Suprasti akimirksniu
- E.Ulanovas tapo naudingiausias antrojo Eurolygos ketvirtfinalio mačo Stambule žaidėjas
- Jis pelnė 20 taškų, pataikė 9 metimus iš 11, atkovojo 7 kamuolius. Viso surinko 29 naudingumo balus.
- E.Ulanovo metimai ketvirtajame kėlinyje buvo kertiniai, nuvedę į pergalę 82:80.
Treneris pažadą įvykdė
Kai penktoje klasėje ištįsusį sūnų mama nuvedė į krepšinio treniruotes, E.Ulanovas apsidairė ir suprato, kad jo galva kyšo aukščiau nei bendraamžių.
Iki tol krepšinį jis žaidė tik kieme, augdamas Aleksote – tame pačiame Kauno rajone, kur kiek anksčiau kamuoliu bumbsėdavo Linas Kleiza.
Metęs muzikos mokyklą ir akordeoną, jis pateko į Kauno krepšinio mokyklą, pas ten tuo metu dirbusį Kazį Maksvytį, kurio buvo pastumtas arčiau krepšio, – žaisti vidurio puolėju.
„Kai pradėjau lankyti krepšinį, sporto mokykloje buvau aukščiausias. Dažnai reikėdavo žaisti vidurio puolėju.
Mokėjau visus centro judesius – statyti užtvaras, žaisti po krepšiu. Mūsų komandoje tais laikais vaikinai nelabai augo, – nusijuokė E.Ulanovas. – Realiai aš būdavau aukščiausias ir žaisdavau vidurio puolėju.
Tuo pačiu man patikdavo tritaškiai ir prasiveržimai. Treneris, aišku, pykdavo: sodindavo ant suolo ir aiškindavo, kad turiu žaisti po krepšiu.
Galų gale persilaužėme ir jis pažadėjo: „Nuo kitų metų pradėsi žaisti lengvuoju puolėju.“
Taip ir nutiko. Tada jau kiti, žemesni mano komandos draugai žaisdavo vidurio puolėjais, o aš pradėjau žaisti lengvuoju puolėju.
Pavyko persilaužti į lengvesnę poziciją. Bet tam tikrus įgūdžius pavyksta panaudoti ir dabar.“
„Kodėl nesiūlote man sutarties?“
Šis sezonas yra penktasis Kauno „Žalgiryje“ 27 metų E.Ulanovui, tačiau galėjo įvykti ir taip, kad jis dabar vilkėtų ne žalius, o balta-raudona-juoda spalvomis išmargintus Vilniaus „Ryto“ marškinėlius.
Tada jis dar žaidė Kauno sporto mokykloje, kuri dabar vadinasi „Aisčiais“, bet jau atstovavo Lietuvos jaunių (iki 16 metų) rinktinei ir buvo pastebėtas akių iš Vilniaus.
„Ryto“ komandos atstovai, tais laikais kalbinę ne vieną Kauno krepšinio talentą, paskambino ir E.Ulanovui.
„Tuo metu Vilniaus „Perlas“ domėjosi mano galimybėmis žaisti sostinėje. Kai gavau tą pasiūlymą, jau turėjau agentą, nors ir buvau gana jaunas.
Pats paklausiau agento: „Kodėl „Žalgiris“ nesiūlo man sutarties į jaunimo komandą? Vilniečiai siūlo, o jie – ne“, – pasakojo E.Ulanovas.
Netrukus įvyko susitikimas su „Žalgirio“ vadovu Pauliumi Motiejūnu. E.Ulanovas prabilo atvirai.
„Aš jam pasakiau: „Vilniečiai man siūlo sutartį, bet norėčiau, kad pasiūlytumėte jūs“, – pokalbį su P.Motiejūnu aiškiai prisiminė E.Ulanovas. – Jie pasiūlė tas pačias sąlygas ir aš pasirašiau su „Žalgiriu“.
„Perle“ jau žaidė E.Ulanovo kartos talentai, tarp jų ir Jonas Valančiūnas, būdamas 17-os pakeitęs dukterinės komandos aprangą ir pradėjęs žaisti su „Ryto“ vyrais.
Tačiau Vilniuje surinkta talentų grupė nebuvo tokia svarbi E.Ulanovui, kaip galimybė atstovauti gimtajam miestui ir komandai, kurią jis dievino nuo pat vaikystės.
„Aš visą vaikystę augau su „Žalgiriu“. Visada sekdavau „Žalgirį“, norėdavau pamatyti visas rungtynes, paliesti kažkurį žaidėją, – pripažino E.Ulanovas. – Tądien aš nemačiau savęs kitur. Džiaugiuosi, kad tada pavyko susitarti su Pauliumi.“
Klajonės po Pasvalį, Panevėžį, Klaipėdą užgrūdino
Nepaisant sutarties, įsitvirtinti „Žalgirio“ pagrindinėje komandoje nebuvo paprasta.
Atsisveikinus su „Aisčių“ krepšinio mokykla jam teko žaisti ne tik „Žalgirio“ dublerių komandoje, bet ir pakeliauti po įvairius Lietuvos miestus.
Jis žaidė Jonavoje (2009-2010 m.), „Žalgirio-2“ komandoje (2010-2011 m.) NKL pirmenybėse, o pakilęs į Lietuvos krepšinio lygą irgi buvo skolinamas kitiems.
