Bobby Brownas sunkiomis kojomis pasirodė Baro viešbučio „Princess“ terasoje, kurią Adrijos jūros pakrantėje šildė 20 laipsnių šiluma. Jis tik ką sugrįžo į laikinus namus po individualios treniruotės „Topolica“ arenoje, kitoje pusėje gatvės nuo „princesės“.
Baro „Mornar“ klubas pasiūlė jam apsigyventi bute, bet B.Brownas dar nėra tikras, ar jam verta persikraustyti iš viešbučio.
Praėjusią savaitę su Juodkalnijos klubu rankomis sukirtęs amerikietis turės galimybę išvykti, jei tik sulauks Eurolygos ar Kinijos klubo pasiūlymo. O B.Brownas yra būtent tokių didžiųjų krepšinio rinkų žaidėjas.
34 metų amerikietis vos nenutūpė į Lietuvos krepšinio rinką.
Pirmą kartą – prieš dvejus metus, kai Kauno „Žalgirio“ trenerio poste debiutavęs Šarūnas Jasikevičius ieškojo komandai įžaidėjo.
24sek žiniomis, 2016-ųjų žiemą „Žalgiris“ kvietė nediduką 188 cm ūgio legionierių į Lietuvą, tačiau šis negalėjo prisistatyti į Kauną vasario viduryje. Žalgiriečiai ilgiau laukti nebegalėjo ir įsigijo Jerome'ą Randle'ą.
Šaltinių teigimu, šio sezono pradžioje B.Brownas buvo siūlomas Vilniaus „Rytui“, bet sostinės klubas sudvejojo dėl amerikiečio galimybių padėti komandai.
B.Brownui priklauso Eurolygos pelnytų taškų rekordo bendrasavininko titulas. 2013-ųjų sausio 4-ąją Stambule jis susprogdino spalvingiausią naujametį fejerverką, kai į „Fenerbahče“ krepšį suvertė 41 tašką ir Sienos „Montepaschi“ pergalę papuošė 50 naudingumo balų.
2013-ųjų gruodžio 27-ąją jis sudrebino Kinijos lygą 74 taškų pasirodymu.
Buvo metas, kai B.Brownas Kinijoje per kelis metus susikrovė milijonus. Dėl amerikiečio pešėsi bei milijonus siūlė garsūs Europos klubai. Net skambino Dimitris Diamantidis ir kvietė prisijungti prie Atėnų „Panathinaikos“.
Bet po trijų sezonų Kinijoje ir dviejų „Houston Rockets“ klube nesėkmingai Pirėjuje (vid. 2,2 tšk. Eurolygoje) nutūpęs B.Brownas turi vėl viską įrodinėti iš naujo.
„Per senas“; „fiziškai nepasiruošęs“; „sugadins rūbinę“ – vasarą jam teko prisiklausyti įvairiausių abejonių, kodėl į jį kreivai žiūri geriausi Eurolygos ir Kinijos klubai.
Su negailestingais rinkos išbandymais susidūrusį amerikietį tokios paskalos tik juokina.
Mat B.Brownas visą vasarą pliekė krepšinį Los Andžele, kur žaidė su Jamesu Hardenu, o vakarais eidavo pamėtyti į salę su Chrisu Paulu.
Bobby jaučiasi taip gerai, jog pasiruošęs mėtyti tol, kol nukris rankos.
„Houston Rockets“ klube jis praleido du sezonus daugiausia ir dėl to, kad buvo ne tik naudingas, bet ir puikus komandos draugas šauniame NBA ekipos kolektyve, kuris vos tik nutūpus lėktuvui eidavo kartu leisti laiko, visą parą kalbėdavo apie krepšinį ir net žiūrėdavo krepšinį prie pusryčių ar vakarienės stalo.
„Man tenka kažką įrodinėti visą gyvenimą, – 24sek Bare pasakojo B.Brownas. – Bet nieko tokio – man labai patinka žaisti. Nesvarbu, kur rungtyniausiu – Kinijoje, Egipte, Katare – bet kur, kur žaisčiau, man svarbiausia mėgautis krepšiniu ir padėti komandai laimėti.“
Sekmadienį B.Brownas sužaidė pirmąsias oficialias rungtynes per pastaruosius 5 mėnesius. Juodkalnijos derbyje į Podgoricos „Budučnost“ krepšį jis suvertė 25 taškus ir išskirstė 9 rezultatyvius perdavimus.
Eurolygos rekordininkas grįžta į Europos arenas su trenksmu.
– Ar žinote, kokį pirmą video išmeta „Youtube“ paieškoje suvedus Bobby Brown? – 24sek paklausė B.Browno.
– Turbūt „Fenerbahče“ rungtynių?
– Ar tikrai?
– Taip. 41 taškas.
– Na, pirmiausia išmeta hiphopo atlikėjo Bobby Browno klipus.
– Ak, taip! Todėl reikia pridėti komandos pavadinimą, pvz. Sienos „Montepaschi“.
– Kai įvedžiau „Bobby Brown basketball“, man pirmiausia išmetė jūsų 23 taškų ir 9 rezultatyvių perdavimų pasirodymą su „San Antonio Spurs“. Pagalvojau, o kokia jums buvo įsimintiniausia karjeros akimirka?
– Kai žaidžiau „Sacramento Kings“ ir rungtyniavome prieš „Los Angeles Lakers“. Namuose – Los Andžele, kur susirinko visa mano šeima.
Mes atsilikinėjome. Ir stipriai. Treneris metė mane į aikštę ir sumažinome skirtumą iki 5 taškų. Pelniau 21 tašką, atlikau 7 rezultatyvius perdavimus ir atkovojau 5 kamuolius. O tada dar buvau tik NBA naujokas. Žaidžiau prieš Kobe, „Lakers“, LaMarą Odomą... Visus. Tai mano karjeros akimirka.
