Edgaras Ulanovas su džiugiu jauduliu laukė sugrįžimo į gimtąjį miestą. Jis buvo pasiilgęs ne tik namuose paliktų pergalių, nuotykių ir draugysčių, bet ir to melancholiško Kauno, kuris kartais būna pilkas, kartais – nuobodus, bet visada artimas širdžiai.
Gruodžio 17-ąją Paulius Jankūnas „Žalgirio“ arenos viduryje pasveikino buvusį bendražygį sugrįžus ir įteikė jam atminimo nuotrauką. Bet tą likusią kelionės dalį krepšinio aikštėje Edgaras mielai būtų pamiršęs.
Ją visą šį sezoną krepšininkui primins Eurolygos rezultatų lentelė, kurioje įkalta triuškinanti „Žalgirio“ pergalė prieš „Fenerbahče“ net 37 taškų skirtumu – 99:62.
Nors pagal Eurolygos reglamentą tai neprivaloma, tą sudėtingą vakarą Kaune Edgaras nepasididžiavo ir užsuko į spaudos konferenciją. Lietuvio teko luktelėti beveik pusvalandį. Pasirodo, „Fenerbahče“ krepšininkai „Žalgirio“ arenos rūbinėje surengė žaidėjų susirinkimą. Turkai Kaune patyrė 7 pralaimėjimą per 8 rungtynes ir kėlė egzistencinius klausimus.
„Toks įspūdis, kad įpratome pralaimėti“, – atsiduso prie mikrofono E.Ulanovas.
Priešininko smūgis Turkijos čempionate šį sezoną buvo net praliejęs lietuvio kraują. Tačiau per tuos metus „Žalgiryje“ E.Ulanovas buvo išgyvenęs dar ne tokį galvos sukrėtimą. Ir 9 pralaimėjimų serijas, ir tik sunkiai įtikinamuose holivudiniuose filmuose surežisuotas išsigelbėjimo operacijas, ir psichologinį muštrą prie šoninės linijos.
Todėl „Fenerbahče“ atstovams, po vieno iš tų skaudžių sukrėtimų pirmoje sezono pusėje, įstrigo lietuvio oro uoste pasakyti žodžiai.
„Mes tai išgyvensime. Mes turime nenustoti kautis“, – savo kovingumu ir šaltakraujiškumu karštus turkus sužavėjo puolėjas.
„Fenerbahče“ kėlėsi ir grįžo stipresni.
Į vieną iš Stambulo krepšininkų treniruočių užsuko pats „Fenerbahče“ bosas Ali Kočas. Jis ramino komandą, kad ši neklausytų kritikų ir išliktų vieninga.
44 taškų pralaimėjimas „Barcai“, 37-ių – „Žalgiriui“, 26-ių – Berlyno ALBA, 20-ies – Madrido „Real“, 18-os – Vitorijos „Baskonia“. „Fenerbahče“ šį sezoną sugėrė daug smūgių, tačiau jie nesuskaldė Stambulo komandos rūbinės.
Nuo tos nelemtos gruodžio 17-osios Kaune „Fenerbahče“ taip ir nepralaimėjo nė vienerių Eurolygos rungtynių ir dabar skaičiuoja 8 pergalių seriją.
Šioje pergalingoje atkarpoje E.Ulanovas per 16 minučių rinko vid. 4,8 taško (72,7 proc. dvit., 50 proc. trit.), 1,1 atkovoto kamuolio ir 1,8 rezultatyvaus perdavimo.
Tačiau daug šilto ir šalto matęs Edgaras Ulanovas to dar nesureikšmina. Jis ruošia variklį lemiamai Eurolygos atkrintamųjų varžybų atkarpai, kurioje iki paskutinių metrų gali tekti lenktyniauti ir su savo buvusia komanda.
Apie išbandymų kupiną pirmąjį legionieriaus pusmetį Turkijoje – 29-erių krepšininko interviu 15min.
– Edgarai, kai „Fenerbahče“ patyrė paskutinį savo pralaimėjimą Eurolygoje, tai buvo gruodžio 17-oji ir 37 taškų pralaimėjimas Kaune. Kaip atrodė juodžiausias komandos sezono taškas?
