| Penktadienis | Eurolyga | „Olimpia“ – „Žalgiris“ | 21:45 | Milanas |
Vieni mokykloje gauna kūno kultūros mokytojus, kurie tik numeta kamuolį salėje ir užsidaro savo kambarėlyje, o kitiems, kaip Ettorei Messinai, labai pasisekė.
Tai buvo legendinis krepšininkas Tonino Zorzi, tuo metu treniravęs Venecijos komandą. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje treneriai Italijoje nepragyveno tik iš tiesioginio savo darbo, todėl ieškojo papildomų pajamų šaltinių.
Pats E.Messina dar žaidė Venecijos jaunimo komandoje. Ją treniravo penkiolikmetį sužavėjęs strategas Renato Vianello. Įkvėptas specialisto asmenybės, būsimasis krepšinio profesorius užeidavo padėti R.Vianello treniruoti mažiausiuosius.
Šios detalės reikšmingos papasakojant jums svarbiausią E.Messinos gyvenimo posūkį.
Savo mokyklos baigimu pavadinčiau penkerių metų patirtį šalia Greggo Popovichiaus.
Svarbiausios E.Messinos gyvenimo rungtynės buvo sužaistos, kai jam buvo 17 metų. Tai buvo regiono varžybų finalas.
Paskutinę rungtynių ataką kamuolys atsidūrė E.Messinos rankose. Jo ekipa atsiliko vienu tašku. Metimas... pražanga! Priešininkai prasižengė prieš E.Messiną ir pasiuntė prie baudų metimo linijos. Du taiklūs metimai ir E.Messina būtų čempionas.
Bumbt bumbt – lankas. Bumbt bumbt – lankas. Abu metimai skriejo pro šalį, E.Messinos komanda pralaimėjo ir italas nuleidęs galvą paliko aikštę. Šie momentai iki šiol sapnuojasi trenerio košmaruose.
Kitą dieną E.Messina grįžo į mokyklą. Vienas mokytojų sustabdė jaunuolį: „Ettore, profesorius Zorzi nori matyti tave savo kabinete“.
Ettore neprisimena atvejo, kad kūno kultūros mokytojas kada nors ką nors būtų išsikvietęs į kabinetą.
„Mačiau viską. Atėjau iki rungtynių pabaigos likus 10 minučių. Atsiprašau, bet susimovei. Buvo labai blogai“, – išgirdo Ettore iš kūno kultūros mokytojo. Jaunuoliui pradėjo kaisti galva.
„Manau, tu nebūsi aukšto lygio žaidėjas“, – pridūrė T.Zorzi.
„Ačiū“, – prunkštelėjo E.Messina. Ot motyvacija, pagalvojo.
„Tačiau mačiau tave krepšinio mokykloje dirbant su vaikais, – tęsė Venecijos komandos treneris. – Manau, galėtum tapti geru treneriu. Jeigu nori, nustok žaisti krepšinį, bet eik į trenerio kursus – mes tau juos apmokėsim, kad gautum trenerio licenciją.“
Bandau daryti geriausią Greggo Popovichiaus kopiją. Bet bus sunku.
Dieną pagalvojęs E.Messina sutiko. 17-metis italas pradėjo treniruoti 14 metų paauglius. Toje keturiolikmečių komandoje žaidė net jo brolis.
Po 15 metų Ettore Messina ir Tonino Zori kartu sėdėjo ant Italijos vyrų krepšinio rinktinės suolo. Jie asistavo Sandro Gambai 1992-ųjų olimpinių žaidynių atrankos turnyre.
29-erių Ettore Messinai buvo patikėtas legendinio Bolonijos „Virtus“, 33-ejų – Italijos vyrų rinktinės vairas.
Per 30 trenerio karjeros metų E.Messina keturis kartus į viršų kėlė Eurolygos čempionų titulą. Penktąjį jam iš rankų 1999-aisiais Miunchene išplėšė Kauno „Žalgiris“.
