėjus Jasikevičiui, ta sistema nesugriūtų? Yra nemažai dvejonių, kas būtų, jeigu Šarūnas Jasikevičius vasarą paliktų „Žalgirį“. Kaip būtų su klubu?
– Būtų kitaip. Baigtųsi Šaro era.
Norėtųsi, kad ji dar ilgai nesibaigtų. Bet klubas gyvuoja nuo 1944 metų. Buvo visokių pakilimų ir nuopuolių, bet niekada nė vienas žmogus, kad ir koks jis galingas, geras ar blogas, tos komandos nesunaikino. Mano noras – kad klubas gyvuotų dar mažiausiai 100 metų.
Nebebus, kaip buvo su Šaru – faktas. Kad bus kitaip – irgi faktas.
Norime, kad išsipildytų jo pasakymas, jog per 10 metų turime bent keliskart patekti į Top 8. Norisi, kad jo vizija pasitvirtintų.
Mes darome viską, kad kuo daugiau iš jo išmoktume. Treniravimo neišmoksi. Jo charizmos neišmoksi. Bet jis yra žiauriai geras lyderis. Iš lyderio reikia mokytis ir kažkam perimti tas savybes, kurias jis turėjo.
– Mes matome emocionalų Šarūną Jasikevičių aikštėje, matome „Žalgirio“ rezultatus turnyro lentelėje, tačiau žinau, kad jis daro ir daug užkulisinio darbo. Ką jis dar veikia „Žalgirio“ klube?
– Jis viską daro.
– Kaip spėja?
– Nežinau, jis tiesiog gyvena sportu. Neįmanoma taip suspėti. Dar nemačiau tokio žmogaus, kuris taip gyventų sportu. Ir futbolas, ir krepšinis, ir golfas, tenisas... Ką bepaimsi, jis žino, kas kur vyksta, kas kur žaidžia, kas ką daro. Jis yra unikalus.
Šarūnas daro viską dėl pergalės. Jis nepraleidžia jokios smulkmenos. Kur dažnai pagalvotum, kad gal man tai neaktualu, bet jis pagalvoja, kad gal kažkam iš komandos tai aktualu. Jis mikroskopiškai parodo, į ką reikėtų atkreipti dėmesį.
Tokius dalykus reikia išmokti. Tikėkimės, negreitai ateis tas laikas, bet jei Šarūno nebebus, bus labai svarbu žinoti akcentus. Negali būti taip, kad jam išėjus, pamirštume tuos dalykus.
– „Žalgirio“ sirgaliai šiurpsta, kai artėja tos dienos, kai Šaras vasarą po sezono sprendžia savo ateitį. Kokios tai dienos jums, kai ne viskas jūsų rankose?
– Tai jau trečias kartas, tad nebereikia mėtyti jokių kozirių. Gal tik žiniasklaida kelia tą įtampą... Bet aš laukiu labai ramiai, nes žinau, kad anksčiau ar vėliau tai įvyks.
Kaip ir per sunkius „Žalgirio“ laikus, tu žinai, koks blogiausias scenarijus, ir tikiesi kiek geresnio. Darysime viską, kad neišsipildytų juodžiausias. Bet ne pirmi metai ir ne pirmas kartas. Kartu reikia suprasti, kad tai, ką jau davė Jasikevičius, yra be galo daug.
Kai man užduoda klausimą, kas bus kitą sezoną, aš visada sakau: jūs palaukit, mes dar mėgaujamės šiais metais (šypsosi.).
Dirbti kiekvieną dieną, važiuoti, būti yra žiauriai faina. Kodėl, kai yra gerai, turime galvoti apie tai, kad galbūt kada nors bus blogai? Suprantu, kad tai lietuvių bruožas. Bet iš tikrųjų nėra jokios įtampos.
Mes labai džiaugiamės dėl Šarūno. Kol kas tikimės, kad jis bus mūsų sistemoje. Kada nors, kai jo nebebus, bus tik didelis džiaugsmas dėl paties Šarūno. Nes kad išeitų, kaip jis pats sako, jis turi rasti kažką labai gero.
– Ar dabar dirbti klubo direktoriumi geriausia per visus tuos metus „Žalgiryje“?
– Piką jauti tik pagal aplinkinių dėmesį. O mano noras dirbti niekada nesumažėjo – jis buvo nuo pat pradžių.
Per krizę buvo visai kitoks darbas – tikslas buvo išgyventi, energija ir dėmesys buvo nukreipti kitur. Dabar nesumažėjo darbo laikas. Nesumažėjo ir energija, noras. Tik gal jauti didesnį išorės palaikymą.
Tačiau aš visada mokiau – nesvarbu išorė, dirbame dėl savęs, sirgalių ir komandos. Darome tai, ką galime kontroliuoti.
Pozityvumo prasme, dabar tas dėmesys yra didžiausias. Tačiau mes dar turime nemažai planų. Nuvalkiota frazė, kad dangus yra riba, bet kiekvienas mūsų skyrius ir kiekvienas darbuotojas turime, kur dar patobulėti. Turime nusimatę nemažai didelių darbų dar bent penkeriems metams.
– Koks didžiausias to penkmečio darbas?
– Yra ne tik sportiniai dalykai. Mano pagrindinis uždavinys – sukurti sistemą, kad turėtume kuo tvirtesnį finansinį pamatą. Nepriklausomai nuo to, kas bus politikoje, ar bus finansinė krizė, ar nebus. Kiek geri ar blogi bus komandos rezultatai.
Noriu sukurti kuo stabilesnę sistemą. Yra arena, kuri generuoja pelną. Gal reikia rasti naujų nišų. Ta pati „Žalgirio“ parduotuvė. Reikia rasti kuo daugiau įrankių, kad būtume kuo mažiau priklausomi nuo kitų.
– Ar Lietuvoje tai įmanoma?
– Reikia žiūrėti, kad mes esame ne Lietuvoje, o Europoje – Eurolygoje.
Lietuvius įtikinti sunku. Bet buvo sunku įtikinti ir kad nebankrutuosime – ištempsime tuos 40 milijonų litų.
Manau, tai laiko klausimas. Atsiras. Reikia kalbėti pozityviai.
Mes Eurolygos komanda – turime būti matomi Europos mastu. Turime turėti tarptautinius rėmėjus, stiprų tarptautinį užnugarį.
Kai visi klausia apie konkurenciją Lietuvoje... Ne Lietuvoje mes konkuruojame. Mes konkuruojame Europoje su Europos komandomis.
