„Susitikim prieš treniruotę pasikalbėti keletą minučių“, – neįpareigojančiai nuskambėjo P.Jankūno kvietimas.
Paulius Motiejūnas suprato, kokia bus pagrindinė to pokalbio tema.
Iš pradžių du Pauliai kalbėjosi apie „Žalgirį“: kaip jam sekėsi pastaruoju metu, kaip sekėsi kai kuriems žaidėjams. Bet netrukus pašnekesys pasisuko prie svarbiausio klausimo.
Ar Paulius Jankūnas po 2020–2021 m. sezono baigs profesionalaus krepšininko karjerą?
„Jeigu tu tik nori ir turi ambicijų, tiki, kad gali – prašau“, – sprendimo raktelius Jankūnui perdavė Motiejūnas. Turbūt nenustebtume, jei P.Jankūnas, kaip koks meras, turėtų visraktį nuo visų Kauno durų.
15min šaltiniai pasakoja, kad Pauliaus Motiejūno pozicija visada buvo tokia, kad tai Paulius Jankūnas pats yra savo situacijos šeimininkas.
„Žalgirio“ vadovui kapitonas būtų dar labiau pravertęs Nemuno salos biure, kuriame nuo kito sezono gali atsilaisvinti Roberto Javtoko sporto direktoriaus pozicija. Tačiau P.Motiejūnas buvo pasirengęs priimti bet kurį P.Jankūno pasirinkimą.
„Manęs labiau reikia biure ar rūbinėje?“ – P.Motiejūno atsiklausė ir pats P.Jankūnas.
„Ir ten, ir ten, – šyptelėjo Paulius Motiejūnas. – Jei nori būti dar metus komandoje, rūbinėje, tikrai neprieštarauju ir dėliojamės.“
Dabartinis „Žalgirio“ šeimininkas į legendinį klubą atėjo 2007-aisiais, dar kaip komunikacijos vadovas. Savo ruožtu Paulius Jankūnas pagrindinėje „Žalgirio“ komandoje žaidė jau nuo 2003-ųjų.
Jiedu kartu išgyveno tiek didžiausias „Žalgirio“ pergales šiame tūkstantmetyje, tiek juodžiausius organizacijos laikotarpius. Nuo dominavimo LKL čempionate ir svaiginančio Eurolygos finalo ketverto Belgrade iki iš horoskopų dėlioto žaidimo ir „Žalgirio“ ant bankroto slenksčio.
Sako, kad draugą pažinsi nelaimėje. P.Motiejūnas įsitikino P.Jankūno ketinimais ir jo meile „Žalgiriui“ tada, kai tragiškoje finansinėje situacijoje kapitonui ant stalo dėjo kompromisinius kontrakto mažinimus ir tegalėjo atsiprašinėti už algų vėlavimus. Tačiau Jankis su kitais „Žalgirio“ mohikanais prilaikė komandos rūbinę ir garbę krepšinio aikštėje.
Todėl kai du bendražygiai balandžio 7-ąją susėdo prie stalo pasikalbėti apie klausimą, su kuriuo P.Jankūnas šį sezoną ėjo miegoti ir kėlėsi, P.Motiejūnas pasielgė labai garbingai.
Dar kai prieš keletą metų jiedu pasirašinėjo paskutinį ilgalaikį P.Jankūno kontraktą „Žalgiryje“, klubo vadovas buvo atviras. „Nevarysim tavęs iš aikštės – pats nuspręsk, kiek joje norėsi būti“, – tada teigė P.Motiejūnas, po Eurolygos finalo ketverto sezono įteikęs kapitonui trejų metų kontraktą, kurį vėliau taip aptarinėjo visa Lietuva.