– Kas po tokių rungtynių turėjo suktis jauno vyruko galvoje?
– Oi... Jaunas vyrukas iš LA, naujokas, žaidęs prieš visą šeimą... Pralaimėjome, bet mano šeima ir draugai sakė, kad aš pasiruošęs šiai lygai. Jie dar nebuvo matę tokio naujoko pasirodymo. O aš rinkau taškus, dalijau perdavimus... Manau, tai buvo geriausios mano rungtynės tokiame lygyje.
– O kelintą vietą savo karjeros akimirkų sąraše skirtumėte 41 taško rungtynėms Eurolygoje ir 74 taškų pasirodymui Kinijoje?
– Antrą ir trečią (šypsosi.).
Su „Montepaschi“ tai buvau aš ir naujasis treneris Luca Banchi prieš buvusios Sienos herojus Bo McCalebbą ir trenerį Simone Pianigiani. Prieš rungtynes buvo didžiulis ažiotažas. Pamenu, mūsų komandoje buvo daugybė Eurolygos naujokų, tačiau turėjome puikų mikroklimatą. Nuvykome į Stambulą ir juos įveikėme. O aš dar turėjau tokias rungtynes... Man tai buvo ypatingas vakaras.
O Kinija...
– Mums europiečiams sunku suvokti, kaip turi vykti rungtynės, kad vienas žaidėjas surinktų 74 taškus.
– Kinijoje žaidžiamas krepšinis bėk ir mesk, o didžiausias krūvis krenta ant dviejų komandos amerikiečių.
Antrajame kėlinyje kitas mūsų legionierius įsivėlė į muštynes ir buvo išmestas iš rungtynių. Nors jo ir neturėjo išmesti... Bet netekome dviejų krepšininkų, varžovai – dar dviejų.
Žaidžiau visas rungtynes. Vyko trys pratęsimai ir mačas truko 60 minučių. Tiesiog žaidžiau visą laiką ir atlikau daugiausia metimų.
– Buvote taip arti NBA: demonstravote tokius skaičius, turite daug NBA bičiulių. Kaip manote, kodėl ten neišsilaikėte?
– Manau, daug kas priklauso nuo situacijos. Vis patekdavau į komandas, kurios keisdavo trenerius. Tik Hjustone taip ilgai žaidžiau prie vieno trenerio.
Tiesiog neradau savo nišos. Žinojau, ką galiu, bet nepavykdavo patekti į tinkamą situaciją.
Pavyzdžiui, pirmąjį sezoną Hjustone turėjome Jamesą Hardeną, Ericą Gordoną ir Patricką Beverley. D'Antoni sistema tinka mano žaidimo stiliui, bet jis pasitikėjo pagrindiniais žaidėjais.
Nesupraskite manęs klaidingai – aš supratau savo vaidmenį ir daug ko išmokau iš tos patirties. Bet tikėjausi, kad Hjustonas bus man tinkamiausia vieta.
Daug vyrukų, kurie gerai pasirodo Europoje ar Kinijoje, grįžę į NBA tikisi būti efektyvūs. Bet tą padaryti labai sunku: visos komandos turi savo taškų rinkėjus, geriausiai besiginančius krepšininkus, kovotojus dėl kamuolių. Ir kiekvienoje iš jų turi rasti savo vaidmenį.
Tikėjau, kad atliksiu savotišką Lou Williamso vaidmenį: žengsiu į aikštę, primesiu 15 taškų ir vėl sėsiu ant suolo. Bet NBA daug kas priklauso nuo atsitiktinumų, kaip tavimi pasitikės treneris ar generalinis vadybininkas.
– Ar būdavo momentų, kai nesuprasdavote, kodėl neužtenka jūsų indėlio ir kodėl netinkate NBA klubams?
– Nežinau... Pirmieji dveji mano metai NBA buvo tokie, kad aš norėjau žaisti labai daug. Maniau, kad esu geresnis už daugumą NBA krepšininkų. Visada žaidžiu su tokiu požiūriu. Man tai įgimta, kad turiu būti geresnis už savo varžovą.
Labai sunkiai dirbau, bet nežinau... Tikėjausi, kad pirmaisiais metais žaisiu daug. Bet pradėjo keisti trenerius, mane mėtė per komandas. Tada žaidžiau Europoje, Kinijoje, kur man sekėsi visai neblogai. Ir kai grįžau į Hjustoną, maniau, man tai bus tobula galimybė. Ypač dėl D'Antoni žaidimo sistemos: su daug tritaškių ir greitu tempu. Tai mano stilius. Bet situacija buvo kitokia.
Hjustone turėjau tam tikrą vaidmenį ir iš tų dvejų metų „Rockets“ klube išspaudžiau viską. Užmezgiau labai vertingus santykius, kurie man tikrai pravers ateityje. Tuos ryšius palaikysiu visą gyvenimą.
Hjustonas man atstojo namus. Tik norėjau daugiau prisidėti prie komandos rezultatų ant parketo, nes žinojau, ką galiu. Bet yra kaip yra.
| Sezonas | Komanda | MIN. | Met.% | Trit.% | Kam. | Perd. | Tšk. |
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 2008-09 * | SAC | 14.4 | .381 | .330 | 0.77 | 1.85 | 5.21 |
| 2008-09 * | MIN | 12.2 | .416 | .389 | 0.76 | 1.43 | 5.52 |
| 2009-10 * | LAC | 8.3 | .329 | .281 | 0.87 | 1.83 | 3.04 |
| 2009-10 * | NOP | 14.9 | .395 | .258 | 0.82 | 2.09 | 6.59 |
| 2016-17 | HOU | 4.9 | .383 | .400 | 0.24 | 0.56 | 2.48 |
| 2017-18 | HOU | 5.7 | .328 | .275 | 0.35 | 0.55 | 2.50 |
| Karjera | 10.7 | .379 | .317 | 0.65 | 1.46 | 4.35 |
– Ar kada nors pagalvojote, kaip būtų susiklosčiusi jūsų karjera kitoje eroje? Pavyzdžiui, Alleno Iversono eroje?
