Legendinio Eurolygos krepšininko Joe Arlaucko tinklalaidėje „The Crossover“ sudalyvavo Kauno „Žalgirio“ lyderis bei vienas geriausių šio sezono žaidėjų turnyre Marius Grigonis.
Šį sezoną 26-erių snaiperis renka po 15,1 taško (53,2 proc. dvit., 52,9 proc. trit., 97,9 proc. baud.), atkovoja po 2,5 kamuolio, atlieka po 2,6 rezultatyvaus perdavimo ir fiksuoja po 16 naudingumo balų.
Septintas pagal rezultatyvumą, pirmas pagal baudų bei trečias pagal tritaškių pataikymą, dvyliktas pagal naudingumą žaidėjas turnyre.
M.Grigonis tapo Eurolygos žvaigžde, nors karjeros pradžioje jis buvo nereikalingas „Žalgiriui“ ir netikėtai patraukė į antrąją Ispanijos lygą, nuo kurios atsispyręs jis žingsnis po žingsnio siekė savo svajonės atstovauti Lietuvos čempionams.
Krepšinis jam įaugęs į kraują. Šį žaidimą žaidė senelis, tėtis ir vyresnysis jo brolis.
„Krepšinis visada buvo mūsų širdyse. Visada žiūrėdavome „Žalgirį“ ir Lietuvos rinktinę. Tai normalus dalykas Lietuvoje“, – mena M.Grigonis.
Pirmosios krepšinio kautynės startavo galiniame Grigonių namo kieme prieš ketveriais metais vyresnį brolį Mantą. Vienas prieš vieną mūšiai, kuriuose Marius turėdavo nuolaidų – tritaškio linija būdavo brėžiama ties baudų metimo linija.
„Jei turi brolį, tu konkuruoji su juo, tai normalu. Mes pykdavomės. Nesvarbu, krepšinis ar kompiuteriniai žaidimai, konkuruodami mes pykdavomės nuolat. Jei aš laimiu, prasidėdavo muštynės. Dabar galėčiau nesunkiai įveikti juos abu – ir tėtį, ir brolį“, – juokdamasis sakė „Žalgirio“ lyderis.
M.Grigonis pasakoja, jog iki devintos klasės mokykloje krimsti mokslus sekėsi gerai, tačiau tuomet persikėlė į „Žalgirio“ dublerių komandą ir visą dėmesį paskyrė krepšiniui.
Nors močiutė ragindavo nepamiršto mokslo.
„Man močiutė vis kartodavo, kad privalau mokytis, nes krepšinyje gali nepasisekti. Neuždirbsiu iš jo daug pinigų, tad privalau mokytis“, – šypsodamasis prisiminė 26-erių žaidėjas.
„Žalgiriui“ nereikalingas 19-metis laimės ieškoti išvyko į antrąją Ispanijos lygą, Hueskos komandą.
„Neturėjau agento. Paskambino vienas vyrukas ir paklausė, ar noriu keltis į Ispaniją? Kodėl gi ne! Tai buvo keista situacija, bet ilgai nedvejojau“, – prisiminė M.Grigonis.
Krepšininkas dėkingas strategui Quimui Costai, kuris stipriai prisidėjo prie lietuvio tobulėjimo. Nors pradžia Hueskoje buvo sunki.
Lietuvis nemokėjo ispaniškai, o ispanai nemokėjo angliškai. Komandoje buvo vienas amerikietis žaidėjas, padėjęs M.Grigoniui adaptuotis naujoje aplinkoje.
Pirmieji du mėnesiai Ispanijoje įprastai skirti adaptacijai, bet tuomet ispanai tikisi, kad svetimšalis išmoks vietinę kalbą.
„Pradžioje neturėjau interneto, nebuvo galimybės net paskambinti tėvams. Pirmos dienos buvo sudėtingos, – pasakoja Marius. – Visų atsakymų tuomet ieškodavau google. Tarkime, kiek reikia virti spageti makaronus? Tai patirtis. Kalbant apie krepšinį, žinojau, kad galiu žaisti, bet treneris sakė, kad jei nesitreniruosiu 100 proc., tuomet nežaisiu. Galvojau, kad esu geresnis už kitus, tikrai galiu žaisti, bet pirmuosiuose mačuose žaidžiau po 10 minučių. Supratau, kaip veikia krepšinio pasaulis.“
Antrasis sezonas Ispanijoje – Manresos BAXI komandoje, kurioje treneriu dirbo legendinis Pedro Martinezas, kuris lietuviui asocijuojasi su disciplina ir gynybine žaidimo filosofija.
Nors dveji metai Manresoje buvo pakankamai blankūs – abu sezonus komanda liko 16 vietoje ACB čempionate, o pirmaisiais metais gynėją stabdė traumos, tačiau M.Grigonis džiaugiasi šia patirtimi.