„Jei tik sėdėčiau ant suolo ir neišeičiau į aikštę arba išeičiau ir būtų labai blogas vaizdas, tai tada turbūt kad ir kiek norėčiau, Paulius pats pasakytų, kad klausyk, žiūrim realiai... – 15min pasakoja Paulius Jankūnas. – Bet jaučiu, kad galiu duoti komandai naudos. Ir aikštėje, ir už jos rbų. Jis mane mato komandoje. Be abejo, aš suprantu, kad tas vaidmuo turbūt keisis. Daug kas priklausys nuo kitų metų sudėties, situacijos. Bet prisitaikysiu prie bet kokio vaidmens. Nesu savanaudis ir kaip visada žiūrėjau komandinių tikslų, taip ir dabar žiūrėsiu. Ir visi dirbsime viena kryptimi, kad „Žalgiriui“ būtų geriausia.“
Tą popietę Pauliai naujo kontrakto nepasirašė. Bet pasiekė žodinį susitarimą, kad Jankūnas kitą sezoną tęs darbus krepšinio, ne „Žalgirio“ administracijos komandoje.
Laimingas išėjęs iš boso kabineto, kitą dieną kapitonas su šypsena veide sužaidė ilgiausią Eurolygos sezono mačą su Atėnų „Panathinaikos“. Per 29 minutes prie pergalingo paskutinio akordo prisidėjo 7 taškais, 7 atkovotais kamuoliais, 3 rezultatyviais perdaivimais ir 13 naudingumo balų.
Netrukus Jankis paskelbė, kad lieka „Žalgiryje“ ir Kauno padangėje susprogdino džiaugsmingą pozityvo fejerverką.
Daugiausia naudos Paulius Jankūnas pradėjo duoti maždaug nuo 9 Eurolygos turo.
Po pirmųjų 8 veterano statistikos eilutėje degė 2,6 taško ir 2,3 naudingumo balo vidurkis per 12 minučių. Bet nuo rungtynių su Maskvos CSKA P.Jankūno rodikliai šoko iki 4,3 taško (53,1 proc. dvit., 38,1 proc. trit.), 5,2 atkovoto kamuolio, 1,2 rezultatyvaus perdavimo ir 8,3 naudingumo balo per 17 minučių.
Pagal +/ – rodiklį Jankis buvo trečias visoje komandoje, o kartu su Thomu Walkupu bei Mariumi Grigoniu jie buvo vieninteliai „Žalgiryje“, sužaidę visas 34 rungtynes.
Kaip 15min pasakojo kiti žalgiriečiai, komanda niekada neabejojo savo kapitonu. Bendražygiams su juo žaisti gera ir labai paprasta. Nes Paulius visada atsistos į geriausią poziciją ir padarys tau rezultatyvų perdavimą. Pasaugos komandos draugų užnugarį padiriguodamas, į kurią pusę bėgti gynyboje ir kur atsistoti. Nuramins, pakalbės ir suvienys.
Paulius Jankūnas šiandien – balandžio 29-ąją, švenčia 37-ąjį savo gimtadienį. Ar jis dar gali žaisti tokiame amžiuje, pastaraisiais metais už jį sprendė ir suko galvas kiti. Bet jei paklaustumėte to paties Pauliaus, jums nekiltų klausimų, ką „Žalgirio“ kapitonas jaučia šiam žaidimui.
Apie tai – išsamiame 15min interviu su P.Jankūnu.
– Pauliau, atrodo, kad jūsų sezono lūžis įvyko nuo devintojo turo rungtynių su Maskvos CSKA, kai gan netikėtai pirmą kartą buvote pastatytas į starto penketą ir sėkmingai dengėte Tornikę Šengeliją. Esu girdėjęs, kad Šengelija – jums parankus oponentas, prieš kurį visada jautėtės gan komfortabiliai. Gal pats pasisiūlėte trenerių štabui?
– Ne, tokio asmeninio pokalbio nebuvo. Gal tai buvo asistentų idėja... Juk turime Evaldą Beržininkaitį ir Tautvydą Sabonį. Nors Tučio nebuvo „Žalgirio“ sistemoje, jis visada sekė pagrindinės komandos žaidimą. Gal jie padarė įtaką šiam sprendimui. Bet negaliu komentuoti, ko nežinau.
Šengelija yra vienas geriausių Europos ketvirtųjų numerių ir daug metų toks išlieka. Todėl jaučiu jam didelę pagarbą. Aš visada turiu daug ambicijų žaisti prieš tokius žaidėjus. Vyras prieš vyrą – tikra kova. Kad ir kokioje karjeros stadijoje ar komandoje bežaistum, bet prieš tokius žaidėjus visada žaidi šimtu procentų.