– Na, Iversono eroje būtų buvę sunkiau. O dabar neturiu jokių abejonių – galėčiau pritapti.
Nebėra tiek daug aukštaūgių ir krepšinis žaidžiamas daugiausia prie perimetro. Visos komandos dabar mėto tritaškius, žaidžia daug du prieš du. Tikiu, kad galėčiau puikiai tikti tokiam krepšiniui.
Tačiau aš ne iš tų, kurie dabar nori bet kokia kaina grįžti į NBA. Noriu žaisti ir tą daryti savo malonumui. Išnaudoti savo likusius metus. Jaučiuosi, lyg būčiau 22-ejų. Kadangi Hjustone ir Graikijoje nežaidžiau daug, toks įspūdis, kad prie savo karjeros pridėsiu dar dvejus metus.
Matote, aš jau įgyvendinau savo NBA svajonę – žaidžiau ten ketverius metus. Dabar tiesiog noriu žaisti ir mėgautis savo karjera, padėti komandoms laimėti titulus Europoje ar Kinijoje – bet kur.
– Ar yra sprendimų, dėl kurių iki šiol gailitės? Gal buvo pasiūlymų, kurių nereikėjo priimti arba atmesti?
– Taip. Turiu dėl ko gailėtis.
Gailiuosi dvejų metų Hjustone. Manau, reikėjo toliau žaisti Kinijoje. Turėjau galimybę grįžti, bet norėjau pabandyti „Rockets“. Man pasirodė, kad „Rockets“ turėsiu galimybę atskleisti save ir visiems įrodyti, kad aš tinku NBA.
Su žmona kartą apie tai kalbėjau. Manau, geriausiais mano karjeros metais reikėjo išspausti iš situacijos kuo daugiau pinigų. Bet negaliu dėl to gailėtis. Juk viena vertus, į savo CV įsirašiau dar dvejus metus NBA.
Žinote, man svarbiausia žaisti. Aš labai myliu krepšinį – valgau ir miegu krepšiniu. Galiu žiūrėti krepšinį visą dieną: NBA, Eurolygą. Žiūrėčiau Kinijos krepšinį, bet jie netransliuoja rungtynių europiečiams.
– O aš maniau, kad jūs gailitės karjeros tęsinio Kinijoje. Nes išvykote ten iškart po to įspūdingo sezono Sienos „Montepaschi“, kai dėl jūsų varžėsi geriausi Eurolygos klubai. O juk jūs tuo metu buvote savo karjeros pike.
– Na taip, bet tuo metu svarbiausia buvo pinigai. Siena negalėjo man mokėti tiek, kiek būtų užtekę. Žinote, per daug metų žaidžiau daugybėje komandų ir jose neuždirbau labai daug. Todėl negalėjau atsisakyti pasiūlymo per trejus metus Kinijoje užsidirbti virš 4 milijonų. Europoje tokių galimybių nebuvo. Be to, Kinijoje sezonas trumpesnis, todėl kūnui lengviau jį atlaikyti.
Tuo metu net nebūčiau ėjęs į NBA. Ypač, kai man siuntė tik kvietimus į komandų treniruočių stovyklas be garantuotų įsipareigojimų. Todėl nusprendžiau žaisti Kinijoje ir ten praleidau trejus metus. Privalėjau išnaudoti tą situaciją.
– Teko girdėti, kad turėjote ir „Žalgirio“ pasiūlymą?
– Pamenu, baigiau sezoną Kinijoje ir vykau pailsėti į Havajus. Nepamenu, kaip ten buvo, bet lyg ir nebūčiau galėjęs žaisti Eurolygoje kurį laiką dėl tuometinių taisyklių. Todėl vėliau nusprendžiau pasirašyti sutartį su „Bešiktaš“.
– Jus su Lietuvos krepšiniu dar siejo du Lietuvos krepšininkai ir lietuvis treneris. Ar prisimenate Donatą Motiejūną?
– Taip, bet su juo nežaidžiau. Tai buvo beprotiška situacija. Tai buvo tas laikotarpis, kai tarp jo ir „Rockets“ vyko visokie dalykai. Hjustonas atleido mane, kad atlaisvintų jam vietą sudėtyje ir jį susigrąžintų. Bet pats D-Mo nebenorėjo žaisti „Rockets“.
Toks buvo mūsų labai keistas ryšys su D-Mo: niekada jo nesutikau ir niekada su juo nežaidžiau (juokiasi.).
– Nepykote, kad dėl jo praradote darbą?
– Tai buvo labai keista. Bet tada „Rockets“ mane perspėjo, kad net jei Motiejūnas žais Hjustone, vis tiek mane sugrąžins. Tik tuo metu jie negalėjo laikyti mūsų abiejų.
Nepamenu, dėl ko jie tada susikivirčijo. Tai buvo labai keista situacija.
Dar žaidžiau su Dariumi Songaila...
– Jūs net dalyvavote tuos pačiuose mainuose, kai 2009-ųjų rudenį abu patekote į „Charlotte Hornets“.
– Puikus komandos draugas ir geras žaidėjas. Jis buvo tikrai geras.
Ir aikštėje, ir rūbinėje jis buvo šaunus vyrukas. Gal rūbinėje buvo tylokas, bet kiek pamenu, šaunus vyras. Puikus žaidėjas.
Jo metimai atšokus po užtvaros iš vidutinio nuotolio... Automatiniai taškai! Man patikdavo su juo žaisti.
Tada žaidėme ir Chrisu Paulu. Darius buvo kovotojas, fiziškas žaidėjas. Man jis labai patiko.