„Beprotiškas pirmasis sezonas, – prisiminė M.Grigonis. – Turėjome virš dvidešimt žaidėjų komandoje, kurie keitėsi vos ne kas savaitę. Kažkas gauna traumą, kažkas yra atleistas, o dar tas atlyginimų vėlavimas. Tuomet pinigai man nerūpėjo, bet kitus toks dalykas šiek tiek trikdė. Paskutiniame sezono mače Madride įveikėme „Real“ ir išsaugojome vietą ACB. Nebuvo blogai.
Bet pirmas čempionato ratas buvo sunkus, žaidžiau prieš Eurolygos žaidėjus, kuriuos stebėdavau per TV. Tai buvo neįtikėtina. Trečiajame ture žaidėme prieš „Barceloną“, o aš apstulbau pamatęs Juano Carlosą Navarro. Gavau tris greitas pražangas, nes negalima prie jo liestis. Ir ramus ėjau sėstis ant suolo. Aš naujokas, o jis legenda. Normalu. Bet buvau dėkingas už kiekvieną akimirką aikštelėje, blogai ar gerai žaidžiau, tai buvo nuostabi patirtis.“
Krepšininkas „The Crossover“ tinklalaidėje dalijosi sunkiomis akimirkos, kai po pralaimėjimų grįždavo namo ir apnikdavo niūrios mintys.
„Pinigų nėra, erzina viskas. Blogos rungtynės ir galvoji, kad močiutė buvo teisi, teks grįžti po sezono į Lietuvą ir reiks krimsti mokslus (juokiasi). Einant metams išmoksti su tokiu spaudimu tvarkytis, bręsti ir augi kaip žmogus. Bet siekiant profesionalaus krepšininko svajonės niekas nesakė, kad bus taip sunku“, – sakė „Žalgirio“ lyderis.
Po Manresos – karjeros etapas Tenerifės „Iberostar“ komandoje, kuri žaidė FIBA Čempionų lygoje. Dvejos rungtynės per savaitę buvo didžiulis pliusas, neskaitant gero oro ir paplūdimių.
Kitas svarbus dalykas – Mariui buvo pažadėtas ir žaidimas su kamuoliu, ko jis nedarydavo kitose komandose, stovėdavęs kampe ir laukdavęs progų išmesti tolimą metimą.
„Kviesdami į komandą treneriai gali sakyti bet ką, tikroji istorija prasideda atvykus“, – šypteli lietuvis.
M.Grigonis su malonumu prisimena sezoną Čempionų lygoje. „Iberostar“ dominavo grupių etape, šluodami visus nuo kelio, o ACB čempionate pirmoje vietoje išbuvo iki pat sausio mėnesio.
Galiausiai „Iberostar“ iškovojo FIBA Čempionų lygos taurę, o Marius Grigonis tapo finalo ketverto MVP.
„Pagaliau kažką turiu! Bent įrašą wikipedijoje, kad kažką pasiekiau. Dalį savo svajonės. MVP buvo kaip malonus priedas“, – sakė Marius Grigonis.
Lietuvio akcijos ėmė stipriai augti. Jis buvo debiutavęs Lietuvos rinktinėje Rio olimpinėse žaidynėse 2016-aisiais, o 2017-ųjų vasarą jam skambino ir Berlyno ALBA treneris Aito Garcia Renesesas, ir Kauno „Žalgirio“ galva Šarūnas Jasikevičius.
Bet „Žalgiris“ prašė palaukti tris savaites.
M.Grigonis nenorėjo prarasti šanso prisijungti prie Europos taurėje žaidžiančios ALBA komandos. Galiausiai „Iberostar“ superžvaigždė išvyko į Vokietiją ir sudarė trejų metų sutartį.
„Po sutarties pasirašymo „Žalgiris“ iškart paskambino kitą dieną. Jie norėjo sumokėti išpirką, bet tai padaryti buvo galima tik po sezono, – dėstė žaidėjas. – Džiaugiausi, kad pasirašiau sutartį su ALBA. Galvojau, kad man dar per anksti eiti į „Žalgirį“. Norėjau palaukti.“
Naujoje aplinkoje neprapuolęs gynėjas debiutiniame sezone Europos taurėje rinko po 11,6 taško, o ALBA pasiekė ir Vokietijos pirmenybių finalą.
„Tu niekada neišpildai savo lūkesčių, nes visada tikiesi dar daugiau. Kai laimi, tu džiaugiesi, bet kai pralaimi, dažnai prisimeni praleistą progą. Galbūt nebeturėsiu progos tapti Vokietijos čempionu, dėl to man yra apmaudu“, – teigė M.Grigonis.