Jo uždaryti neįmanoma, bet visada prieš jį norisi pasirodyti kiek įmanoma geriau, kad jam pridarytum kuo daugiau problemų. Ir tai buvo didžiausias iššūkis.
Kodėl treneris mane pradėjo leisti į starto penketą, aš gerai nežinau. Gal pamatė, kad po to pradėjo augti mano pasitikėjimas. Gal ir jis pradėjo labiau tikėti ir daugiau išnaudoti mano gynybą.
Manau, šioje karjeros stadijoje gynyba yra dalykas, kurį atlieku geriausiai. Komandinė gynyba, asmeninė gynyba, atkovoti kamuoliai – stengiuosi kaip tik įmanoma padėti komandai. O tuo metu galbūt mūsų gynyba nebuvo pati stipriausia. Todėl galbūt treneris norėjo sustiprinti tą poziciją ir mane leido į penketą.
Pats fiziškai gerai jaučiausi dar praėjusį sezoną. Tik šį sezoną, kai viskas keitėsi – taip pat ir mano vaidmuo, buvo klausimas, kaip prisitaikysiu ir ar rasiu vietą. Čia buvo didžiausias klaustukas, ar dar galiu duoti naudos.
– O kaip viskas atrodė iki tų rungtynių su CSKA? Kaip bandėte atrasti vietą Martino Schillerio krepšinyje?
– Buvo didelė savianalizė. Grįžti namo ir, kai nesiseka, visada save analizuoji. Ieškai priežasčių, kodėl nesiseka, kur darai klaidas, kur galėtum būti naudingas.
Savo fiziką ir svorį esu apsitvarkęs, sveikatos problemas – irgi. Fiziškai per tiek metų jaučiuosi turbūt geriausiai. Bet kaip teko kalbėti su karjerą baigusiais krepšininkais, kad ir gerai jautiesi, tie metai bėga ir tam tikrose situacijose jau reaguoji kitaip. Negali padaryti dalykų, kuriuos anksčiau padarydavai net ir jausdamasis blogai.
Todėl reikėjo prisigalvoti iššūkių, kaip atkovoti kamuoliai, gynyba, oponentų sustabdymas, užtvaros bei tai vykdyti.
Visą karjerą mano vaidmuo buvo kitoks ir buvau prie to pripratęs. Sunku. Nors niekada nebuvau individualistas – visada buvau komandinis. Bet radau sau iššūkių ir terpę, kur galiu būti naudingas.
– Kaip save analizuojate? Sėdite prie kompiuterio ekrano ir peržiūrite rungtynes?
– Aš daugiau mėgstu pergalvoti. Grįžti, atsisėdi, ir visus tuos epizodus atsimeni, kur ką darai blogai. Gal žiūrėti video yra tikslingiau, nes viską matai ekrane. Bet tai galima padaryti su komandiniais epizodais. Visą žaidimą mėgstu analizuoti galvoje.
– Kaip sau kėlėte tuos iššūkius, apie kuriuos užsiminėte? Pabandydavote susigalvoti atkovotų kamuolių ar sustabdytų varžovų išpuolių skaičių?
– Ne ne, ne per skaičius. Tiesiog pats jauti, kai išeini į aikštę ir atkovoji kamuolį, perimi kamuolį, apsigini ar padedi komandos draugui. Taip jautiesi naudingas. Jautiesi esąs žaidime – tavo ritmas geras ir jauti žaidimą. Va tada ir pajauti, kad esi naudingas.
– Daugelis tikėjosi, kad po šio sezono baigsite karjerą. Kada pajutote, kad realu paneigti šias prognozes? Ir į kokius sau klausimus norėjote atsakyti prieš priimdamas sprendimą?
– Pradžia buvo gynyba su CSKA. Paskui mano žaidimo laikas didėjo, augo ir užduočių skaičius. Rungtynės po rungtynių, ir kai kiekvienas jų sužaidi neblogai pagal savo lygį, jautiesi vis geriau. Aišku, aš iš tų, kuriems visada atrodo, kad galima sužaisti dar geriau. Bet jei sužaidi gerai ir komanda laimi, kyla savivertė ir pasitikėjimas savimi. Tada natūraliai jautiesi svarbesnis komandai ir ateina visokie ekstra dalykai. Pavyzdžiui, tave pradeda truputį dažniau išnaudoti, tavo vaidmens svarba kyla su kiekvienomis rungtynėmis. Tada pagalvoji, kad viskas dar gerai, dar galiu. Na, arba tam tikromis atkarpomis galiu.
