Suprasti akimirksniu
- G.Rutkauskas Kauno „Žalgirio“ klube dirbo nuo 1990 metų. Nuo 1998 iki 2007 m. jis buvo generaliniu klubo direktoriumi.
- Praėjusią vasarą juo domėjosi Klaipėdos „Neptūnas“ ir Vilniaus „Lietuvos rytas“, bet kaunietis išvažiavo į Vokietiją.
- Bambergo klube G.Rutkauskas dirba sporto direktoriumi ir yra atsakingas už jaunų žaidėjų integraciją į pagrindinį klubą.
- Vakarų Europoje daugiau nėra Lietuvos krepšinio specialistų, užimančių tokį aukštą postą.
Kai kalbame apie vaikinus, kurių venomis teka žalias kraujas, pirmiausia į galvą šauna Paulius Jankūnas. „Žalgirio“ kapitonas klube žaidžia keturioliktą sezoną.
Kitam Kauno komandos senbuviui Artūrui Milakniui tai aštuntasis sezonas, Robertas Javtokas po šešerių metų žaidimo Kaune tęsia darbus sporto direktoriaus pareigose.
Šarūnas Jasikevičius su „Žalgiriu“ yra penktą sezoną, jo asistentas Darius Maskoliūnas kaip žaidėjas ir treneris stipriausiai šalies komandai atidavė jau dvylika metų. Į Kauno komandos trenerių tarpą pagal klube praleistus metus įsiterptų „Žalgirio“ prezidentas Paulius Motiejūnas.
Tačiau antradienį į Kauno areną grįžta žmogus, su „Žalgiriu“ ėjęs per ugnį ir vandenį dvi dešimtis metų.
Bambergo „Brose“ sporto direktoriumi ir krepšinio operacijų viceprezidentu dirbantis G.Rutkauskas yra pridėjęs ranką prie septyniolikos „Žalgirio“ čempionų titulų, net neskaičiuojant įvairių taurių varžybų.
Net ir ilgas karjeros etapas Rusijoje, dirbant Maskvos „Dinamo“ ir Krasnodaro „Lokomotiv“ vadovų struktūroje 2007–2015 metais, negali numušti rekordininko etiketės ir nepriekaištingos specialisto reputacijos.
Atėjęs į „Žalgirį“ 1990 metais kaip komandos gydytojas, o paskui tapęs vienu klubo vadovų, G.Rutkauskas Kauno klube dirbo septyniolika metų iš eilės iki 2007-ųjų.
Grįžęs iš Rusijos, 2015 metais, jis tapo „Žalgirio“ viceprezidentu ir buvo atsakingas už žaidėjų paieškas iki 2017-ųjų, kai vasarą atsiliepė į Vokietijos čempionų kvietimą.
Bambergo „Brose“ prireikė profesionalo, kuriam krepšinis yra svarbus dieną ir naktį – mūsų skambutis sykį užklupo G.Rutkauską po bemiegės nakties, kai, sugrįžęs iš Vokietijos klubo Eurolygos rungtynių, jis iki 4 valandų ryto dar peržiūrėjo „Žalgirio“ mačą, o paskui ir trečią Eurolygos dvikovą.
Už 8 km nuo Bambergo pamiškėje įsikūrusioje klubo sporto bazėje G.Rutkauskas nuo rugpjūčio bando rekonstruoti piramidę Vokietijos komandoje, kurią remia viena didžiausių pasaulyje automobilių dalių gamintojų „Brose“.
Apie lietuvio pareigas Bambergo klube, Kauno „Žalgirio“ sėkmės raktą, Europos krepšinio madas ir rinkos dėsnius 24sek kalbėjosi su G.Rutkausku prieš ypatingą jam mačą Kaune.
– Ginai, įprasta, kad klubai perka žaidėjus, trenerius, bet gana retai kviečiasi sporto direktorius iš užsienio. Kaip jūs sulaukėte Bambergo klubo pasiūlymo?