– 2010-2011 m. sezoną pradėjote pas Tomą Pačėsą Gdynės „Asseco Prokom“ komandoje, bet po šešerių Eurolygos rungtynių palikote Lenkiją. Kas nutiko?
– O, žmogau... (juokiasi.) Visa ta situacija buvo labai sudėtinga. Ypač dėl mūsų komandos lūkesčių.
Prastai pradėjome sezoną Eurolygoje, o tada... Jo treniravimo stilius mums buvo svetimas. Jis drasko akis, rėkia, šaukia. Manau, tokie santykiai su žaidėjais mus visus išvargino.
Kaip žaidėjas turėdavai ne tai, kad jį nutildyti, bet susitelkti žaidimui ir daryti viską, kad padėtum komandai laimėti. Bet ne visi žaidėjai galėjo su tuo susitvarkyti. Tai matėsi plika akimi.
Jis ant manęs vis rėkdavo, bet aš tiesiog jo išklausydavau ir eidavau žaisti. O jei toliau rėkdavo... Tiesiog priimdavau jį tokį, koks jis buvo. Toks jau jis. Galbūt jis taip buvo mokytas motyvuoti žaidėjus.
Bet tai buvo prasta situacija. Mūsų keliai išsiskyrė ir daugiau nebesižvalgiau atgal į tą istoriją. Bet kai turėjau šansą žaisti prieš jo komandą, žinodavau, ką reikia daryti...
– Sakote, norėjote atkeršyti Tomui Pačėsui?
– O taip. Negalėjau sulaukti tų rungtynių. Lyg ir įmečiau 28 taškus... Turiu pasižiūrėti. Tikrai permečiau 20 taškų abejose rungtynėse (2012-2013 m. sezoną atstovaudamas „Montepaschi“ į T.Pačėso komandos krepšį B.Brownas įmetė 27 ir 23 taškus).
– Ar sunku mintyse išjungti tokį rėkimą?
– Tikrai taip. Nes jis rėkia tiesiai tau į akis.
Sirgaliai viską matydavo. Tai buvo ne kiek gėdinga, bet žmogau... Aš esu krepšininkas ir tu pats toks kažkada buvai. Tai juk pagarbos reikalas.
Bet toks buvo jo stilius. Tiesiog reikėdavo jį užtildyti.
Žinote, pasitaikydavo situacijų, kai būdavo problemų namuose. Eidavai žaisti krepšinio, o jis tave keikia... Tikrai nesinori to girdėti. Norėsi jį užtildyti.
Aš tiesiog džiaugiuosi, kad ta istorija baigta. Nors Lenkija... Gdynė buvo puikus miestas, tik kad ten buvo labai šalta. Labai!
Bet ten turėjau patį geriausią butą!
– Kuo jis buvo toks ypatingas?
– Tai buvo aukštas daugiabutis. Su vaizdu į jūrą. Aišku, visa jūra buvo užšalusi, bet... Tai buvo labai gražus modernus butas. Geriausias butas, kokį turėjau.
Nors ir „Olympiakos“ man suteikė gerą vietą...
– Kalbamės apie NBA, „Asseco Prokom“, Pirėjo „Olympiakos“ klubą... Kartais atrodo, kad jūsų karjeroje jums pritrūko sėkmės. Mačiau, kitoje šio viešbučio gatvės pusėje yra bažnyčia...
– (juokiasi.) Taip!
Ta situacija su „Olympiakos“... Man teko galimybė žaisti su geriausiu žaidėju Europoje ir todėl pasirinkau šią komandą.
Sykį turėjau galimybę žaisti Atėnų „Panathinaikos“ ir rungtyniauti su Dimitriu Diamantidžiu, todėl negalėjau paleisti tokio šanso.
Tik kad norėjosi daugiau pasižaisti su Vassiliu Spanouliu. Manau, kartu būtume pridarę varžovams daug žalos. Bet vien būti šalia jo...
Jis yra tikras kovotojas. Dievina krepšinį. Visai kaip aš. Mes galime kalbėti apie krepšinį visą parą.
Gaila, kad negalėjau prisidėti daugiau. Gaila, kad nepadėjau patekti komandai į finalo ketvertą.
Bet nesigailiu, kad pasirinkau „Olympiakos“. Apie tai galvojau jau tada, kai žaidžiau Salonikų „Aris“. Matydavau juos televizoriuje kiekvieną dieną ir sakydavau: velnias, noriu žaisti tokiame lygyje! Tad negalėjau praleisti tos progos.
– Kodėl jums nepavyko atsiskleisti „Olympiakos“?
– Matote, kai atvykau į Pirėjų, jie jau turėjo daug gynėjų ir aš neatvykau kažkurio iš jų pakeisti. Ten jau buvo susiformavusi rotacija.
– Tai kokias užduotis toje rotacijoje jums numatė treneris Ioannis Sfairopoulas?
– Jis sakė, kad po truputį įlies mane į rotaciją ir žaisiu su kamuoliu. Bet kai atvykau į komandą, viskas buvo kitaip.
Aš žaisdavau po 8-10 minučių. Visi, kas mane pažįsta, žino, jog aš ne iš tų krepšininkų, kurie stovės kampe ir iš ten mėtys tritaškius.
Aš galiu padėti komandai tiek daug skirtingų būdų. Ir visi tą matė treniruotėse kiekvieną mielą dieną. Net vyrukai sakydavo, kad tai ne mano stilius. Jie žinojo, kad aš žaidžiu ne taip ir turėtume geriau išnaudoti stipriąsias mano puses.