– Ar suvokdamas, kad galbūt tai paskutinis jūsų karjeros sezonas, šiemet dar labiau išjautėte kiekvienas rungtynes ir kiekvieną treniruotę?
– Be abejo. Man visą karjerą patikdavo treniruotis. Ateinu į salę anksčiau, padirbu štanginėje, pasidarau visokius dalykus. Man patinka būti rūbinėje, „Žalgirio“ arenoje, štanginėje, salėje. Aš tuo mėgaujuosi. Man visada patikdavo, velnias...
Kai dar nebuvau apsisprendęs, supratau, kad tai gali būti pabaiga. Todėl norėjosi praleisti kuo daugiau laiko. Juo ir mėgavausi. Ir dabar mėgaujuosi – patinka, iš tikro. Ir treniruotės smagios, ir rutina smagi. Visi gerai sutariame. Po rungtynių nesinori bėgti namo.
– Kiti žalgiriečiai pasakoja, kad šį sezoną bandydavote dažniau suburti komandą ir pasibūti visi kartu drauge. Tai irgi susiję?
– Šiemet turėjome ir naują trenerių kolektyvą, ir prisijungė naujų žaidėjų. O kai trenerių kolektyvas naujas, visa taktika nauja, reikia ir daugiau pasibūti, išsišnekėti, kas kuo tiki, kas kuo netiki. Ką darome taip ir ką ne taip.
Iš tikrųjų, turime gerą kolektyvą. Čia daug žaidėjų, kurie mėgsta kartu leisti laiką. Bet prievartos nėra – yra tokių, kurie mėgsta pabūti po vieną. Bet pasikviečiame ar tai kartu pavalgyti, ar nueiti į pirtelę, mūsų SPA centrą, pasidaryti atsistatymą.
Galvoju, galima tai daryti kartu. Kartu visada smagiau. Labiau jautėsi, kad visi užsisėdėję namie. Ypač tie legionieriai, kurie Kaune buvo be antrų pusių. Matėsi, kad jiems sunku. Todėl, kaip kapitonas, turėjau tuos dalykus kontroliuoti ir prigalvodavau veiklų, kaip kartu galėtume praleisti daugiau laiko. Smagu, kad tai tęsiasi.
– Kokiais kapitoniškais sumanymais džiaugiatės labiausiai?
– Viskas buvo uždaryta, todėl daugiau būdavome arenoje. Pavyzdžiui, jeigu būdavo ne televizinės rungtynės – sekmadienį jos baigdavosi anksčiau, tai užsisakydavome į areną maistą, nueidavome į pirtį. Gal tuo metu rodydavo NBA ar futbolą. Ar kai pasilikdavome po Eurolygos rungtynių, rodydavo kitą Eurolygos mačą.
Prie šiandieninės situacijos tų veiklų labai neprisigalvosi. Bet vien tas buvimas visiems kartu, kai gali drauge susėsti pavalgyti suši ar kokį kebabą užsisakyti... Retkarčiais paįvairindavome maistą – atveža ir visi nustemba. Ta gera emocija atneša dvigubos naudos. Kitą dieną visi susirenka su dviguba energija.
Kai gyveni pagal rutiną treniruotės–arena–namai, reikia nekasdienių sprendimų, kurie prablaškytų, sukeltų nuostabą. Kur būtų galima pasėdėti, pajuokauti, natūralu, alaus vieną kitą išgerti.
Kai tiek laiko žmonės praleidžia įtampoje, reikia kažkaip ją numalšinti.
Mes, lietuviai, mėgstam... Kai žmogus dar net neapšyla kojų ir net nepradėjome žaisti, jau rugsėjo pradžioje buvo rašyta, kad nieko nebus ir reikia ieškoti naujo trenerio. Tas buvo pikčiausia.