– Komanda buvo visiškai praradusi pasitikėjimą tuo, ką darome ir kokie galime būti. Buvo akivaizdu, kad tai nebuvome mes. Tuo momentu, kai pralaimėdavome visas tas rungtynes, pasitikėjimas buvo pats svarbiausias dalykas, kurį buvome visiškai praradę. Kad ir ką darytume, dvejonės, dingęs pasitikėjimas, vienas kito palaikymas... Galėdavai daryti ką nori, bet vis tiek niekas netikdavo.
Dar dabar atsimenu, kad tada spaudos konferencijoje sakiau, jog apie žaidimo planą net neverta kalbėti, nes net ne ten buvo didžiausia problema. Tada vėliau atėjau į spaudos konferenciją, nes likome rūbinėje ir ilgai kalbėjomės tarpusavyje. Bandėme kalbėtis, kas negerai, ką reikia daryti toliau ir panašiai.
Bet toks tas krepšinis, kur bus ir juodas, ir geras laikotarpis. Kaip negali per daug liūdėti, taip negali ir per daug džiaugtis. Kad ir dabar – laimėjome nemažai mačų iš eilės, bet nesinori per daug džiaugtis, nes sezono pradžioje prisivirėme tiek košės, kad dabar reikia viską srėbti. Ir tai neužtenka – laimime 8 rungtynes iš eilės ir nesame Top8. Tai pasako, kokios svarbios yra kiekvienos Eurolygos rungtynės.
Dabar vėl viskas prasideda iš naujo. Turime laimėti kuo daugiau mačų, kad įšoktume į atkrintamąsias.
– Noriu sugrąžinti jus į tą komandos pokalbį „Žalgirio“ arenos rūbinėje. Kas tokiose situacijose „Fenerbahče“ klube pirmas taria žodį?
– Sezono pradžioje ir pirmoje sezono pusėje svarbiausi yra tie, kurie žaidžia komandoje ne pirmus metus, sudaro branduolį, tas pats kapitonas.
Mūsų komandoje yra daug debiutantų, bet yra ir sočiai tų, kurie jau matę daug gero ar blogo, yra laimėję tiek asmeninių, tiek komandinių titulų. Tų pavyzdžių, kurių galime klausytis, yra nemažai. Bet svarbiausia, kad viską sprendžiame kartu – ir kai laimime, ir kai pralaimime.
– Ar tai po rungtynių Kaune „Fenerbahče“ prezidentas Ali Kočas atėjo į treniruotę pasakyti kalbos ir nuraminti žaidėjų?
– Tie susitikimai būna gan reguliariai, gal kokį kartą per porą mėnesių. Nėra taip, kad pralaimėjome ir jis mus sukvietė – tikrai ne.
Su valdžia bendraujame gerai ir palaikome gerus santykius. Vadovai ateina pasižiūrėti mūsų rungtynių Turkijos lygoje, Eurolygoje, po mačo visada užteina pasakyti kažką gero. Todėl nebuvo taip, kad atėjo mūsų muštruoti, rodyti pirštais, kad pralaimime, ar ieškoti kaltų.
Tikrai ne. Čia palaikymas visada jautėsi ir jaučiasi.
– Bendraujant su žmonėmis „Fenerbahče“ klube man įstrigo tai, kad jų akimis, esate vienas psichologiškai tvirčiausių žaidėjų, kuris tą sunkią atkarpą niekada nenuleido rankų ir vis kartojo, kad jūs dar išsikovosite savo vietą. Galbūt visai kitomis akimis į tokias duobes žiūrėti po patirčių „Žalgiryje“, su neįtikėčiausiais scenarijais ar sugrįžimais po 9 pralaimėjimų serijų?
– Tos patirtys padeda. Bet mūsų rungtynės su Miuncheno „Bayern“, kurias namuose pirmaudami 20 taškų vėliau pralaimėjome, yra labai geras pavyzdys, kaip Eurolygoje viskas greitai keičiasi.