Eurolygoje žaisdavau mažai, o Graikijos čempionate – daug ir gerai. Tačiau ta situacija buvo sudėtinga. Negaliu skųstis – bandžiau daryti viską, ko reikia komandai. Tiesiog jaučiau, kad kitokioje situacijoje, pavyzdžiui, kaip Sienoje, jie būtų pamatę tikrąjį Bobby Browną, o ne vyruką, kuris rungtyniauja po 10 minučių. Nebuvau savas.
| Rungt. | Min. | Tšk. | Dvit. | Trit. | Kam. | Perd. | Naud. | |
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Vidurkis | 9 | 9:39 | 2.2 | 36.4% | 10% | 0.6 | 1.1 | -0.3 |
– O kuo buvo tobula Sienos „Montepaschi“ situacija, kuria pasinaudojęs tapote rezultatyviausiu Eurolygos sezono krepšininku?
– O taip, ta situacija buvo tobula todėl, kad pradėjau sezoną su komanda nuo pat pasiruošimo stovyklos. Kiekvienas žinojo savo vaidmenį ir turėjome puikų mikroklimatą. Nesakau, kad „Olympiakos“ to nebuvo – jie jau irgi buvo suformavę gerą rūbinę. Bet „Montepaschi“ tiesiog buvo puiki vieta, nes žaidžiau nuo sezono pradžios iki pabaigos.
Puikiai sutarėme su komandos draugais. Iki šiol susirašome, ką nuveikėme Sienoje. Žaidėme aukšto tempo krepšinį su daug tritaškių, du prieš du. Turėjome puikų trenerių štabą. Laimėjome viską, tik Eurolygoje mums pritrūko vienos pergalės iki ketvirtfinalio. Mums tada pamaišė traumos.
Tačiau pamenu, kad žmonės sakydavo, kad jiems patinka žiūrėti mūsų krepšinį. Nes žaidėme kitaip.
Tai buvo ypatinga komanda, nes beveik visai ekipai tai buvo pirmas tikras sezonas Eurolygoje. Buvome it naujokai. Aš pats tebuvau sužaidęs tik kelis mačus su „Asseco Prokom“. Vienintelis Davidas Mossas... Jis Eurolygoje jau žaidė amžinai.
Mattas Janningas, Danielis Hackettas, Marcelus Kempas, Kristjanas Kanguras... Visi buvome Eurolygos naujokai.
Pradėjome lėtai, bet kaip viską pakeitėme ir pradėjome rinkti pergales, taškus. Buvo smagu žaisti toje komandoje.
Laimėjome Italijos taurę, čempionatą. O kaip tą padarėme, buvo ypatinga, nes pirmą kartą lygos istorijoje kiekviename atkrintamųjų etape reikėjo žaisti iki 4 pergalių. Reguliarųjį sezoną baigėme tik penkti, todėl neturėjome namų aikštės pranašumo. Žaidėme su Milanu ketvirfinalyje. Važiuodavome ten 5 valandas autobusu, grįžome namo, vėl važiavome 5 valandas į Milaną, ir laimėjome 7-ąsias rungtynes.
Vėliau žaidėme 7 rungtynes su reguliariojo sezono nugalėtoja Vareze. Vėl 5 valandų kelionės... O finale nugalėjome Romos komandą 4-1.
Mes kovėmės kiekvieną vakarą. Po tų dviejų etapų mes supratome, kad dirbome per sunkiai, kad netaptume čempionais. Buvome labai vieningi ir aikštėje, ir už jos ribų.
Sirgaliai buvo nuostabūs ir ištikimi. Buvo gera laimėti Sienai titulus, nes jie ten tą ir daro – laimi čempionatus. Tad buvo gera pratęsti tą tradiciją. Tai buvo puikūs metai.
Pamenu, pakeičiau Bo McCalebbą, komandos draugams teko kompensuoti Shauno Stonerooko netektį. Treneris Luca Banchi pakeitė Simone Pianigiani. Žmonės galvojo, kad mes jų nepakeisime, nes buvome Eurolygos naujokai. Bet turėjome ypatingą sezoną.
– Žaidėte NBA, Eurolygoje, Kinijoje... O kuris krepšinis jums tiko labiausiai?
– Man patiko visur – neturiu vieno favorito. Aišku, NBA buvo aukščiausias lygis. Bet kiekviena situacija buvo skirtinga.
Europoje buvo geriausia atmosfera ir aukštas krepšinio lygis. Be to, Europos komandos labai vieningos už aikštės ribų.
Europos krepšinio fanai yra žymiai geresni nei NBA. Į NBA rungtynes susirenka daug žmonių, bet jie nėra tokie aistringi kaip italai, graikai ar lietuviai. Jie dainuoja dainas, mušasi... NBA ir Kinijoje ten to nėra. Kinijoje irgi rinkosi pilnos salės, žmonės ten myli krepšinį, bet Europos aistruoliai kurdavo geriausią atmosferą.
Daug mano gerų draugų iš NBA norėtų baigti karjerą Europoje, nes jie irgi nori pajusti tą atmosferą.
Aišku, NBA yra aukščiausias lygis. Kinijoje krepšinis kasmet vis gerėja. Man pasisekė žaisti komandoje su gerais jaunais kinais, kurie kasmet vis tobulėjo. Jų žaidimas auga, o Kinija dievina krepšinį.
Kiekviena lyga turėjo kažką kitokio. Ir visur buvo gera.