– Ne kartą buvo akcentuota, kad sezono pradžioje „Žalgiryje“ buvo visokių minčių dėl naujo trenerio taktikos ir naujos žaidimo filosofijos. Kaip vykdavo tos diskusijos: mintys kaupėsi iki vieno didelio susirinkimo ir jos buvo karštai išdiskutuotos, ar kalbėdavotės apie probleminius dalykus reguliariai?
– Kai kolektytvas didelis, natūralu, kad jame pasitaiko ir pozityvių, ir negatyvių žmonių. Tai būdavo ir karštesnių diskusijų: ir per juoko formą, ir rimčiau.
„Žalgiryje“ kiekvienas gali laisvai išsakyti savo nuomonę. Bet tų pokalbių pabaigoje prieidavome prie pozityvaus žvilgsnio ir bendro tikslo. Nes ir mes čia esame tam, kad klubas laimėtų ir geriau būtų visiems. Ir treneriai dirba tam, kad mums padėtų. Todėl turime jais tikėti.
Jei išsibarstysime ir išsiskaldysime... Nesame ta komanda... Manau, nė viena komanda žaisdama atskirai nelaimės. Ir „Žalgiris“ tikrai nėra stipriausia Eurolyga komanda, kuri gali netikėti šimtu procentų ir laimėti kažką daugiau.
– Tokių diskusijų buvo daugiau pirmoje sezono pusėje?
– Taip, daugiau sezono pradžoje, kai tik susirinkome ir viskas buvo nauja. Nes buvome pripratę prie Šarūno – vienokios taktikos ir treniruočių pobūdžio. Dabar pas mus viskas kitaip ir daugiau patys galime nuspręsti, kaip, kas, kur ir kada. Reikėjo prie to prisitaikyti.
Iš pradžių gal atrodė, kad viskas per laisvai. Bet po to pasimatė, kad viskas yra gerai. Yra visokių sistemų. Ir visos jos veikia, jei jomis tiki.
– Kada „Žalgiris“ įsitikino, kad naujas stilius veikia?
– Niekada nebūnu negatyvas, ypač trenerių sistemos atžvilgiu. Kai ieškai kaltų, visada pradedu nuo savęs, kad kažko nepadarei, kažkur turi tobulėti, kad ta sistema veiktų. Žaidėjai pirmiausia turi žiūrėti į save ir stengtis iš savęs išreikalauti, kaip treneris nori geriausiai. O tada žiūrime. Jei visi stengiasi, visi tiki ir ta sistema neveikia, vis dėlto treneris padarys išvadas ir kažkokius pakeitimus.
Eurolygos sezoną pradėjome gerai, atrodo, 5:1, ir tos pirmosios rungtynės įnešė daug pozityvo ir pasitikėjimo, kad tikrai mes galime padaryti. Kitas momentas buvo po penkių ar šešių pralaimėjimų iš eilės. Buvo ir klubo susirinkimas, ir mes patys šnekėjome. Puolime tai mes sumesdavome tuos savo taškus, bet gynyboje neapsigindavome. Bet ir treneris padarė korekcijų, ir mes patys pasišnekėjome.
Kai padarė korekcijas, kai mes patys pradėjome tą naująjį sistemos patobulinimą ir ėmėme dar geriau gintis bei įdėti daugiau asmeninių pastangų, kaip ir sakiau – puolimas pas mus visada veikė, sutvarkę gynybą grįžome į pergalių kelią.
– Ir daugiau diskusijų dėl M.Schillerio sistemos rūbinėje nebekilo?
– Be abejo. Būtų blogiausia, jei sezoną būtume pradėję 3, 4 ar 5 pralaimėjimais. Manau, ir treneriui būtų sunku, ir klubui būtų kilę abejonių. Tiek žaidėjams, tiek fanams... Bet kai pradėjome užtikrintai – pergalėmis, manau, visiems nukrito. Ir treneriui spaudimas, ir žaidėjai labiau patikėjo treneriu. Ir klubas galbūt įsitikino, kad vasarą priėmė gerus sprendimus.
Pradžia neparodė, kad čia mes dabar kažką ar kažkur. Tačiau parodė, kad galbūt sprendimai buvo priimti teisingi, tiesiog reikia toliau dirbti, prisitaikyti ir viskas bus gerai.