Nors 2017-2018 metų sezono metu M.Grigonis vilkėjo geltonus ALBA marškinėlius, bet daug bendravo su „Žalgirio“ atstovais. Sugrįžimas į Kauną buvo išrašytas žvaigždėse.
„Jie sakė, kad susigrąžins mane po sezono. Taip ir įvyko, sumokėjo išpirką ir aš grįžau į Kauną. Nesvarsčiau kitų variantų, žinojau, kad ši situacija man yra geriausia. Namai, Šaras ir Eurolyga – aš norėjau grįžti“, – kalbėjo Eurolygoje šį sezoną žibantis lietuvis.
M.Grigonis, dar būdamas ALBA narys, su didelėmis emocijomis stebėjo Šarūno Jasikevičiaus vadovaujamo „Žalgirio“ pergalingą ketvirtfinalio seriją prieš Pirėjo „Olympiakos“, po 19 metų pertraukos nutiesusią kelią į Eurolygos finalo ketvertą.
„Visi, kurie yra čia žaidę ar kilę iš Kauno, žiūri ir serga už „Žalgirį“. Pamenu tą seriją, buvo daug emocijų, aš beveik verkiau. Rašiau sveikinimus visiems „Žalgirio“ žaidėjams. Šaras verkė, sirgaliai verkė. Tai buvo didelė šventė Kaunui. Žinoma, kad mintimis aš buvau su jais“, – teigė M.Grigonis.
Eurolygos ketvirtfinalio krepšinio patirtį savo kailiu po metų pajuto ir pats į Kauną sugrįžęs krepšininkas.
Tiesa, tam reikėjo šešių pergalių iš eilės sezono pabaigoje, įskaitant pirmąją pergalę Madride prieš „Real“. Atrodė, kad šansų pakliūti į atkrintamąsias nėra, bet žalgiriečiai išlindo pro rakto skylutę.
„Vienas geriausių vakarėlių, kokiame esu dalyvavęs, – naktį po pergalės Madride mena krepšininkas. – Buvome tokie laimingi, kad negalėjome adekvačiai mąstyti. Nuostabi patirtis. Turėjome skristi namo, bet kažkas nutiko lėktuvui, tad grįžome dar vienai nakčiai į Madridą, o Šaras sakė, kad vakarėlis turi tęstis. Nuostabūs prisiminimai.“
Nors „Žalgiris“ ketvirtfinalio serijoje 1-3 krito prieš Stambulo „Fenerbahče“, o M.Grigonis žaidė prastai, bet tai jam buvo didžiausia karjeros pamoka, kurią suteikė varžovų treneris Željko Obradovičius.
Lygiai prieš metus M.Grigonį pasiekė gydytojų verdiktas, jog dėl mįslingos pėdos traumos jis nežais bent tris mėnesius. Reikalinga operacija.
„Keturias savaites žaidžiau traumuotas. Tai buvo nepakeliama, negalėjau net treniruotis. Tikrai buvo kažkas blogo. Kreipiausi į kitus gydytojus, kurie pasakė, kad reikia operacijos. Negalėjau tuo patikėti, nes buvau pradėjęs rodyti gerą žaidimą. Visą kelionę iš Miuncheno atgal į Kauną buvau šoke. Bet ką, susitaikai ir dirbi“, – sakė „Žalgirio“ krepšininkas.
Kovo pradžioje jis buvo pasirengęs sugrįžimui, kuris turėjo įvykti Barselonoje, tačiau „Žalgirio“ autobusui vykstant į oro uostą, juos sustabdė Eurolygos skambutis.
Dėl COVID-19 pandemijos rungtynės buvo nukeltos, o vėliau – sustabdytas ir visas sezonas.
„Taip stengiausi grįžti, bet sezonas galiausiai buvo nutrauktas. Atrodė, kad blogiau negali būti. Bet vėliau įžvelgiau teigiamą pusę, pradėjau galvoti, kad turiu daug laiko patobulinti savo žaidimą ir pasiekti gerą formą. Bus dar geriau“, – sakė M.Grigonis.
Ir buvo. Marius šį sezoną liepsnoja, tapo penktos savaitės turo ir viso spalio mėnesio MVP. O tai kainuoja nemažą sumą pinigų.
„Žalgirio“ rūbinėje yra „bausmių“ lenta. Techninės ar nesportinės pražangos, 100-asis pelnytas taškas, gimtadieniai ar MVP apdovanojimai. Visi šios lentos „laureatai“ privalo komandos draugus vaišinti vakariene, kuri dažniausiai būna apie 300 eurų kainuojantys sušiai.
„Dabar galiu sumokėti už vakarienę, ne kaip Manresoje“, – šyptelėjęs teigė M.Grigonis, vis labiau traukiantis didžiųjų Europos klubų dėmesį.