– Iš tiesų jau seniai buvo įdomu, kodėl krepšininkai išvažiuoja, treneriai išvažiuoja, fizinio rengimo treneriai – taip pat, o krepšinio vadybininkai – itin retai.
Manau, normalu, jog tam tikrų sričių profesionalai galiausiai kažkam yra reikalingi ir randa savo vietą.
Aš vasarą turėjau kelis pasiūlymus, o Bambergas tuo metu ieškojo, kas pakeistų išėjusį sporto direktorių. Vokietijos klubas užklausė apie mano galimybes, išsiunčiau savo CV, tada dalyvavau keliuose interviu.
Man pačiam tai buvo iššūkis. Gyvenime žmogus ieško iššūkių ir ne visada svarbu, kad jie būtų susiję su krepšiniu. Aš irgi norėjau laimėti dirbdamas su savimi: išmokti naują kalbą, išlipti iš komforto zonos ir pabandyti kažką naują.
Praėjęs etapas Rusijoje, kur dviejuose klubuose dirbau beveik aštuonerius metus, suteikė aiškų suvokimą, kad tapau profesionaliu darbuotoju. Negali to lyginti su darbu Kauno „Žalgiryje“, nes ten prabėgo mano pusė gyvenimo – Kauno klubas man tapo tikruoju gyvenimu.
Tačiau dabar atėjo metas naujai patirčiai.
– „Žalgiris“ yra jūsų gyvenimas, bet dar praėjusį sezoną atrodė, kad Kauno klubas ruošia sporto direktoriaus pareigas Robertui Javtokui. Tikriausiai žinojote tai?
– Nenorėčiau veltis į asmenines detales, bet „Žalgiryje“ dirbau beveik 20 metų.
Esu paprastas, subrendęs vadybininkas, norintis iššūkių. Dabar pats, tarsi moksleivis, sėdžiu ir mokausi vokiečių kalbos, kurios iki šiol nemokėjau. Jaunystėje mokiausi rusų ir prancūzų kalbas, šiek tiek suprantu estiškai, nes studijavau ten, kažkiek suprantu Balkanų šalių žmones, bet štai dabar į savo žilą galvą kalu dar vieną kalbą, nes man tai įdomu.
Esu paprastas, subrendęs vadybininkas, norintis iššūkių. Dabar pats, tarsi moksleivis, sėdžiu ir mokausi vokiečių kalbos.
– Koks jūsų pareigų ir atsakomybės baras Bambergo klube?
– Esu sporto direktorius. Mano pareigos liečia visą klubo sportinę pusę, nes Bambergas turi ir jaunimo komandą (iki 16 metų ir iki 18 metų), ekipą regionų lygoje, iš jaunų žaidėjų ir poros amerikiečių sudarytą komandą antrojoje Vokietijos lygoje.
Mano vienas svarbiausių darbų – integruoti jaunuosius žaidėjus.
Vokiečiai žino Lietuvos krepšinį ir „Žalgirio“ sistemą, ypač jaunų žaidėjų pasirengimą, perėjimą iš jaunimo komandos į pagrindinę, kad nereikėtų remtis vien pirktiniais žaidėjais. „Žalgiris-2“ jau išleido daug žaidėjų į LKL klubus, o tarp dabartinių jaunųjų „Žalgirio“ dublerių aš matau daug būsimų LKL žaidėjų, trys ar keturi jų tikrai žais Eurolygoje. Norisi, kad panašiai būtų ir Bamberge, tad ir mano darbo tikslas toks: sulipdyti visą klubo struktūrą.
Pagrindinė komanda jau buvo beveik surinkta, jos branduolys per pastaruosius ketverius metus tris kartus tapo Vokietijos čempionais, treneris Andrea Trinchieri sėkmingai dirba nuo 2014 metų, šiemet prie jo prisidėjo asistentas, buvęs Juodkalnijos krepšininkas Vlado Ščepanovičius.