– Kaip įvertintumėte pirmą „Žalgirio“ sezoną po Šarūno Jasikevičiaus eros, kurio laukėme su tokia baime?
– Mes juk lietuviai. Gyvename Lietuvoje, Kaune, ir jaučiame tą bendrą foną. Ir jūs, žurnalistai, irgi viską analizuojate. Visi galvojo, kad tas „Žalgiris“ sugrius – nieko neliks su nauju treneriu. Nes visi buvo pripratę prie Šarūno. Su visa pagarba jam – jis atidavė „Žalgiriui“ daug ir labai aukštai iškėlė kartelę. Ir nekalbu tik apie pergales. Bet ir apie kasdienį darbą, kriterijus, žaidėjų elgseną. Apie viską. Jis pakėlė visą organizaciją į didžiulį aukštį.
O jam išvykus ir atvykus naujam... Mes, lietuviai, mėgstam... Kai žmogus dar net neapšyla kojų ir net nepradėjome žaisti, jau rugsėjo pradžioje buvo rašyta, kad nieko nebus ir reikia ieškoti naujo trenerio. Tas buvo pikčiausia. Bet tai turbūt mūsų tautos savybė. Kai po to atėjo rezultatai, viskas apsiramino.
Kaip vertinu? Sunkus buvo tas perėjimo laikotarpis. Būtume patekę į Eurolygos „Top 8“, būtų galima vertinti stipriau. Gaila, kad nepatekome – nedaug trūko. Tie metai su koronavirusu... Dar kitos komandos išdalijo daug pergalių. Su tokiu pergalių skaičiumi dar būtų kitaip – gal būtume dar arčiau aštuoneto.
Bet reikia pripažinti, kad buvo tų rungtynių, kurias pralaimėjome patys. Ir patys esame savo likimo kalviai. Vadinasi, kažko pritrūko, jei dabar prie televizoriaus žiūrime Eurolygos ketvirtfinalį.
Net vaikai su žmona kartais juokauja: tėti, tau liko tik trys valandos iki treniruotės! Tau gi reikia štangą pastumdyti, pasikalbėti, pasidaryti procedūras – greičiau bėk, nes liko tik trys valandos!
– Kiek teko bendrauti su krepšinio žmonėmis, daug kam atrodo, kad prie Šarūno Jasikevičiaus greičiausiai būtumėte baigęs karjerą. Šaras buvo toks treneris, kuris ateidavo į rungtynes su labai aiškiu planu. Ir jei jūsų jame nematydavo, tai šansų žaisti daug nebūdavo. Tuo tarpu Martino Schillerio sistema yra daugmaž vienoda visose rungtynėse, ir jo treniruotės galbūt lengvesnės. Ar galima teigti, kad tas naujas stilius prailgino ir jūsų karjerą?
– Pas Šarūną sistema yra įdėta į rėmus. Jis nori valdyti kiekvieną situaciją ir įsivaizduoja, kaip turi būti geriausiai. Kiekvienam žaidėjui jis skiria vaidmenį, be to, tu negali to vaidmens nei pakeisti, nei ką. Jeigu tau numato vienokį vaidmenį, tai žaisi tiek arba tiek. Kitokį – tiek arba tiek.
Aš buvau abiejose pusėse. Kai Šarūnas tapo „Žalgirio“ vyr. treneriu, pas jį žaidžiau daug ir buvau pagrindinis žaidėjas. Iki traumų žaisdavau daug ir sėkmingai. Būdavo atkarpų, kai žaisdavau gerai. Būdavo, kai gaudavau avansu, nes buvau vienas pagrindinių žaidėjų. Gal kažko ir nepadarydavau, bet pagrindiniams žaidėjams jis šiek tiek lankstesnis ir leidžia daugiau klysti. Nors, ko gero, visi treneriai taip daro.
O po traumos... Ta trauma tokia nelemta. Nebuvo ji sudėtinga – ją buvo galima išspręsti labai greitai. Bet mes neradome tos bėdos, kur čia ji buvo. Mes ieškojome kojose, kirkšnyje, klaidžiojome aplink. O bėda buvo nugaroje.
