Kai žurnalistai žengė į „Žalgirio“ rūbinę, žalgiriečiai tik ką atsikimšo alų (nealkoholinį). Sėdėjo ir žiūrėjo vieni į kitus kukliai šypsodamiesi.
Į tuos skanius pirmuosius gurkšnius susidėjo didžiulis darbas, augimo skausmai ir atpildo skonis.
368 Eurolygos rungtynės – tiek užtruko „Žalgirio“ sugrįžimas į Eurolygos elitą.
Visa ta kankinanti kelionė sekmadienį baigėsi trečiąja vieta Eurolygoje. CSKA milijonieriams tai nebūtinai buvo pirmo prioriteto rungtynės, o „Žalgiris“ toliau pavyzdingai laikėsi logikos „svarbiausios kitos rungtynės“.
„Man asmeniškai tai reiškia daug. Ypač malonu, kad tai pasiekta su mano komanda, mano namų komanda. Po tiek visų bėdų, ką „Žalgiris“ patyrė, tikrai smagu, kad paskutinius 4-5 metus dirba labai profesionaliai, labai kryptingai. Tiek Motiejūnas, tiek trenerių štabas daro tokius dalykus, kad klubas žengtų didelius žingsnius į priekį. Ir man labai smagu“, – 24sek „Štark“ arenos rūbinėje pasakojo Paulius Jankūnas.
Šis Europą pribloškęs rezultatas nebuvo atsitiktinumas. Dvejus metus iš eilės „Žalgiris“ kryptingai ėjo savo tikslo link. Daugelį toks kokybinis „Žalgirio“ šuolis nustebino, bet jis buvo logiškas.
„Žalgiris“ pagaliau pradėjo statyti komandą nuo trenerio – Šarūno Jasikevičiaus. Šis tapo „Žalgirio“ sėkmės architektu. Jis sudėliojo visas kitas grandis taip, kad žalgiriečiai užkopė į trečią vietą Eurolygoje. Svarbiausia, kad sukrovė tam tikrą žinių bagažą ateičiai: nuo treniravimo metodikos iki klubo veiksmų žaidėjų rinkoje.
Būtent į trenerį daugiausia investavęs klubas savo sudėtį sudėliojo ant pamatinių kolonų, kurios laiko „Žalgirio“ rūbinę – veteranų Pauliaus Jankūno, Roberto Javtoko, Artūro Milaknio ir Antano Kavaliausko, kylančio organizacijos lyderio Edgaro Ulanovo, kitų lietuvių, kurie padėjo lipdyti rūbinėje žalgirietišką atmosferą.
Daugelis įvardija, kad vietos žaidėjų vaidmuo rūbinėje yra milžiniškas siekiant aukščiausių rezultatų. Nuvažiavę į tokius klubus kaip Stambulo „Anadolu Efes“ ir pan. žmonės pradeda tą įvertinti. Nes ten dirbama sau, o Kaune – treneriui, komandos draugams, organizacijai, miestui.
Didžiulį faktorių čia sužaidė ir sėkmė. Net Europos krepšinio skautai ir treneriai stebisi, kaip „Žalgiris“ pataikė su pirkiniais. O jie buvo labai rizikingi.
Aaronas White'as bei Brandonas Daviesas iš viso tapo sensacija. Dabar apie pirmojo galimybes kalbama NBA kontekste, o antrasis tapo vienu geriausių mobilių centrų Eurolygoje, nors dar praėjusį sezoną žaidė FIBA Čempionų lygoje.
Bet sėkmė ateina ne atsitiktinai. „Žalgiris“ sukūrė sistemą, kurios greito progreso simboliu tapo Kevinas Pangosas. Per porą metų jis ūgtelėjo į elitą taip pat žaibiškai, kaip ir visas „Žalgiris“.
Tokia buvo šio „Žalgirio“ sėkmės formulė, apie kurią dabar šneka visa Europa.
„Žalgiris“ užsitarnavo pagarbą ir prie to daugiausiai prisidėjo Šaras.
Žaliai balti jau seniai kada buvo tokie įdomūs užsieniečiams, kol komanda nepateko į Š.Jasikevičiaus rankas.
Dar jokiam kitam „Žalgirio“ treneriui prieš rungtynes neplojo didžiausiose Eurolygos arenose: Atėnuose, Stambule, Tel Avive ar Ispanijoje. Jis nešė „Žalgirio“ vėliavą ir per Europos žiniasklaidos puslapius.
Apie „Žalgirio“ komandą dar niekada nebuvo tiek daug Europos žiniasklaidos užklausų. Visa tai virto straipsniais, laidomis Prancūzijos, Ispanijos, Italijos, Graikijos, kitų šalių žiniasklaidos kanaluose.
Simboliškai svarbus buvo sirgalių palaikymo Eurolygos finalo ketverte momentas. Pavyzdžiui, rungtynių dėl trečios vietos pabaigoje „Fenerbahče“ gerbėjai susivienijo su „Žalgiriu“ ir ėmė nušvilpti CSKA.