| Sezonas | Komanda | Turnyras | Min. | Met.% | Trit.% | Kam. | Perd. | Tšk. |
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 2007-08 * | ALBA Berlin | Eurocup | 33.1 | .434 | .390 | 2.60 | 4.20 | 16.00 |
| 2010-11 * | Aris BC | Eurocup | 31.5 | .458 | .367 | 2.56 | 3.33 | 14.22 |
| 2010-11 * | Asseco Prokom Gdynia | Euroleague | 26.1 | .333 | .250 | 1.00 | 1.83 | 10.67 |
| 2011-12 * | EWE Baskets Oldenburg | Eurochallenge | 32.7 | .436 | .319 | 3.25 | 4.17 | 15.83 |
| 2012-13 * | Mens Sana 1871 Siena | Euroleague | 32.6 | .411 | .344 | 1.71 | 5.33 | 18.83 |
| 2013-14 | Shenzhen | Kinija | 39.1 | .433 | .323 | 4.00 | 5.73 | 30.68 |
| 2014-15 | Shenzhen | Kinija | 40.3 | .431 | .336 | 4.34 | 6.34 | 31.29 |
| 2015-16 * | Shenzhen | Kinija | 41.4 | .422 | .373 | 4.68 | 6.27 | 29.19 |
| 2015-16 * | Besiktas Sompo Japan | Turkija | 30.0 | .444 | .385 | 2.33 | 4.50 | 17.50 |
| 2017-18 * | Olympiacos | Graikija | 14.7 | .378 | .391 | 1.62 | 1.12 | 7.25 |
| 2017-18 * | Olympiacos | Euroleague | 9.6 | .194 | .100 | 0.56 | 1.11 | 2.22 |
– Prabilote apie tą nepalyginamą sirgalių atmosferą. O koks jausmas buvo žaisti Kaune, „Žalgirio“ arenoje, Eurolygos ketvirtfinalio serijoje?
– O taip! Žmogau! Tai buvo taip triukšminga... Taip triukšminga!
Žmonės mane perspėjo, kad Kaune bus žiauriai triukšminga. Aš esu žaidęs daug arenų. Dar pamenu, kai žaidžiau prieš „Žalgirį“ dar mažojoje salėje. Ten irgi buvo triukšminga.
Bet matyti tiek daug žalios spalvos... Tai labai gera namų aikštė. Graži arena. Man patiko viešbutis, maistas, treniruočių salė.
„Panathinaikos“ arena irgi – vau! OAKA yra pasiutusi. Mūsų sirgaliai Pirėjuje irgi buvo išprotėję. Tos atmosferos... Tu nori žaisti tokioje aplinkoje. Žaidi ir prieš varžovų krepšininkus, ir aistruolius. Laimėti tokiose arenose yra nuostabus pasiekimas. Tu tiesiog nori užtildyti visą salę.
Bet „Žalgirio“ arenos negalėjome nutildyti. „Žalgiris“ buvo puikus.
– Ko trūko nugalėti „Žalgirį“? Aišku, jums tada labai trūko traumuotų žaidėjų.
– O, taip. Mums labai trūko Printezio. Jis labai norėjo žaisti, leidosi krūvą nuskausminamųjų. Bet jo pirštas buvo neišgydomas.
Turėjome namų aikštės pranašumą ir turėjome tuo pasirūpinti. O pralaimėjome jau pirmąsias rungtynes. Tai pakeitė seriją. „Žalgiris“ labai gerai kovojo. Pangosas... Didysis vyrukas... Taip, Daviesas. Jis turėjo puikią seriją! Ulanovas, Micičius...
– Ar kaip „Olympiakos“ žaidėjas rungtyniaujantis OAKA arenoje kada nors buvote susirūpinęs dėl pavojaus savo sveikatai?
– (juokiasi.) Aš ten žaidžiau savo pirmąsias rungtynes „Olympiakos“ komandoje! Ir laimėjome. Tai nebuvo taip beprotiška, kaip vėliau finalo serijoje. Jie man ir sakė, kad Graikijos finalo serijoje bus kitaip.
Ten jie mėtė į mus daiktus, spjaudėsi, laistė gėrimus... Arenoje buvo didžiulis tinklas, bet jis stabdė didelius daiktus, o visa kita... Jei ne tas tinklas, mes nebūtume išgyvenę (juokiasi.). Atsimenu, jie metė kažką į mūsų atsarginių suolo stogą ir jį sudaužė. Rungtynes teko stabdyti. Turėjome slėptis rūbinėje.
Kita vertus, aš jau buvau to paragavęs „Aris“ klube, kai žaisdavome derbį su PAOK. Jie irgi buvo išprotėję sirgaliai. Pamenu, mėtydavo į aikštę monetas, baterijas...
Dar pamenu, kad „Aris“ gerbėjai po ginčo kamuolio mesdavo į aikštę juostas ir tekdavo ilgai valyti aikštę.
Ta atmosfera paruošė mane OAKA ir „Žalgirio“ arenoms. NBA nepatirsite nieko panašaus. Niekada. Jei taip elgtųsi, ten žmonės būtų suimti ir uždaryti kalėjime (juokiasi.). Pamenu, Salonikuose mūsų sirgaliai mušėsi su policija... Buvo beprotiška.
– Kalbant apie „Olympiakos“, ar jus nustebino, kaip ta sezono pabaiga Pirėjuje paveikė jūsų rinkos vertę šią vasarą?
– O taip. Žmonės nežinojo situacijos. Jie galvojo, kad Bobby Brownas jau per senas, dėl to nežaidė daug. Jie nežinojo, kaip buvo iš tikrųjų.
Jie nežinojo, kad turėjome daug gynėjų. Dabar matau, kad Europos ir Kinijos klubai dvejoja dėl mano amžiaus. Vasarą turėjau teisintis, kodėl nežaidžiau Pirėjuje.
Atvykau į Barą dar kartą visiems parodyti, kad galiu žaisti aukštame lygyje ir galiu žaisti labai solidžiai. Man tenka tą daryti visą gyvenimą. Bet nieko tokio – man labai patinka žaisti. Nesvarbu, kur rungtyniausiu – Kinijoje, Egipte, Katare – bet kur, kur žaisčiau, man svarbiausia mėgautis krepšiniu ir padėti komandai laimėti.
Prisimenu ir sezoną Lenkijoje. Komandos dvejojo, kodėl mane paleido, nors jie nežinojo tikrosios situacijos. Net po neblogo sezono Salonikuose dėl manęs dvejojo. Oldenburge irgi turėjau gerą sezoną, bet nepatekome į atkrintamąsias ir didieji Eurolygos klubai vėl dvejojo.