E.Messina nuo 1989-ųjų treniravo tokias komandas kaip „Virtus“, Trevizo „Benetton“, Maskvos CSKA ir Madrido „Real“, metus stažavosi „Los Angeles Lakers“ ir penkerius dirbo pirmuoju Greggo Popovichiaus asistentu „San Antonio Spurs“ komandoje.
Kaip mąsto ikoninis Europos krepšinio treneris?
Apie svarbiausius karjeros momentus, kuriuos lydėjo ir lietuviški akcentai – E.Messinos interviu 15min iš Milano.
– Įsivaizduokite, kad jūs, 60-metis Ettore Messina, grįžtate į 17-mečio Ettore Messinos treniruotę, kurioje jis treniruoja 14-mečius. Ką matote tame treneryje ir ką jam pasakytumėte po treniruotės?
– Mane tada būtų buvę sunku pavadinti treneriu... (šypsosi.).
Žinoma, tada buvo daug entuziazmo. Neišmanymo. Daug naivumo. Juk tau 17-a... Viskas labai paprasta (šypsosi.).
Tada turbūt bandžiau kopijuoti tai, ką išmokau iš savo trenerio. Man labai pasisekė, kad jaunimo komandoje žaidžiau pas labai gerą specialistą Renato Vianello.
Vėliau po truputį pradėjau sekti kitus trenerius. Skaičiau knygas, lankiau seminarus. Tada buvo sunku gauti informacijos. O dabar viską rasite „YouTube“, kompiuteryje.
Bet tais laikais buvo gal net paprasčiau, nes buvo mažiau informacijos ir reikėjo mažiau jos pasiimti. Šiais laikais turime krūvą medžiagos. Jeigu protingai jos neatsirinksi, gali tik susimaišyti nuo idėjų pertekliaus.
Gali būti labai labai geras, tačiau jeigu negausi šanso, visą gyvenimą gali taip ir likti šešėlyje.
– Treneri, turite labai aiškią krepšinio filosofiją. Kas labiausiai ją suformavo?
– Buvo daug dalykų, kurie mane vis pakreipdavo.
Mano jaunimo komandos treneris Renato Vianello mane įkvėpė daugybe aspektų. Tada sutikau Massimo Mangano. Jis buvo labai entuziastingas organizuotas treneris. Turėjau galimybę dirbti Sandro Gambai, Alberto Bucci. Sekiau Daną Petersoną.
Man pasisekė, kad galėjau būti šalia daug nuostabių trenerių. Kasdien bandžiau pasiimti po idėją.
Bet manau, kad kiekvienam treneriui svarbiausia išsiugdyti savo savitą treniravimo metodiką. Nes jei jos neturėsi, negalėsi perduoti žaidėjams savo žinių. Pavyzdžiui, kaip nuo smulkių dalykų pereiti prie sudėtingesnių, kaip juos taisyti. Kaip įnešti naujų idėjų.
Manau, mūsų darbe svarbiausia mokymo metodika. O tada, be abejo, santykiai. Kasmet jie darosi vis svarbesni.
Savo mokyklos baigimu pavadinčiau penkerių metų patirtį šalia Greggo Popovichiaus. Jis tapo ne tik neįtikėtinu mano draugu, bet laikau jį geriausiu mūsų profesijoje. Man tai buvo ypatinga galimybė.
– Jeigu rašytumėte vadovėlį, „Kaip per 15 metų nuo keturiolikmečių komandos trenerio tapti tokio galingo klubo kaip „Virtus“ vyr. treneriu ir Italijos rinktinės vairininku“, kokias pagrindines taisykles ir patarimus jame nurodytumėte?
– Reikia sėkmės ir žmonių, kurie suteiktų tau šansą.
Čia nereikia rašyti knygų (šypsosi.). Yra labai daug žmonių, kurie turi talento, noro, bet jie negavo šanso.