Tai buvo pagarba „Žalgiriui“. Ne dėl to, kad su „Žalgirio“ gerbėjais buvo smagu gerti alų (nealkoholinį) Belgrado baruose, bet už Šarą, jo darbo vaisius ir „Žalgirį“, kuris kaip Europos Robinas Hudas apiplėšė Eurolygos turtinguosius ir pakeitė žemyno požiūrį į komandų piniginės storio skirtumus.
„Žalgirio“ žygis nebuvo atsitiktinumas. Žalgiriečiai bent kartą nugalėjo visas Top 4 reguliariojo sezono Eurolygos organizacijas. Maskvos CSKA klubą – dukart.
Kai skirtumas nesiekė daugiau 5 taškų, „Žalgiris“ tokiose rungtynėse laimėjo net 8 kovas iš 10.
„Žalgirio“ charakterį iliustravo ir pasiekimai išvykos arenose. Namų mitas buvo sulaužytas 8 pergalėmis išvykoje šį sezoną ir 8 pernai. T.y. žalgiriečiai per du sezonus beveik pusę pergalių pasiekė būtent kitose arenose.
„Tai mano pirmieji metai Eurolygoje, tad nežinau praėjusio sezono situacijos. Šiemet mes kovėmės visus metus. Turėjome daug gerų pergalių išvykoje. Mes tiesiog daug dirbome. Žaidėme vieningai, žaidėme vienas už kitą. Jūs tą matėte iki pat pabaigos“, – „Žalgirio“ sezonu didžiavosi Aaronas White'as.
Visas šis savaitgalis buvo didžiulė pergalė ne tik „Žalgiriui“, bet ir Lietuvos krepšiniui.
Pirmiausia, dėl trečiosios vietos Eurolygoje. Aukščiau „Žalgirio“, vos 8,5 mln. eurų biudžeto organizacijos, tik du grandioziniai klubai. Europai pasakoti apie Lietuvos krepšinį nereikėjo, tačiau tai buvo daugiausiai nacionalinės komandos nuopelnas. Bet dabar Lietuva sužibėjo iš klubinio lygio pusės ir išlipo iš Eurolygos statisto statuso.
„Žalgirio“ sirgaliams avansu dažnai klijuodavo geriausių sirgalių Europoje etiketę. Bet ši kelionė į Belgradą buvo fantastiška. Nuo puikios eisenos į „Štark“ areną iki vikingų ir kitų naujų skanduočių, kurių „Žalgiris“ išmokė net kitų komandų aistruolius.
Dar didesnis laimėjimas buvo jungtis tarp „Žalgirio“ ir „Lietuvos ryto“. Net Graikijos žurnalistas po žalgiriečių pergalės priėjo prie manęs ir neslėpė susijaudinimo išvydęs, kad „Lietuvos ryto“ klubo prezidentas Darius Gudelis atsinešė jaunimo Eurolygos trofėjų pasidžiaugti su „Žalgirio“ aistruolių armija.
Jau vien ko vertas buvo „Žalgirio“ gerbėjų palaikymas „Lietuvos ryto“ talentams per finalo mačą, kai vilniečiai po pergalės spaudė rankas sirgaliams su „Žalgirio“ marškinėliais.
Tas „Lietuvos ryto“ triumfas įrodė, kad Lietuvoje auga talentai. Juos dar reikia paruošti vyrų krepšiniui, bet dar geriau, kad ne tik „Žalgirio“ stovykloje bręsta geras jaunimas. Permainos komandų piramidėse jau atneša gerų dividendų. Sustygavus tą pereinamąją grandį, būtų galima raškyti dar daugiau sėkmės vaisių.
Europa ir Lietuva užsikrėtė šia „Žalgirio“ manija. Lietuvos klubinis krepšinis 19 metų nebuvo sulaukęs tiek daug pagarbos. Svarbiausia, kad nereikėtų laukti dar 19-os, bet pamatas ateičiai yra.
Neužmigus ant laurų ir tvirtinant pamatus – jaunimo programas, individualų žaidėjų meistriškumo kėlimą ir kryptingą klubo strategiją, „Žalgiris“ turi potencialo užsilikti tame elite.
Nebūtinai kaip stabilus finalo ketverto dalyvis, bet toks klubas, kuris su aiškia vizija verčia kalnus ir turtingus varžovus. Toks, pavyzdžiui, koks buvo Belgrado „Crvena zvezda“ ar Belgrado „Partizan“.
„Taip, kodėl ne? Nematau, kodėl negalėtų, – stebėjosi A.White'as, paklaustas, ar ši organizacija gali išlaikyti stabilų lygį ir vietą Eurolygos atkrintamosiose. – Pinigų skirtumas yra, tačiau didžiausias skirtumas yra žmonės. O žmonės čia nuostabūs. Tai labai svarbu.
Nuo direktorių iki visų kitų. Tai ypatinga vieta, į kurią dabar galima prisivilioti žaidėjus. Nes žmonės nori čia žaisti. Ypač dėl šio sezono.“
Sudrebinti Europą ir nykštukiniam žemyno klubui laimėti trečią vietą paprasčiau, nei užsitarnauti Europos pagarbą. Bet „Žalgiris“ įvykdė šį uždavinį. Iš ilgalaikės perspektyvos tai didesnis laimėjimas net nei ta trečioji Eurolygos vieta.