Sezono metu pakoregavome sudėtį, nes komandą užpuolė traumos. Elias Harris iškrito ilgam, Luka Mitrovičius ir Bryce'as Tayloras irgi gydosi traumas, klube nepritapo Quincy Milleris, tad pakvietėme Dorrellą Wrightą, sukaupusį didelę patirtį NBA, o prieš kelias dienas pasirašėme sutartį su Dejanu Musli iš Malagos „Unicaja“, nes turėjome problemų po krepšiais – Eurolygoje buvome paskutiniai pagal atkovotus kamuolius.
Užtat turime gerą gynėjų grandį, su jaunuoju Europos čempionu slovėnu Aleksejumi Nikoličiumi, taip pat patyrusiais žaidėjais Nikosu Zisiu, Ricky Hickmanu, Danieliu Hackettu.
– Bambergas yra laimėjęs 7 Vokietijos čempionų titulus per aštuonerius pastaruosius metu, nepaisant to, kad Berlyno ALBA ir Miuncheno „Bayern“ turi panašaus dydžio biudžetus. Ar atradote Bambergo sėkmės ir stabilumo receptą?
– Pastaruosius metus ypač gerai dirba treneris A.Trinchieri su savo štabu. Mano nuomone, šis italas yra elitinis treneris.
Žinoma, klubas sugeba rasti žaidėjus, kurie tinka trenerio filosofijai. Nėra paprasta, nes štai ir po praėjusio sezono penki žaidėjai išplaukė į platesnius vandenis. Danielis Theisas ir Darius Milleris – į NBA, Janis Strelniekas, Nicola Melli ir Fabienas Causeuras – į Eurolygos grandus. Šie žaidėjai paaugo, o tai rodo profesionalų darbą Bambergo klube.
Galbūt ALBA buvo pametusi savo kelią, bet dabar pasikvietė ispaną sporto direktorių, trenerį Aito Garcia Renesesą, taip pat žaidėjų iš Ispanijos klubų, tarp jų ir Marių Grigonį.
Miunchenas mėtėsi kurį laiką, bet šiemet „Bayern“ labai stiprus. Treneris Aleksandras Džordževičius jau turi įdirbį, pasikvietė kelis Serbijos rinktinės žaidėjus. Vokietijos lyga labai panašaus pajėgumo. Pora klubų yra silpnesni, 2–3 klubai stipresni. Mes, ALBA ir „Bayern“ dažniausiai pralaimime dėl nepatogaus rungtynių tvarkaraščio. Per praėjusią savaitę sužaidėme ketverias rungtynes, toks pat siaubingas ir šios savaitės grafikas.
Jei pastebėjote, užpraėjusį savaitgalį klupo „Real“, „Barcelona“, o Žalgiris“ gavo nuo „Lietuvos ryto“. Psichologiškai tai labai sudėtinga. Jautėsi, kad mačo pabaigoje baterijos baigiasi, o „Rytas“ – bakšt ir užlaužė pabaigoje.
Norint laimėti šalia gero lygio žaidėjų reikalingi bent du talentai.
– Stebite daug Eurolygos ir Europos taurės turnyrų kovų. Kokios jūsų įžvalgos šį sezoną?
– Kuo toliau, tuo labiau ryškėja, kad norint laimėti šalia gero lygio žaidėjų reikalingi bent du talentai.
Jei prie gerų dešimt žaidėjų pridedi Tyusą Edney – gali laimėti (šypsosi prisiminęs 1999 m. „Žalgirio“ triumfą Eurolygoje).
Galbūt tai pernelyg tiesmukas pavyzdys, bet dabartinėse Eurolygos komandose iš tiesų yra po kelis NBA lygio žaidėjus. Pavyzdžiui, Maskvos CSKA turi Nando de Colo, Sergio Rodriguezą, Willą Clyburną – visi jie yra NBA lygio. „Fenerbahče“ sugeba išlaikyti kelis žaidėjus, kurie irgi drąsiai galėtų žaisti NBA. „Real“ turi Luką Dončičių, kurio greitai nebebus Europoje – ne tik jaunasis slovėnas, bet ir Gustavo Ayonas, Anthony Randolphas yra NBA žaidėjai, kurie savo talentu pakelia ir taip gerą Madrido komandą.