Viskas taip išsirutuliojo, kad pusantrų metų turėjau bėdų, kurių nežinojome, kaip spręsti. Atsirado naujų žaidėjų. Tų, kurie buvo mano pozicijoje. Komanda žaidė gerai, rezultatai buvo geri, o aš 35 metų jau nebuvau tas žaidėjas – reikėjo laiko įsilieti ir pajausti tą žaidimą. Tačiau kiekvienos Eurolygos rungtynės buvo svarbios, taip pat mano vaidmuo buvo toks, koks buvo. Neturėjau su tuo problemų.
Pats gal nerodžiau žaidimo, kuris turėjo atitikti tą Šarūno ir viso trenerių štabo norimą lygį. Bet aš to žaidimo nerodžiau, o mes turėjome lygiavertę sudėtį ir žaidė kiti.
– Girdėjau, kad Martinas Schilleris jums nuo pirmos dienos rodė labai didelę pagarbą ir jūsų figūra jam buvo labai svarbi. Kaip su juo mezgėsi tas ryšys?
– Taip, galbūt šioje karjeros stadijoje žaidžiame visai kitokį žaidimą nei prie Šarūno. Ir jūs kalbėjote, ir visi mato, kad tas žaidimas laisvesnis, o treneris visus skatina vos atsiradus progai mesti, bėgti į greitą puolimą. Filosofija yra laisvesnė, todėl visiems žaidėjams yra lengviau. Ir man, natūralu, yra lengviau. Kai tie rėmai nėra tokie ryškūs, ir aš randu, kur galiu labiau prisitaikyti.
Bet kaip ir sakiau – aš tikrai neskirstau trenerių. Tiesiog šioje karjeros stadijoje atradau save.
– Krepšinio ekspertai, tinklalaidės, straipsniai – daugelis anksčiau už jus nusprendė, jums baigti karjerą ar ne. Bet kai dar prieš trejus metus ruošiau apie jus straipsnį Eurolygos finalo ketvertui, pamenu, kad pašnekovai vis pabrėždavo, kad Paulius LABAI myli krepšinį, nuo jo nepavargo ir atsitraukti dar tikrai neplanuoja. Ką tokio taip mylite krepšinyje? Ko labiausiai nenorite netekti su juo atsisveikinęs?
– Man patinka rutina. Net vaikai su žmona kartais juokauja: tėti, tau liko tik trys valandos iki treniruotės! Tau gi reikia štangą pastumdyti, pasikalbėti, pasidaryti procedūras – greičiau bėk, nes liko tik trys valandos!
Man patinka būti arenoje. Būti komandoje, treniruotis. Rungtynės rungtynėms – visi mėgsta žaisti. Bet man patinka ir treniruotis, nes mėgaujuosi kiekviena treniruote. Mėgaujuosiu krepšiniu. Tas azartas... Man patinka varžytis.
Po treniruočių lieku pamėtyti ir su Karoliu Lukošiūnu, ir su Artūru Milakniu. Anksčiau toks būdavo ir Paulius Valinskas. Visada pasiimi kokį jauną, išsikvieti ir visi galvoja... Atsimenu net kelių jaunų reakciją, kai pasiūliau jiems eiti persimesti ant tritaškių. Matydavau, kad jie nustemba. Tas pats Valinskas ar Karolis juokdavosi, kad negi toks berankis jiems meta iššūkį?
Tokie vyresni žaidėjai, kaip Milas ar kiti, matau, šypsosi... Nes yra daug visokių būdų, kad jaunas susijaudintų ir nepataikytų. Kai juos panaudoji ir kai jie pralaimi, matau jų nuostabą: kaip galiu pralaimėti Jankūnui?!
Tas azartas kiekvieną dieną... Eini, laimi metimus, darai metimų serijas. Man patinka varžytis. Patinka tos emocijos ir kasdienis adrenalinas.
TAIP PAT SKAITYKITE: 15 laukimo metų: knygos verta Pauliaus Jankūno istorija
– Paskutinėse Eurolygos sezono rungtynėse su „Panathinaikos“ iš jūsų veido matėsi, kad tai jums tikrai ne paskutinis mačas. Į jį ėjote jau po pokalbio su Pauliumi Motiejūnu ir išsisprendęs savo klausimą dėl kito sezono. Ar jautėte tą emocinį antplūdį, kad ne, vyručiai, čia dar ne viskas?