Tada atėjo Sienos „Montepaschi“ ir davė man galimybę parodyti, jog esu aukšto lygio žaidėjas ir galiu padėti laimėti. Turėjome puikius metus ir žaidžiau sėkmingai.
Po to komandos pradėjo minėti mano vardą ir išvažiavau į Kiniją. Dabar turiu išgarsinti savo vardą iš naujo.
Bet dėl to nėra jokių problemų. Žaisiu aukštame lygyje – Europos taurėje, Adrijos lygoje, kur yra buvusių ir esamų Eurolygos klubų. Matysime, kur tai nuves. Žmonės pamatys, kad vis dar galiu žaisti krepšinį (šypsosi.).
– Jūs lyg krepšinio keliautojas. Nenorėtumėte apsistoti vienoje komandoje?
– Galbūt taip, bet situacijos labai skiriasi. Pavyzdžiui, negalėjau likti Sienoje, nes jie negalėjo man pasiūlyti atitinkamų pinigų. Ilgiausiai žaidžiau Kinijos klube – trejus metus. O dabar... Važiuosiu ten, kur reikės. Mano lagaminai sukrauti. Man nėra skirtumo – svarbiausia žaisti aukščiausiame lygyje ir padėti komandoms laimėti.
Galiu keisti komandas, valstybes – nieko tokio.
– Pamačius tiek daug skirtingo krepšinio, ar subrandinote mintį, ką norėtumėte daryti baigęs karjerą?
– O taip. Užmezgiau daug ryšių NBA, Kinijoje ir Europoje. Tad galbūt galėčiau dirbti treneriu arba krepšinio agentu. Manau, būčiau puikus agentas, nes galiu greitai rasti kalbą su žaidėjais, pasidalinti savo patirtimi tiek NBA, tiek Europoje, tiek Kinijoje. Ir žmonės gerbia mano istoriją. Tad galėčiau atstovauti žaidėjams ir jiems padėti. Galėčiau būti ir geru treneriu, nes dirbau su daug puikių specialistų.
– Bet kadangi jaučiatės lyg dar būtumėt 22-ejų, tai nenutiks labai greitai?
– Tikrai ne (šypsosi.). Turbūt baigsiu karjerą 40-ies. Žaisiu tol, kol nebejausiu kojų. Kol manęs nebenorės jokia komanda. Kol nukris rankos.
Kiek žaidė Marbury? Iki 41-erių? Jaučiu, kad žaisiu tol, kol galėsiu mesti į krepšį (juokiasi.).
– Vis dar jaučiatės gerai?
– O taip. Kaip ir sakiau, dėl „Rockets“ ir „Olympiakos“ patirties pridėjau prie savo karjeros du papildomus metus. Esu puikios formos: prižiūriu savo kūną, tinkamai maitinuosi, palaikau formą.
Žaidžiu kiekvieną dieną. Žaidžiau visą vasarą. Vos tik grįžau iš Graikijos, iškart važiavau žaisti į UCLA salę. Vasarą rungtyniavau „Drew“ lygoje.
– „Drew“ lygoje žaidėte su Jamesu Hardenu ir Chrisu Paulu. Koks tai krepšinis vienoje komandoje su tokio lygio NBA žvaigždėmis?
– Tai labai rimtas krepšinis, nes jie labai nori laimėti (šypsosi.). Bet kada!
Rungtynėse dėl malonumo, vienas prieš vieną, du prieš du... Visada!
Tai puiku. Daug iš jų išmokau. Ypač iš Hardeno ir Paulo. Žaidžiau su Chrisu Paulu „New Orleans Hornets“. Tai puikus komandos draugas, tikras kovotojas, draugiškas vyrukas.
Jie labai rimtai žiūri į kiekvienerias rungtynes ir kiekvieną treniruotę. Kartais kai matai, kaip dirba kai kurios superžvaigždės... Kad maždaug ai, šiandien nežaisiu. Ai, pasigydysiu. O tie vyrukai treniruojasi kiekvieną dieną, vis žaidžia penkiese prieš penkis, papildomai mėto į krepšį prieš ir po treniruočių.
Pamenu, kai eidavau papildomai pamėtyti vakarais, ten visada būdavo Hardenas. Ar Chrisas Paulas skambindavo man vakarą ir kviesdavo eiti pamėtyti. Jie visai kaip aš – jie nori dirbti, tobulėti ir žaisti. Jie tiek daug pasiekė savo karjerose, bet vis tiek nori būti geriausi.
Būti šalia tokių žmonių... Negali prašyti nieko daugiau. Ir niekada negali tingėti. Tie vyrukai kiekvieną vakarą žaidžia po 40 minučių ir reikia tą gerbti.
Dvejus metus tą mačiau. Matydavau jų sunkų darbą ir vasaromis.
– Kaip užmezgėte tokį artimą ryšį su Jamesu Hardenu ir Chrisu Paulu?
– Aš su Jamesu užaugau Los Andžele. Chrisą sutikau Naujajame Orleane. Ir nuo tada mes tapome artimais draugais. Iki šiol susirašinėjame.
– Kas jus taip suartino?
– Mano charakteris. Mano krepšinio suvokimas. Mano meilė krepšiniui. Manau, tai mus suvienijo.
Jie gerbia tai, ką darau ir ką teko pereiti žaidžiant tai šen, tai ten. Jie žino, kad myliu krepšinį taip pat smarkiai, kaip ir jie. Ir kai sutinki tokius žmones, norisi juos išlaikyti.
Jie protingi, myli krepšinį ir nori padaryti vienas kitą geresniu. Dėl to taip greitai suartėjome.
– Teko girdėti, kad būtent jūs įkalbinote Chrisą Paulą atvykti į „Houston Rockets“. Kaip jums pavyko tą padaryti?