Man labai pasisekė, kad 17-os gavau tą galimybę. Kai man suėjo 23-eji, mane pasamdė dirbti „Virtus“ asistentu ir kuruoti jaunimo programą. 29-erių jie man pasiūlė „Virtus“ vyr. trenerio postą. 33-ejų Italijos krepšinio federacijos prezidentas manęs paprašė treniruoti nacionalinę komandą. 55-erių Greggas Popovichius pakvietė atvykti į San Antonijų.
Nenoriu vaidinti drovuolio. Bet tikrai tikiu tuo, kad gali būti labai labai geras, tačiau jeigu negausi šanso, visą gyvenimą gali taip ir likti šešėlyje.
Yra krūva gerų trenerių, kurie taip ir negavo galimybės treniruoti tam tikrame lygyje, kuriame jie galėtų laimėti ir gauti pripažinimą. Tada gauti gerų komandų pasiūlymus.
Galimybė ir geri žaidėjai tau suteikia šansą. Jeigu to neturi – gali būti koks tik nori geras.
Žmonės eina žiūrėti krepšinio komandos lyg eitų į kiną. Žmonės eina į kiną, nes ten mato Alą Pacino, Robertą De Niro. Dažniausiai jie net nežino, kas yra filmo režisierius.
– 1998-aisiais pirmą kartą tapote Eurolygos čempionu, o tada...
– (nutraukia klausimą) O tada 1999-aisiais pralaimėjau Eurolygos finalą „Žalgiriui“ – štai to norite manęs klausti (juokiasi.).
– Ne! Norėjau paklausti apie jūsų Eurolygos trofėjų seriją. Per 10 metų – nuo 1998-ųjų, iki 2008-ųjų, keturiskart laimėjote Eurolygą. Ko reikia, norint išsilaikyti elite?
– Geriausia tai, kad turėjau galimybę kiekvieną dieną eiti į salę su labai labai gerais žaidėjais. Daugeliu atveju – su puikiomis asmenybėmis. O tai yra unikali patirtis.
Tai ne kiek apie titulus... Daug trenerių kalba apie pasimėgavimą kelione. Tai yra kasdienė rutina: rungtynės išvykose, rungtynės labai sudėtingose atmosferose, pergalės, pralaimėjimai ir žmonės, kurie aukojasi dėl bendrų dalykų.
Geriausia yra suprasti tokios galimybės reikšmę būti viso to dalimi.
Niekada nesijaučiau, kad būčiau orkestro dirigentas. Žmonės mėgsta krepšinio komandas lyginti su orkestrais, bet, mano nuomone, tarp komandos ir orkestro yra didžiulis skirtumas.
Orkestre kiekvienas puikiai žino savo dalį. Ir kai tu ją baigi, pradeda groti kažkas kitas. Tai lyg labai tiksliai žinoti, kada konkrečiai mesti, perduoti kamuolį ar veržtis.
Bet krepšinis ne toks. Kartais turi mesti, kartais – perduoti kamuolį, kartais – veržtis. Niekada nežinai. Krepšinyje labai svarbi asmeninė situacijos interpretacija.
Be to, orkestre labai svarbus dirigento nurodymas, kuris nustato tempą, kaip reikėtų grotų dalį. Komandoje yra visai kitaip. Žaidėjai čia yra svarbiausi.
Žmonės eina žiūrėti krepšinio komandos lyg eitų į kiną. Žmonės eina į kiną, nes ten mato Alą Pacino, Robertą De Niro. Dažniausiai jie net nežino, kas yra filmo režisierius. Tik labai retais atvejais žmonės ieško režisieriaus pavardės ir sako: gerai, eisiu pasižiūrėti jo naujausio filmo.
Dažnai tie režisieriai būna geri aktoriai. Tad žmonės eina žiūrėti gerų aktorių, ne režisierių.
Bet turiu pasakyti, kad tais metais „Žalgiris“ žaidė geriausią krepšinį Eurolygoje. Man tikrai patiko žiūrėti jų žaidimą.