Gerą pavyzdį turime ir dabar. Kaip blogai žaidėme ir kaip viskas dabar pasikeitė. Reikia nenuleisti rankų, pasitikėti savimi ir vienas kitu.
Kad mūsų komandoje yra talento, tai čia faktas, kurio nepaslėpsi. Svarbiausia, kad turime tinkamus žmones, kurie supratingi ir pasirengę aukotis dėl komandinių rezultatų. Esame suradę gera balansą ir demonstruojame komandinį krepšinį, tai reikia stengtis tai išlaikyti.
Bet kadangi sezonas ilgas, dar bus ir gerų epizodų, ir prastesnių. Kiekvienos rungtynės, ypač kiekvienas sezonas, yra velniškai ilga istorija. Kasmet būna tas pats. Daug komandų startuoja blogai, bet užbaiga gerai ir atvirkščiai. Tai nieko nerieškia.
Pasižiūri į turnyro lentelę sezono viduryje, užmeti akį į komandų reitingą... Tai kartais su šypesna žiūri, kaip vieną mėnesį esi reitinguojamas vienaip, o už mėnesio jau visai kitaip. Visa tai pasako, kas vyksta Eurolygoje.
– Nesėkmė Kaune žymėjo 7 pralaimėjimų per 8 Eurolygos rungtynes atkarpą. Kokia buvo Igorio Kokoškovo treniruotė po 37 taškų pralaimėjimo „Žalgirio“ arenoje?
– Nieko per daug nekeitėme. Tai yra treneris, kuris nesvarbu kas benutiktų, laikosi savo filosofijos. Jis padarė minimalius pakeitimus. Rengdamas rungtynių planą jis irgi kažkiek taikosi prie varžovo. Bet jis ne iš tų, kurie smarkiai taikysis prie oponentų. Kokoškovas norės žaisti savo krepšinį ir priversti varžovą taikytis prie mūsų pačių.
Mes nieko nekeitėme, tik supaprastinome dalykus. Sumažinome sistemų, padarėme viską paprasčiau. Iš pradžių viskas buvo per daug sudėtinga, nes turėjome daug naujokų ir Eurolygos debiutantų, kurie anksčiau nebuvo susidūrę su Eurolygos krepšininkais ir gerai nežinojo jų stiprybių bei silpnybių. Tai mums tiems, kurie žaidžia Eurolygoje n sezonų, yra pliusas.
Bet supaprastinome dalykus. Atėjo Marko Guduričius, kuris įpūtė į komandą naujų vėjų ir praplėtė rotaciją. Tai viskas ir susidėjo. Bet kad labai kažką keistume, nepasakyčiau. Viską supaprastinome ir tęsėme toliau. Kokį braižą turėjome, tokiu žaidžiame ir dabar.
– Prie Šaro „Žalgiris“ laimėdavo prisitaikydamas prie varžovų, identifikuodamas jų silpnąsias vietas ir per jas atakuodamas. Ar pralaimėjimų fone ir ruošiantis dvikovoms pagal Kokoškovo planą, kuris pernelyg neatsižvelgia į priešininkų žaidimą, neišgyvenote vidinio konflikto prieš naujo trenerio sistemą?
– Taip nebuvo. Kai ėjau į „Fenerbahče“, sakiau, kad noriu kažko išmokti ir iš kito trenerio. Beveik šešis sezonus žaidžiau prie vienos filosofijos ir žinojau, kad Stambule ji skirsis kaip diena ir naktis. Norėjau išmokti kažką pamatyti kitaip. Dar dabar mokausi ir labai džiaugiuosi, kad galiu pamatyti krepšinį iš kitos pusės. Kažkiek dalykų ir iš už Atlanto, NBA komandų, nes tų panašumų pas mus nemažai.
Pyktis yra. Būna jis po nesėkmių, kai nepavyksta išnaudoti, gerai sužaisti, savęs gerai atskleisti, prisidėti prie komandos. Natūralu – kaip žaidėjas, nori kuo daugiau prisidėti ir kuo geriau sužaisti. Bet galų gale viskas turi remtis į komandinus rezultatus ir svarbiausia, kad gerai sektųsi komandai. Tik turi surasti viduriuką, kur galėsi maksimaliai padėti.