– Tai buvo lengva! (juokiasi.) Jam užteko žinoti, kad ten būsiu aš ir Trevoras Ariza. Jis norėjo būti aplink žaidėjus su rimtu požiūriu, noru dirbti, kartu leisti laiką.
Chrisas sakė, kad kai žaidė „Los Angeles Clippers“, ta komanda nebuvo kaip šeima. Jie mažai ką veikė kartu už aikštės ribų.
Pavyzdžiui, kai aš žaidžiau Hjustone, vos tik lėktuvas nusileisdavo, visi susitikdavome ir eidavome ar tai pavalgyti, ar tai kažką nuveikti. Kalbėdavome apie krepšinį visą dieną. Žiūrėdavome krepšinį net kai valgydavome.
Chrisas žaidė su manimi ir Ariza Naujajame Orleane. Dalyvavau jo vestuvėse ir bendravome daug metų. Ir kai aš išgirdau, kad yra galimybė „Rockets“ įsigyti Chrisą Paulą, iškart jam paskambinau ir suorganizavau vakarienę su Ariza, Hardenu ir mano vyrukais Los Andžele.
Ir tada jis žinojo, kad atvyks į Hjustoną.
– Tai buvo pirmasis jūsų neoficialus agento darbas?
– O taip, tikrai. Bet buvo lengva. Mums su Trevoru tereikėjo jam paskambinti. Bet taip, tai buvo pirmasis mano agento ėjimas (juokiasi.). O kitas buvo atvesti Arizą į agentūrą, kuri man atstovauja.
– Vis daugiau NBA žaidėjų vilki drabužius su užrašu „What yo 1's look like?“. Teko matyti, kad net LeBrono sūnus turėjo tokius marškinėlius. Mačiau, socialiniuose tinkluose aktyviai dalijatės šiuo užrašu ir su NBA žvaigždėmis. Kokia istorija slepiasi po šiuo užrašu?
– Viskas prasidėjo nuo to, kai žaidžiau Hjustone. Matote, „Rockets“ sistema labiausiai paremta krepšiniu vienas prieš vieną. Kai Lou Williamsas atvyko į komandą, pamenu, sėdėjome ant suolo, kalbėjome ir kvailiojome. Jamesas Hardenas tuo metu aikštėje žaidė vienas prieš vieną. Ir aš garsiai surikau: kaip atrodo tavo vienas prieš vieną?
Lou išgirdo ir pradėjo šaukti. Ir jam taip patiko, kad man tai kėlė juoką.
Po treniruotės žaidėme vienas prieš vieną: aš, Lou Williamsas, Patrickas Beverley, Jamesas Hardenas, Trevoras Ariza. Pradėjome taip vienas kitą raginti.
Tas pasakymas simbolizuoja tavo individualų darbą su savo įgūdžiais vienas prieš vieną tiek puolime, tiek gynyboje. Tai parodo, kiek esi kovingas.
Juk niekas nenori, kad jam įmestų – stengiesi laimėti ir būti geresnis už visus kitus. Nori išspardyti jiems užpakalius.
Tad tai buvo viso to kombinacija. Ir kai matydavome, kad kažkas žaidžia vienas prieš vieną, rėkdavau, kaip atrodo tavo vienas prieš vieną?
Sugalvojau su šia fraze sukurti marškinėlius. Man padėjo pažįstamas grafikos dizaineris. Dar prisimenu, kai užsidėjau tuos marškinėlius vienos vasaros pabaigoje, o dar šią vasarą daug jaunų talentų jau juos taip pat vilkėjo.
– Tai kaip koks judėjimas.
– Būtent. Tai labiau ne drabužių linija, o savotiškas judėjimas mano sekėjams, jaunajai kartai. Visiems.
Dabar vaikai nori dirbti su asmeniniais treneriais, dirbti su stulpeliais ir gerai atrodyti socialiniuose tinkluose. Vietoj to, kad... Mes užaugome lauke žaisdami penkiese prieš penkis ir vienas prieš vieną. Pliekdavome vienas prieš vieną iki muštynių.
O dabar vaikai nori eiti į salę, dirbti su treneriais, kėdėmis ir parodyti tą visiems instagrame. Ne. Reikia žaisti vienas prieš vieną ir taip tobulėti. Tai yra pareiškimas, kad nori būti geresnis už kitą.
– Tai tuo pačiu ir iššūkis?
– Be abejo. Ir taip tu tobulini savo individualius įgūdžius tiek puolime, tiek gynyboje.
Judėjimas vis auga. Dabar matau Hardeną ir DeRozaną vilkint tuos marškinėlius. Kitus NBA vyrukus. Žmonės prašo manęs sukurti daugiau džemperių.
Po truputį plečiamės, ieškome kontaktų Europoje. Bet Amerikoje jau turime daug prekių. Pavyzdžiui, išpardavėme visus „Nike“ marškinėlius su šiuo užrašu.
Turėjome susitikimus su „Nike“, „Jordan“ ir „Adidas“, bet manau, kad nelįsime po prekiniu ženklu, nes kaip tik organizuosime krepšinio stovyklą, kurioje bus talentingiausi krepšininkai. Vienoje stovykloje jau turėjome du geriausiai vertinamus jaunuolius. Ir buvome tokie pirmieji, nes mūsų stovykloje nesikerta reklamos taisyklės. Juk „Nike“ talentai negali žaisti „Adidas“ stovyklose ir atvirkščiai.
Kitąmet organizuosime dar didesnę stovyklą, kur bus žmonių iš Europoje. Atvyks ispanai, paprašėme atvykti kelių lietuvių. Ko gero, bus kažkas iš Serbijos, o dėl mano bičiulio Pooh Jetero ryšių su Ukraina, ir iš ten bus žaidėjų.
Galvojame, kaip išnaudoti šią galimybę. Tai judėjimas, kuris vis auga. Gera matyti vis daugiau NBA žaidėjų, vilkinčių drabužius su tuo užrašu.