Sekė Kauno „Baltai“ 2011-2012 metais, Pasvalio „Pieno žvaigždės“ 2012-2013 metais, Panevėžio „Lietkabelis“ 2013 metais, Klaipėdos „Neptūnas“ 2013-2014 metais, po kurių jis pagaliau buvo pakviestas į pagrindinę Kauno komandą.
„Aš tik galiu pasidžiaugti dėl savo patirties, dėl to, kur pakliūdavau, kokius žmones sutikdavau. Kartais reikia sėkmės, nes gali prašauti su komanda, su komandos draugais.
Mano karjera LKL spalvinga, nes pakeičiau nemažai komandų. Žaidžiau ir Panevėžyje, ir Pasvalyje. Teko žaisti su amerikiečiais, nors jaunam žaidėjui įsipaišyti tarp stiprių legionierių nėra lengva. Man tai buvo labai naudinga patirtis. Aišku, nebuvo lengva. Pasitaikė visko. Bet šiai dienai galiu pasakyti, kad patirtis man atnešė vaisių“, – sakė E.Ulanovas, praėjusią vasarą sudaręs su Kauno klubu naują kontraktą pagal principą 1+1.
Auksinė karta nukeliavo skirtingais keliais
E.Ulanovas yra vienas iš auksine karta pramintos Lietuvos jaunimo rinktinės žaidėjų, kurie, treniruodami K.Maksvyčio, laimėjo viską, ką tik įmanoma: tris Europos jaunimo čempionatus (iki 16, iki 18, iki 20 metų) ir tapo pasaulio jaunimo (iki 19 metų) čempionais.
Jų karjeros pasisuko labai skirtingais vingiais.
Jonas Valančiūnas dabar žaidžia NBA, E.Ulanovas – „Žalgiryje“, Arnas Butkevičius – Vilniaus „Ryte“, tuomet ne visada į rinktinę patekdavęs Rokas Giedraitis – Berlyno ALBA, Egidijus Mockevičius – Pesaro „Victoria Libertas“ (Italija).
Žygimantas Skučas atstovauja Pasvalio „Pieno žvaigždėms“, Vytenis Čižauskas yra rezultatyviausias Turkijos antrosios lygos vidutiniokės Akchisaro „Akhisar“ žaidėjas, Dovydas Redikas jau atostogauja Vilniuje po pasibaigusio sezono Kipre, Tautvydas Sabonis dar vieną sezoną leidžia Ispanijos antrojoje lygoje Kasteljono TAU gretose, kaip ir Rolandas Jakštas, atstovaujantis Ovjedo „Liverbank“ klubui.
Deividas Pukis ir Renaldas Simanavičius iš profesionalaus krepšinio žemėlapio išnyko prieš kelerius metus.
„Kai kurie sakė, kad iš mūsų jaunimo rinktinės išaugs tik 2-3 žaidėjai, kurie pateks į Lietuvos vyrų rinktinę. Mes visi tada sakėme: „Nesąmonė“. Tikėjome, kad kone visi ten bus“, – prisiminė E.Ulanovas, pats į Lietuvos nacionalinę rinktinę patekęs 2017 metais.
Idealai – kairiarankiai puolėjai
Domėjimasis kitais žaidėjais, jų pamokos, analizė – visa tai darė stipresniu E.Ulanovą, per kelerius pastaruosius metus tapusį „Žalgirio“ starto penketo žaidėju.
„Man visada patikdavo kairiarankiai, nes pats esu kairiarankis. Vis bandžiau pasiimti kažką iš jų, – sakė E.Ulanovas. – Man patikdavo Chuckas Eidsonas, nors buvau skirtingoje barikadų pusėje.
Taip pat Pete'as Mickealis, kuris žaisdavo Barselonoje.“
Vilniaus „Ryte“ du sezonus universalumu ir plastiškumu sirgalius žavėjęs Ch.Eidsonas baigė karjerą 2014 metais, po karjeros etapo Lietuvoje dar žaidęs Tel Avivo „Maccabi“, „Barcelona“ ir Kazanės UNIKS komandose.
Itin atletiškas ir kietas P.Mickealis, dominavęs Ispanijoje kelerius metus, pakabino sportbačius 2017 metais, prieš tai dar pažaidęs Puerto Rike, Venesueloje ir Argentinoje.
O dar vienas puolėjas, kurį labai vertino E.Ulanovas, – Tyleris Honeycuttas žuvo pernai, kai po sezono „Chimki“ gretose grįžo į JAV, užsibarikadavęs namuose pradėjo šaudyti į pareigūnus ir galiausiai pats nusišovė būdamas 28-erių – vėliau amerikiečio organizme buvo aptikta marihuanos pėdsakų.
„Honeycuttas, amžiną atilsį jam, man labai patikdavo. Gaila, kad taip nutiko, – atsiduso E.Ulanovas. – Man prieš jį visada būdavo iššūkis žaisti. Smagu žaisti prieš aukšto lygio varžovus, su kuriais turi labai daug dirbti aikštėje.“
Ne dovana varžovams ir pats E.Ulanovas.
Stambulo „Fenerbahče“ jau įsitikino, kaip jis moka suktis atsidūręs prie krepšinio, nors pagal savo ūgį ir svorį ten galbūt ir neturėtų būti.
Jaunystėje gauti įgūdžiai leidžia tvirtai jaustis po krepšiais tarp galingesnių Eurolygos kūnų ir žadina „Žalgirio“ gerbėjų viltį pasitinkant kitas dvejas ketvirtfinalio serijos rungtynes Kaune.