O kitas dalykas – mokausi. Yra dalykų, kurių noriu išmokti, kur ateityje gal galėsiu save dar kitaip išnaudoti. Dar galiu mokytis – nesu veteranas, kuris galėtų pats patarimus dalinti. Noriu pats kažko išmokti, kad galėčiau praplėsti žinias.
– Ką naujo sužinojote žaisdamas pas Igorį Kokoškovą Stambule?
– Sužinojau, kad nereikia labai daug negatyvo, norint pagerinti žaidimą (šypsosi.). Viską galima padaryti paprastai – su pozityvu. Nepriklausomai nuo pralaimėjimų serijos, galima viską padaryti pozityviai.
Treniruotės paprastos, viskas čia labai paprastai. Aš toks žaidėjas, kuris mėgo labiau pozicinį žaidimą, bet dabar žaidžiame daug greito krepšinio. Man reikia prie to taikytis. Taikytis prie mažesnio vaidmens, mažiau minučių. Tai nėra lengva, bet taip jau yra. Kartais reikia taikytis komandos labui. Reikia stengtis daryti viską kas išeina pačiam, kad išsikovotum daugiau minučių.
– O jūs pats labiau žaidimo rėmuose ar laisvės šalininkas?
– Man nesvarbu – svarbiausia žaisti (šypsosi). Turėti minutes, turėti pasitikėjimą. Koks tas krepšinis bebūtų, tai yra krepšinis.
Taip, šiokią tokią patirtį esu sukaupęs ir jau matau tas silpnąsias vietas, galiu greitai išsirinkti, kur protingiau paatakuoti. Esu to žaidimo šalininkas, kur daliniesi kamuoliu, gal neatakuoji iš pirmos opcijos. Man toks žaidimas priimtinesnis.
Bet „Fenerbahče“ klube turime tiek talento, kad galime atakuoti iš pirmų pasirinkimų ir viskas neblogai išeina.
O ar esu vieno ar kito žaidimo šalininkas... Kai esu komandoje, noriu kuo daugiau žaisti, turėti minutes, pasitikėjimą, kiek išeina susirasti progų pasižymėti ir susikurti.
– Sakėte, jums reikia taikytis prie mažesnio vaidmens, mažiau minučių. Kaip jas išsikovoti pas trenerį Kokoškovą?
– Matote, pas mus yra 16 žmonių, kurie gali ateiti ir pasakytį tą patį. Mūsų komandoje yra tiek daug gerų žaidėjų, kurie tikrai nusipelno žaisti daugiau ir kitose komandose gal turėtų tikrai didelį vaidmenį. Bet laikausi to paties, kad labai gerbiu visus komandos draugus ir džiaugiuosi, jog su jais esu. Jie įdeda daug darbo, kad galėtų žaisti kuo geriau.
O dėl manęs paties, kiekvienas mačas yra nauja istorija. Išeinu į starto penketą ir esu pats savo kalvis (šypsosi.). Jei gerai sužaisi pradžią, turėsi daugiau minučių. Jei ne, tai reiškia ne. Viskas logiška.
Neieškau tame problemos ir nekeliu klausimo, kad mažai žaidžiu ir ką man dabar daryti. Nes visi galėtų ateiti ir to klausti. Bet nemanau, kad tai būtų išeitis.
Žaidžiu talentingoje komandoje. Nerodau gerų skaičių, kuriuos turėčiau ar galėčiau rodyti. Bet viskas suprantama. Nieko – bandysime žaisti ir gal pasiseks.
– Elitiniu Edgaro Ulanovo ginklu visada identifikavome žaidimą nugara į krepšį baudos aikštelėje, iš kurio arba susikurdavote progą metimui pats, arba užsukdavote puolimo situaciją kitiems. Kokoškovas, kaip ir kitas amerikietiškos krypties treneris Martinas Schilleris, savo puolimo schemose neakcentuoja žaidimo nugara į krepšį. Kur ieškote to kito savo elitinio ginklo?