– Esate sakęs, kad geriausiai mokomasi ir mokoma per klaidas. Iš kokių klaidų labiausiai mokėtės po 1999-ųjų Eurolygos finalo, kai su Bolonijos „Kinder“ pralaimėjote Kauno „Žalgiriui“?
– Tai buvo labai sunkūs metai, nes turėjome daug traumų. Be to, visada sunku žaisti po laimėto titulo. Manau, jau vien patekimas į antrą finalą iš eilės mums buvo didžiulis pasiekimas.
Kiek pervadinčiau „klaidą“, bet pabrėžčiau, kad pusfinalyje žaidėme gyvenk arba mirk rungtynes su Bolonijos „Teamsystem“. Manau, kad tas pusfinalis išsunkė tiek mus, tiek „Teamsystem“. Ir po tų rungtynių buvo labai sunku persikrauti finalui.
Bet turiu pasakyti, kad tais metais „Žalgiris“ žaidė geriausią krepšinį Eurolygoje. Man tikrai patiko žiūrėti jų žaidimą.
Tyusas Edney, treneris Kazlauskas, Anthony Bowie, Saulius Štombergas... Jie buvo labai geri.
Manau, kad net jeigu būtume buvę šviežesni, jie vis tiek greičiausiai būtų mus įveikę. „Žalgiris“ nusipelnė to titulo – jokių abejonių.
Vienintelis mano apmaudas – norėčiau, kad tada būtume turėję daugiau jėgų labiau priešintis dėl titulo. Bet „Žalgiris“ žaidė tikrai labai gražų krepšinį.
– Kad jau užsiminėte apie filmus ir aktorius, kokį vaidmenį jūsų krepšinio filmuose ir čempioniškoje dėlionėje užėmė Ramūnas Šiškauskas, kurį pirmiausia iš „Lietuvos ryto“ pasikvietėte į Trevizo „Benetton“, o po to iš Atėnų „Panathinaikos“ į Maskvos CSKA?
– Jo universalumas. Jis galėjo daryti viską – įmesti iš toli, per baudos aikštelę. Jis darė tiek daug dalykų...
Pamenu, kai jis pirmą kartą atvažiavo į Trevizą, Šiškauskas turėjo banguotą sezoną. Manau, daugeliui žaidėjų sunku pirmą kartą palikus namus žaisti užsienyje. Reikia laiko prisitaikyti ir viską suvokti. Tas pats buvo ir Ramūnui.
Bet jau antrąjį sezoną su Davidu Blattu jie laimėjo titulą. Tada jis atėjo į „Panathinaikos“, po to – pas mus į CSKA.
Buvo gera matyti kasmet jį įgaunant vis daugiau pasitikėjimo ir užsitarnaujant statusą... Jis pradėjo žaisti kaip čempionas. Buvo labai malonu stebėti tą kelionę.
Šiškauskas paveikė tiek daug žmonių ir komandų... Ir jis yra fantastiška asmenybė. Su juo niekada nebuvo problemų.
Jis yra vienas mėgstamiausių mano žaidėjų. Aš labai laimingas dėl jo, jo žmonos, visos šeimos.
Ir aš nesitikėjau, kad jis bandys treniruoti! Maniau, kad jis nori likti atokiau šios beprotiškos profesijos. Bet, kiek žinau, jam tai patinka ir aš dėl to džiaugiuosi.
– O kur savo vizijoje matote Artūrą Gudaitį?
– Artūras mums yra labai svarbus. Visi man sako, kad iki traumos Milano komanda su juo aikštėje buvo labai efektyvi.
Manau, kad Gudaitis mums duoda svarbų ginklą – žaidimą baudos aikštelėje. Ir tikiu, kad jis gali duoti mums labai daug energijos.
