Oficialus lygos tinklalapis kviečia prisiminti bene geriausią Lietuvos krepšinio trenerį istorijoje.
Lietuvoje krepšinis yra beveik kaip religija. Tikinčiųjų šioje šalyje daugiau nei ateistų, galbūt tik vienas ar du žmonės iš dešimties nemyli krepšinio. Tai nacionalinis sportas, tapęs identiteto dalimi pakankamai mažos šalies, kurioje populiacija nesiekia 3 milijonų. Lietuva Europos krepšinio istorijoje užima labai svarbią dalį.
Po kiekvienu žaidėju, jo talentu ir įdėtu darbu, slypi treneris, kuris pastebėjo krepšininko perspektyvą, išmokė jį pirmųjų judesių, parodė esminius žaidimo principus ir taktinius niuansus.
Lietuvoje yra daugybė krepšinio trenerių mokyklose, krepšinio akademijose ar klubuose, kuklūs ar dideli jie būtų. Nėra abejonių, jog Jonas Kazlauskas yra vienas gerbiamiausių specialistų tėvynėje.
Jis gimė 1954-ųjų lapkričio 21-ąją Panevėžyje. Karjerą pradėjo kaip atakuojantis gynėjas Vilniaus „Statyboje“, dabar žinomoje Vilniaus „Ryto“ vardu, kurioje žaidė nuo 1973-ųjų iki 1985-ųjų metų.
J.Kazlauskas kaip žaidėjas niekada nepasiekė didžiulės šlovės, geriausias jo rezultatas buvo trečioji vieta iškovota SSRS čempionate 1979-aisiais. Bet jis visada rodė signalus, kad ateityje gali tapti puikiu treneriu.
Stratego duoną panevėžietis krimsti ėmė 1994-aisiais, kai sukirto rankomis su Lietuvos krepšinio flagmanu Kauno „Žalgiriu“, tais pačiais metais jis tapo ir Lietuvos jaunių rinktinės strategu. Po dvejų metų – vyriausiuoju nacionalinės rinktinės treneriu.
Du titulai Europoje su „Žalgiriu“
Kauno klubo aukso amžiumi laikomas devintas praėjusio amžiaus dešimtmetis, kai ekipoje žaidė Arvydas Sabonis, Rimas Kurtinaitis, Sergejus Jovaiša, Valdemaras Chomičius, Gintaras Krapikas, o šiam paradui nuo atsarginių suolelio vadovavo Vladas Garastas.
Ši kompanija 1986-aisiais pasiekė Eurolygos finalą, vykusį Budapešte, tačiau jame 82:94 krito prieš Draženo Petrovičiaus vedamą Zagrebo „Ciboną“.
Po 12 metų „Žalgiris“ sugrįžo į tarptautinio ringo finalą, kai varžėsi antroje pagal pajėgumą Europoje laikytoje Saportos taurėje.
J.Kazlauskas sėdėjo ant dviejų kėdžių vienu metu – rinktinės ir „Žalgirio“, tačiau suderinti šiuos darbus jam pavyko puikiai.
Kauno komandoje buvo daug talentingų vietinių žaidėjų bei pora stiprių legionierių – Ennisas Whatley ir Franjo Arapovičius.
Grupių etape kauniečiai per 10 mačų iškovojo 7 pergales. Atkrintamosiose „Žalgiris“ susitvarkė su „Keravnos“ ekipa iš Kipro, „Tofaš“ iš Turkijos, „Beobanks“ iš Serbijos, o pusfinalyje nukovė Gintaro Einikio atstovaujamą Saratovo „Avtodor“.
Finalas vyko legendinėje „Pionir“ arenoje Belgrade. Varžovas – Franco Casalini vadovaujama Milano „Olimpia“. Data – 1998-ųjų balandžio 14-oji.
Lietuvos čempionai žaidė puikiai, ypatingai antroje dalyje, o galutinis arbitrų švilpukas skelbė pergalę 82:67. Didžiausia žvaigžde tapo Saulius Štombergas, pelnęs 35 taškus. Jis realizavo net 18 baudų metimų iš 23, pataikė 7 dvitaškius iš 8, 1 tritaškį iš 2. Ennisas Whatley pridėjo 19 taškų. Bet pergalę atnešė komandinis žaidimas.
Aikštelėje pasirodė devyni žaidėjai, o aštuoni jų pelnė taškus. Vienintelis Tauras Stumbrys nespėjo pasižymėti, bet ir žaidė vos dvi minutes.
Tai buvo pirmasis „Žalgirio“ titulas Europoje bei pirmasis Lietuvos komandoms. Bet tai buvo tik žingsnis link pagrindinės klubo svajonės.
Nepamirštamas Miunchenas
Bilietą į Eurolygą laimėjęs strategas užsimojo jau pirmajame sezone triumfuoti ir pagrindiniame Europos klubinio krepšinio turnyre.
Aukštą tikslą nusibrėžusi Lietuvos komanda įsigijo aukšto lygio žaidėjus iš užsienio – įžaidėją Tyusą Edney, puolėją Anthony Bowie ir centrą Jirį Zideką. Šie legionieriai su keletą lietuvių sudarė tuomečio „Žalgirio“ stuburą.
Grupių etape žaliai balti iškovojo 8 pergales ir patyrė 2 pralaimėjimus. Aštuntfinalyje po „Žalgirio“ kojomis krito Stambulo „Ulker“, ketvirtfinalyje – kita Stambulo ekipa „Efes Pilsen“.
Bilietas į finalo ketvertą Miunchene – laimėtas.