– Tiesiog laukiu savo šanso. Varžovai koncentruojasi į pagrindinių mūsų žaidėjų gynybą – Nando De Colo, Marko Guduričiaus, kurie daugiau žaidžia su kamuoliu. Du prieš du daug žaidžia Lorenzo Brownas. Reikia laukti savo progų.
Laukiu šansų closeouto situacijose ar greitame puolime po atkovoto kamuolio. Kur gali arba užtraukti ant greito pats, arba pats laisvas išsimesti. Jau nekalbu apie gynybą, kur ko labai nori treneris, visada turi būti solidus ir laikytis jo taisyklių.
O kiti dalykai... Kitoje komandoje žaidi ir du prieš du. Buvo momentas, kai ir aš „Žalgiryje“ žaisdavau du prieš du. Bet buvo pasitikėjimas, forma buvo gera, ir komanda žaidė gerai. Bet tada tų pasirinkimų puolime galbūt nebuvo tiek daug, kiek dabar jų yra „Fenerbahče“.
Aš tikrai noriu turėti tą kamuolį. Bet prie geros dienos ir to kamuolio būna nemažai. Gal kitą kartą mažiau. Bet kol mes laimime, tol viskas gerai ir aš džiaugiuosi.
– „Žalgirį“ su „Fenerbahče“ bei Igorį Kokoškovą su Martinu Schilleriu sieja nemažai bendrų dalykų. Kokius įžvelgiate didžiausius panašumus ir skirtumus?
– Didžiausias skirtumas yra „Žalgiryje“ likęs branduolys. Todėl žaidime yra nemažai nuo pernai likusių dalykų – didesnių ar mažesnių.
Taip, dabar gal jų ir mažėja, bet sezono pradžioje matėsi, kad labai daug komandai duoda likęs branduolys. Jie velniškai gerai jaučia ir supranta vienas kitą. Gynybos sistemos, kur gali padėti vienas kitam ir panašiai. Puolime irgi yra daug tų pačių dalykų. Jie neforsuoja greitų metimų.
Panašu tai, kad ir „Fenerbahče“ neakcentuoja silpnųjų varžovų vietų ir per jas nežaidžia trijų atakų iš eilės. Kartais taip sužaidžiame, bet dažniausiai siūlome savo kozirius ir nežiūrime silpnybių.
Bet šiaip filosofijos skirtingos.
– Kalbant apie naujas pamokas Stambule, turbūt teko išmokti ir kovų menų taisyklių, kur buvote sustabdytas iki kraujo. Po to epizodo dalijotės asmenuke su pleistru ir žinute Turkijos lygai saugoti savo žaidėjus. Kokios reakcijos sulaukėtė?
– Keisčiausia, kad tame epizode nebuvo pražangos. Ir šiaip, Turkijos lygoje būna nemažai epizodų arti traumos ribos.
Norėjau atkreipti dėmesį, kad žaidėjai būtų labiau saugojami. Palaikymo sulaukiau daugiau iš vietinių fanų. Jie mane palaikė ir pritarė mano iniciatyvai.
– Kaip „Fenerbahče“ stebėjo Thomo Heurtelio dramą ir padirbtus mainus su „Barcelona“ bei Leo Westermannu? Kaip pats Leo laikėsi toje situacijoje?
– Žinojome, kad Heurtelio nebus komandoje, todėl kažkaip labai to nesureikšminome. Man asmeniškai keista, kad „Barcelona“ paliko jį vieną Stambule. Bet jie sprendžia savo reikalus taip, kaip nori.
O pats Leo visą tą laiką buvo profesionalas iki paskutinės dienos „Fenerbahče“ klube.
Bet, jei atvirai, mūsų komandoje ši tema nebuvo labai plačiai diskutuojama.
– Kaip vertinate „Fenerbahče“ galimybes patekti į atkrintamąsias varžybas?
– Sunku pasakyti. Ta lentelė nieko nesako. Dar tiek daug visko gali pasikeisti... Kažkam traumos, kažkam nesiseka, dar koronavirusas – niekas nėra nuo to apsaugotas, todėl labai sunku kažką nuspėti.