Net ir dabar, jam dar nesugrįžus į aikštę, mes turime jį stabdyti, nes jis eina pilnu greičiu nuo pirmos minutės (juokiasi.). Krepšinis gali būti žaidžiamas skirtingu tempu. Kartais reikia greičio, kartais lėčiau.
Manau, kad Artūras yra labai įdomi asmenybė. Tikrai įdomi asmenybė. Kasdien bandau jį vis pažinti. Man tai labai patinka.
Ir bandome daryti viską, kad jis būtų kuo greičiau pasiruošęs grįžti. Ir jis tuoj bus pasiruošęs.
– Penkeri metai darbo su Greggo Popovichiumi. Ko norėjote išmokti iš šios galimybės prieš priimdamas darbą 2014-aisiais ir kaip jaučiatės dabar, iš San Antonijaus atvykdamas į Milaną?
– Nuo pirmos dienos aš gerai suvokiau, kad man tai ypatinga galimybė. Tokią gauna tik labai mažai žmonių. Ir ne tik dėl trenerio. Kalbu apie visą aplinką – visą „Spurs“ organizaciją.
Kaip jie dalijasi tomis pačiomis vertybėmis, kaip jie jas išgyvena, kaip jie vieni kitus gerbia, nepriklausomai nuo tavo statuso organizacijoje... Ten nėra svarbesnių ar mažiau svarbių žmonių. Ten visi tiesiog žmonės. Tai yra „Spurs“ ir tai labai unikalu.
Taip turėtų būti visur. Deja, bet taip nėra.
Man labai įstrigo, kaip jie priima pergales ir pralaimėjimus. Ne tik iš profesinės pusės, bet ir iš psichologinės. Jie nesileidžia per daug paveikiami rezultatų. Jie nesijaučia superherojais laimėję ar nevykėliais pralaimėję.
Jie į tai žiūri iš kitos perspektyvos ir puikiai supranta, kad už krepšinį yra kur kas svarbesnių dalykų, kaip šeima, draugai, aplinkui esantis pasaulis. Žmonės turi problemų, kariauja, kenčia... Krepšinis yra labai smagi gyvenimo dalis mums ir tiems, kas jį žiūri, bet gyvenimas nesibaigia krepšiniu.
Visi tie dalykai ir kaip juos įkūnija treneris Greggas Popovichius bei aplinkui jį dirbantys žmonės... Žinojau, kokia tai organizacija ir koks tai treneris. Mes bendraudavome su Greggu, kai Bolonijoje treniravau Manu Ginobilį.
Bet kai gavau pasiūlymą, aš nė sekundei nesusimąsčiau. Tai buvo unikali galimybė.
Pamirškite visas mintis dėl galimybės treniruoti kurią nors NBA komandą ir panašiai. Tai buvo gyvenimo šansas. Jis buvo be galo svarbus man, mano žmonai ir sūnui.
Patarčiau eiti dirbti treneriu į NBA, kol dar jaunas. Asistuoti patyrusiems treneriams. Ir greičiausiai sulauksi šanso.
– Jūs labai akcentavote galimybės suteikimo svarbą. Nors daug pasiekėte Europoje ir tiek metų dirbote geriausio trenerio pasaulyje dešinėje, taip ir negavote pasiūlymo treniruoti NBA klubą. Žvelgiant į tai iš NBA vadovų perspektyvos, kodėl jie galėjo dėl jūsų sudvejoti?
– Jei atvirai, turėtumėte to klausti jų. Galbūt jie galvojo, kad aš ne toks geras ar nepasiruošęs. Turėtume to klausti jų...
– Ar bandėte kada paklausti to savęs? O ar iš viso turėjote užsibrėžęs tikslą treniruoti NBA komandą?
– Ne. Man būtų buvę malonu gauti tokią galimybę. Būčiau labai apsidžiaugęs. Bet viskas labai paprasta – tu negali išsikelti tikslo, kuris priklauso ne nuo tavęs.