– Iš tikrųjų, tai taip. Dar kai pakalbėjau su Pauliumi ir išėjau iš to kabineto, buvo toks geras pozityvas. Emocijų ir jėgų antplūdis. Kad dar metus būsiu su komanda. Aš norėjau... Man patinka. Todėl ir tose rungtynėse buvau toks nusiteikęs. Kad dar tęsis karjera, kad dar turėsiu tų emocijų. Buvo tikrai smagu.
– Paskutinių Eurolygos sezono rungtynių su „Panathinaikos“ rytą išpublikavau interviu su Rimvydu Čekavičiumi, kuris kuria apie jus dokumentinį filmą. Kiek girdėjau, po to interviu sulaukėte daug palaikymo žinučių, kad dar nebaigtumėte karjeros. Kokios reakcijos įsiminė labiausiai?
– Dabar tokie laikai, kad visi visiems gali parašyti. Parašo ir po blogų rungtynių, parašė ir po to straipsnio. Kad pabūčiau, nebaigčiau. Labai ačiū jiems visiems.
Artimieji ar draugai visada sakydavo, kad taip ar taip tu žaisi – tikrai nebaigsi. Nors aš jiems nieko apie tai nesakiau. Tas pats treneris Schilleris irgi nežinojo, kaip bus. Nors gal ir nujautė...
TAIP PAT SKAITYKITE: Paskutinės P.Jankūno karjeros rungtynės Eurolygoje? Atsakymas kelia šypseną ir jo filmo kūrėjui
– 2021–2022 m. sezonas Jankūno planuose: ar tikrai paskutinis? Nes girdžiu, kad Paulius Jankūnas dar tikrai nėra taip anksti užsibrėžęs taško net ir po kito sezono.
– Na, žinote... (šypsosi.). Nesakiau, kad bus paskutinis.
Tačiau būkim biedni, bet teisingi. Tie metai jau bėga. Kitų metų pavasarį man bus 38 metai. Vis tiek, kai esi tokioje komandoje kaip „Žalgiris“, turi atitikti lygį.
Nežinau, kaip bus... Bet nenoriu prisišnekėti. Pažiūrėsime. Dabar nežinau, ką pasakyti.
Tačiau tai nėra ta komanda, kur galėtum žaisti iki 40–42 metų. Turi atitikti lygį ir duoti naudos.
– Na, kaip – Felipe Reyesas dar spurda 41 metų ir meta 6 taškus Eurolygos ketvirtfinalyje su Stambulo „Anadolu Efes“.
– Niekada nesilygiuoju nei į Felipe Reyesą, nei Luisą Scolą. Manau, kad jie verti labai didelės pagarbos.
Už mane yra daug geresnių žaidėjų ir todėl jie žaidžia iki 40 metų. Nemanau, kad man tiek pavyks. Gal nesu toks geras, kad žaisčiau iki tokių metų.
– Paulius Motiejūnas norėjo jus matyti „Žalgirio“ biure vietoj Roberto Javtoko, kuris kandidatuoja į LKF prezidento postą. Ar Paulius palaikys šią vietą jums dar metus?
– Nežinau. Čia jau reikėtų klausti Pauliaus. Aš jam pasakiau, kad po karjeros noriu būti biure. Noriu būti su „Žalgiriu“ ir jam padėti.
Matau, kad Paulius turi labai daug pareigų – ir arena rūpintis, ir „Žalgiriu“. Žmogus kartais nespėja. Tikiuosi, kad galėsiu jam padėti.
– Kaip įsivaizduojate tobulą paskutinį karjeros mačą?
– Tai turbūt būtų paskutinės LKL rungtynės. Ir jose norėtųsi laimėti čempiono žiedą. Kad jose būtų fanų, daug emocijų. Geros emocijos ir pozityvas – va taip įsivaizduoju.
Per daug nesvajoju ir nefantazuoju. Tačiau faktas, kad norėčiau pabaigti pergale. Iškovotu titulu. Tik norėtųsi, kad po tokio sezono be fanų, jų būtų tose paskutinėse rungtynėse. Kad dar tą paskutinį kartą pajusčiau jų energiją ir palaikymą.