Kas kauniečių laukė Vokietijoje? Titulą ginanti Ettores Messinos treniruojama Bolonijos „Kinder“, prieš dvejus metus šiame turnyre triumfavusi Dušano Ivkovičiaus diriguojama Pirėjo „Olympiakos“ bei viena to sezono favoričių Bolonijos „Fortitudo“, kurios treneriu tuomet buvo Petaras Skansi.
„Žalgiris“ tikrai nebuvo laikomas favoritu, bet tai nebuvo pirmas kartas, kai autsaideriai sugadina vakarėlį didiesiems.
J.Kazlauskas visada rodė pagarbą žaidėjų talentui. Krepšininkai aikštelėje turėjo laisvę, nors žaidimo principai buvo aiškūs. Skirtumą aikštelėje darė vikrusis kamuolio burtininkas Tyusas Edney, pavertęs gerą komandą puikia. Jis buvo greitas įžaidėjas, nuostabiai kontroliavo rungtynių ritmą, puikiai įtraukė į žaidimą kitus bei rinko taškus, kai kiti to padaryti negalėdavo.
Eurolygos pusfinalyje „Žalgiris“ 87:71 pranoko „Olympiakos“. Anthony Bowie pelnė 19 taškų, T.Edney pridėjo 13 taškų ir 6 rezultatyvius perdavimus.
Pagrindiniu favoritu į titulą laikyta „Kinder“ Bolonijos derbyje 62:57 įveikė Artūro Karnišovo atstovaujamą „Teamsystem“.
Vis dėlto finale „Žalgiris“ žaidė taip galingai, kad jau pirmoje mačo dalyje rodė, kad titulas pirmą kartą istorijoje keliaus į Kauną. Jonas Kazlauskas puikiai naudojo įprastą aštuonių žaidėjų rotaciją, kurie visi pelnė taškus. Pergalę „Žalgiris“ iškovojo 82:74.
Rezultatyviu krepšininku žaliai baltų gretose buvo A.Bowie, pelnęs 17 taškų, o T.Edney pridėjo 14 taškų, 6 atkovotus kamuolius ir 6 rezultatyvius perdavimus.
Trijų nacionalinių rinktinių treneris
Treniruodamas „Žalgirį“ panevėžietis dirbo treneriu nacionalinėje rinktinėje. 1997-ųjų Europos čempionate lietuviai liko šešti, 1999-ųjų užėmė penktą vietą, o 1998-ųjų pasaulio taurėje jie liko septinti.
Didelį postūmį davė Sidnėjaus olimpinės žaidynės, kuriose prieš čempionatą nurašyti lietuviai iškovojo bronzą. Ketvirtfinalyje rinktinė 76:63 pranoko Željko Obradovičiaus treniruojamą Jugoslaviją, o pusfinalyje 83:85 krito prieš JAV svajonių komandą.
Tai buvo trečioji Lietuvos krepšininkų olimpinė bronza iš eilės.
2004-aisiais J.Kazlauskas tapo „Olympiakos“ treneriu. 2005-aisiais jis perėmė Kinijos rinktinės vairą. Šią Azijos komandą treniravo iki pat Pekino olimpiados 2008-aisiais (8 vieta), pakeliui laimint auksą žemyno žaidynėse.
Trečiąja lietuvio treniruojama rinktine tapo Graikija, kuriai jis vadovavo 2009-aisiais ir 2010-aisiais. Pasaulio čempionate, kuriame lietuviai liko treti, J.Kazlausko auklėtiniai vilčių nepateisino, nors sudėtis buvo nuklota žvaigždėmis, ir liko 11 vietoje.
Strategas grįžo į Eurolygą 2011-aisiais, kai sukirto rankomis su Maskvos CSKA. Viskas buvo puiku, kol Georgios Printezis paskutinę Eurolygos finalo akimirką nenužudė Rusijos klubo.
Tuomet specialistas sugrįžo į Lietuvos rinktinę, su kuria iškovojo du sidabro medalių komplektus (2013 m. ir 2015 m.). Etapas nacionalinėje komandoje baigėsi skaudžiu pralaimėjimu 2016-ųjų metų Rio olimpiados ketvirtfinalyje, kuriame skaudžių pamokų davė australai.
Jis trumpam sugrįžo į Kiniją, kur vadovavo Guandongo „Southern Tigers“ komandai.
J.Kazlauskas niekada neturėjo griežtų taisyklių. Jis mėgo greitą žaidimą su daugybe greitų atakų. Jis mokėjo išnaudoti taktikų įvairovę – nuo zoninės gynybos iki kamuolio spaudimo, jei varžovai mėgdavo greitą žaidimo tempą.
Jis gerbė žaidėjus, bet reikalavo atsakingumo, atsidavimo ir protingos improvizacijos. Šis treneris remdavosi metikais, o metikų Lietuva visada turėjo. Kitose komandose J.Kazlauskas ieškodavo kitų sprendimų, tai parodo, jog jis mokėjo prisitaikyti prie žaidėjų ir situacijos.
Specialistas šešiskart triumfavo Lietuvos krepšinio lygoje, dukart Baltijos lygoje, iškovojo du Rusijos lygos titulus, Saportos taurę ir Eurolygą.
Jis dukart buvo išrinktas Lietuvos metų treneriu. Jei jis ras darbą ketvirtoje nacionalinėje rinktinėje, tuomet pagal šį rodiklį susilygins su rekordininku Bogdanu Tanjevičiumi, kuris yra treniravęs Jugoslaviją, Italiją, Turkiją ir Juodkalniją.