Gali išsikelti tikslą, jei gali kontroliuoti kelią to tikslo link. Gali svajoti, turėti troškimą, tačiau aš žinojau, kad tai priklauso ne nuo manęs. Žinojau, kad turiu atlikti savo darbą taip gerai, kaip tik galiu. Man trūko nedaug – dalyvavau finaliniuose interviu dėl NBA vyr. trenerio pozicijos. Nebuvau pasamdytas, bet viskas tvarkoj.
Nepalikau Eurolygos tam, kad išvykęs vėliau dirbčiau NBA vyr. treneriu. Išvažiavau, nes norėjau padėti treneriui Popovichiui treniruoti „Spurs“. O tai šiek tiek skiriasi.
Tada, jei proceso metu būtų atėjęs toks pasiūlymas, aš būčiau labai laimingas. Bet jeigu keltume klausimą, ar aš kažkiek nusivylęs ar nusiminęs? Taip, šiek tiek, nes mes žmonės. Kai esi arti kažko didžiulio, norėtum turėti tokią galimybę. Bet nėra taip, kad dabar dėl to nemiegočiau.
Ir dabar aš čia. Man tai taip pat ypatingas šansas. Ir noriu juo pasimėgauti kiek tik įmanoma daugiau.
– Mes neturime daug Europos trenerių sėkmės istorijų NBA. Tik Mike'as D'Antoni, Davidas Blattas ir Igoris Kokoškovas iš Europos pateko į NBA vyr. trenerių pozicijas, bet ilgai jose neišsilaikė. Europoje rikiuojasi kiti geri Europos treneriai, vienas tokių – Šarūnas Jasikevičius, kurie minimi tarp kandidatų kada nors vadovauti NBA komandai. Ką patartumėte tiems strategams?
– Eiti ten, kol dar jaunas. Asistuoti patyrusiems treneriams. Ir greičiausiai sulauksi šanso.
– Per savo karjerą daug kartų žaidėte prieš komandas, kuriose įžaidėjo pareigas atliko Šarūnas Jasikevičius. O kokį jį dabar matote kaip vyr. trenerį?
– Aišku, dabar aš ruošiuosi „Žalgiriui“, bet nemačiau jo daug.
Tačiau iš to, ką matau, tai galiu išskirti jo žaidimo supratimą. Lyderio savybes ir agresiją. Visa tai jis turėjo ir kaip žaidėjas.
Dar kaip žaidėjas jis buvo labai geras strategas. Tokie žaidėjai kaip jis, Papaloukas, Smodišas ar Danilovičius labai gerai skaitydavo žaidimą. Jie žinojo, ką reikia daryti. Kartais tą suvokdavo net prieš treneriui duodant nurodymus.
Visus tuos dalykus dabar jis turi kaip treneris.
– Dirbote tokiose didžiulėse krepšinio organizacijose kaip „Virtus“, CSKA, „Real“, „Spurs“. Jos lyg krepšinio imperijos. Dabar pradedate darbus su Milanu. Nuo ko pradedate statyti savo imperijas?
– Penkerius metus dirbau geriausioje sporto organizacijoje ("Spurs". - aut. past.) ir bandžiau viską sugerti kaip kempinė. Visas tas žinias bandysiu panaudoti Milane.
Kalbu ne tik apie aikštės reikalus, bet ir daug dalykų, kurie vyko už aikštės ribų. Kaip žmonės bendrauja tarpusavyje, kaip jie kartu susitelkia darbui, kaip gerbia vienas kitą, šeimas.
Stiprūs geri ryšiai įkvepia atsinešti į salę daugiau energijos. Ir santykiai tarp visų – nuo savininkų, iki žaidėjų, vadovų ir administracijos.
Bandau prisiminti kuo daugiau dalykų iš savo dienų San Antonijuje. Ir nukopijuoti kiek įmanoma daugiau detalių.
Bandau daryti geriausią Greggo Popovichiaus kopiją. Bet bus sunku (šypsosi.).