Pavyzdžiui, CSKA traumos gali kažkiek pakoreguoti visą žaidimą. Campazzo praradęs Madridas atrodo nebe toks. Dar Randolpho neteko... Bet negali sakyti, kad tai suprastėjusios komandos, kai turi tiek daug gerų žaidėjų rotacijoje, kurie gali užimti tas užleistas vietas.
Iš turnyro lentelės apačios visos komandos atrodo labai pavojingos, todėl nesinori nė vienos nuvertinti. Tik „Chimki“ šiemet atrodo prasčiau. Kas būtų pagalvojęs prieš sezoną, kad „Chimki“ bus tokioje vietoje? Niekas.
Bet visi tikrai pavojingi ir visus mes gerbiame. Sezono pradžioje ant tiek nuo visų stipriai nudegėme, kad dabar į kiekvienas rungtynes žiūrime labai rimtai. Nuvažiavome į Berlyną ir atsiėmėme 20 taškų... Nesinori barstyti taškų, nes kiekvienas jis labai brangus. Komandas skiria vos kelios pergalės. Gali atsirasti tokių išsišokėlių, kurie laimės aštuonias iš eilės ir viskas gali keistis.
Norint gerai sužaisti sezono pabaigą, svarbiausia su kiekvienomis sezono rungtynėmis dėti po žingsnį į priekį. Laimėjome nemažai rungtynių iš eilės ir jau jaučiame, kad visi mus gaudo ir nori nutraukti tą seriją. Ar tokio mūsų žaidimo užteks atkrintamosioms? Sunku pasakyti. Tikiuosi, kad jis bus dar geresnis ir tada to užteks.
– Ar jūsų konkurentas turnyro lentelėje „Žalgiris“ rodo atkrintamųjų varžybų krepšinį?
– „Žalgirio“ žaidimas tikrai geras. Žalgiriečiai laimėjo tikrai daug sudėtingų rungtynių. Ir Marius (Grigonis) gale sužaidė gerai, pataikė metimus. Kitose rungtynėse atrodė dar solidžiau. Bet nepamirškime, kad ir pralaimėti mačai buvo prieš tikrai geras komandas, kurios rodo tikrai gerą krepšinį Eurolygoje.
Ateina lemiami sezono momentai ir kiekvienos rungtynės bus labai svarbios. Čia nėra garantijų, kad užteks to, ką rodei iki šiol.
Tik mūsų kelionė sezono metu skyrėsi. „Žalgiris“ gerai pradėjo, tęsia gerą žaidimą, o mes kritome į duobę ir tik dabar esame pakilime. Bet nei jiems, nei mums neužtenka to, ką padarėme iki šiol. Reikia koncentruotis toliau.
– Toliau jūsų laukia Sankt Peterburgo „Zenit“ klubas penktadienį. Kokį įspūdį palieka Xavi Pascualio komanda ir į elitinį lygį sugrįžtantis Artūras Gudaitis?
– Sankt Peterbuge matosi labai aiški trenerio filosofija, su daug derinių metikams, daug sisteminių dalykų, gynybos rotacijų. Treneris (Xavi Pascualis) yra labai geras ir turi didelę patirtį. Jis gerai supranta Europos krepšinį ir jo komanda puikiai funkcionuoja, yra kartu kaip kumštis. Visi turi savo vaidmenis, o Pangosas labai gerai visus sujungia ir įtraukia.
Artūrui šis laikotarpis išvis labai sėkmingas. Jam ir konkurencijos nėra, todėl yra įgavęs velnišką pasitikėjimą savo jėgomis. Rodo gerą krepšinį, kurio mes visi tikėjomės ir laukėme. Žinojome, kad jis gali taip žaisti. Žaidžia jis geroje komandoje, kuri užima aukštą vietą. Žaidžia pas gerą trenerį. Artūras gal džiaugtis, kad dabar yra tokioje situacijoje.
Bet mums reikės stabdyti tiek tą patį Artūrą, tiek Pangosą, KC Riversas irgi žaidžia neblogai – turi geras atkarpas. Tai komanda, kuri tikrai labai gerai žaidžia tą europietišką krepšinį, žino smulkias detales ir stengsis jomis pasinaudoti.
– Tiek metų žaidžiant prieš Eurolygos žvaigždes, dabar galiausiai pačiam kartu rungtyniaujant su Nando De Colo ar Janu Vesely, kokiame lygyje jūsų akimis yra Lietuvos krepšininkai?
– Aš pasakysiu, kad didžiausia visų mūsų lietuvių stiprybė nėra individualūs pasirodymai. Vieni gal žaidžia geriau, kiti prasčiau, bet jei kalbame apie Lietuvos rinktinę, visada didžiausia mūsų stiprybė buvo vienybė ir mes niekada nieko nepadarydavome po vieną. Visi, kas randa savo vaidmenį ir geriausiai jį išnaudoja, daro tą geriausią rezultatą.
Nematau nė vieno lietuvio, kuris užsispyręs eitų ir egoistiškai atėjęs į aikštę sumestų 20 taškų, bet jam būtų nesvarbu, jo komanda laimės ar pralaimės. Nes Europoje tikrai yra tokių žaidėjų. Nesakau, kad tokių tik blogų – yra, kurie duoda daug naudos, nes turi tiek talento, kad gali sau tai leisti. Bet nematau nė vieno tokio lietuvio, kuris būtų tokio charakterio.
Vis tiek, kiekvienam iš mūsų svarbiausia yra gerai jaustis savo komandoje ir turėti gerą vaidmenį. Jei turėsi tą vaidmenį, atsiskleisi visomis spalvomis.
Ir tas mūsų krepšinis Lietuvoje nėra paremtas individualumu jau nuo vaikų krepšinio. Vis tiek, daugiausia remiesi į komandą, komandos draugus. Apie tai kalba ir Lietuvos rinktinės žaidimas.
– Kita vertus, toks Marius Grigonis dabar tampa tuo elitiniu perimetro žaidėju, kuris gali daug ką padaryti individualiai.
– Aš noriu pasakyti apie savybes ne vien krepšinyje, bet iš charakterio, mentaliteto. To paties Mariaus skaičiai yra elitiniai. Jau n kartų kalbėjau ir net nebenoriu apie tai šnekėti, tik leisti jam toliau ramiai žaisti nekvaršinant jam galvos (šypsosi.).
Bet nepamirškime, kad Marius dabar yra tokioje geroje kompanijoje, sėdi tokioje geroje rūbinėje, kad jam vienas malonumas žaisti taip, kaip dabar jis žaidžia. Reikia nepamiršti ir to, kad visi žalgiriečiai prie to prisideda.
– Ne vieną vasarą buvo kalbama, kad galbūt tai jau tas laikas, kai Edgarui Ulanovui reikia pasibandyti užsienyje. Kokie apmąstymai po pirmojo legionieriaus pusmečio kyla dabar, galiausiai išvykus iš Lietuvos?
– Situacija buvo tokia, kad arba vasarą kažkur važiuoju, arba jau lieku visam. Nes jei būčiau nebeišvažiavęs, turbūt būčiau likęs iki galo Lietuvoje ir niekur nebesiblaškęs. Tai buvo paskutinis mano etapas, kai dar galėjau sau tai leisti. Juo ir pasinaudojau.
O dabar tikrai niekuo nesigailiu. Tik džiaugiuosi, kad esu čia ir galiu viską patirti. Matau viską iš kitos pusės. Taip, trūksta pačios Lietuvos. Labai pasiilgstu to mentaliteto. Situacija neleidžia atvykti artimiesiems ar draugams, nes dabar nepalankios visos taisyklės. Bet šiaip džiaugiuosi.
Krepšinyje būna geriau, būna blogiau – bet čia normalu. Ir Lietuvoje būdavo momentų. Tai viskas normaliai. Tiesiog noriu kuo daugiau pasisemti, daug ko išmokti. Ir dar kažką pridėti, kad dar kiek čia žaisiu, galėčiau kažką parodyti aukštame lygyje. Kad galėčiau žaisti krepšinį ir mėgautis.