Kitiems klubams užtenka ir vienos žvaigždės. Tarkime, žaidėme su „Chimki“ ir prieš rungtynes paprašiau Aleksejaus Švedo, kurį pažįstu nuo jo jaunystės Maskvos „Dinamo“ laikų: „Lioša, nemesk daug.“ Po mačo jis atsakė, kad ir nemetė daug – tik 26 taškus.
Europos taurės turnyre matau kelis galingus klubus. Tas pats Miuncheno „Bayern“ pretenduos laimėti Europos taurės turnyrą, nors ten yra ir kitų stiprių komandų: mano buvęs klubas Krasnodaro „Lokomotiv“, Kazanės „Uniks“, Stambulo „Daruššafaka“ su Davidu Blattu priešakyje ir Kęstučiu Kemzūra iš paskos.
Negalima nubraukti ir „Lietuvos ryto“, nes vilniečiai žingsnis po žingsnio lipa aukštyn. Nors kartais prašaudavo su žaidėjais, dabar jie turi rezervų: Egidijus Mockevičius grįžta po traumos, atėjo Mindaugas Girdžiūnas ir Arnas Butkevičius. Pastarasis šiemet mane labai maloniai nustebino – Arnas visada buvo atletiškas, o šiemet pradėjo pataikyti iš toli.
M.Girdžiūnas moka apžaisti vienas prieš vieną, o Lietuvoje tą mažai kas sugeba – tai viena iš mūsų pasirengimo spragų, nes keturiolikmečių–penkiolikmečių komandų treneriai labai nori laimėti, todėl mes ir stringame žaisdami individualiai.
– Kuo vokiška klubo struktūra panaši ir kuo skiriasi nuo Kauno „Žalgirio“?
– „Žalgiris“ jau daug metų semiasi žaidėjų iš A.Sabonio akademijos, taip pat galime ir iš kitų mokyklų išsipirkti jaunų žaidėjų. Lietuvoje vaikai pradeda žaisti krepšinį labai anksti – štai mačiau nuotrauką, kad Šarūno Jasikevičiaus penkerių metų sūnus jau žaidžia.
Lietuvoje vaikai pradeda žaisti krepšinį labai anksti – štai mačiau nuotrauką, kad Šarūno Jasikevičiaus penkerių metų sūnus jau žaidžia.
Vaikai auga, auga ir ateina į „Žalgirį-2“. Vokietijoje yra daug vaikų komandų, gal apie du šimtus klubų, kuriose rungtyniauja 10–12 metų vaikai, bet jie žaidžia dėl savo malonumo. Žaidžia ir treniruojasi retai, jų lygis žemas, nes jie nėra orientuoti į profesionalų sportą. Jei paklaustum, ar nori būti krepšininku, vargu ar sulauktum teigiamo atsakymo. Tuo pat metu jie žaidžia futbolą ar piešia, o krepšiniu užsiima tik kartą per savaitę. Iš jų jau sudėtinga kažką nulipdyti. Ryšio tarp Vokietijos krepšinio vaikų ir vyresnių žaidėjų nėra – tai ir yra didžiausias skirtumas. Todėl tenka ieškoti talentų visoje Vokietijoje arba užsienyje. Nėra tvirtų pamatų, nes visa piramidė – apversta. Nors viršūnė yra gera – stipri pirma komanda, antra irgi nebloga, bet žemiau pamatome spragas.
Kaune yra 9 ar 10 krepšinio mokyklų, kurių vaikai stiebiasi, eina piramide aukštyn, nes visi nori patekti į „Žalgirį“.
O Bambergas yra mažas, 70 tūkst. gyventojų miestas. Jam sunku konkuruoti su Berlynu ar Miunchenu. Ypač Miunchenu, kuris turi pasaulinį ženklą – net sunku suvokti populiarumo mastą, nes nuo ryto įsijungus radiją ar internetą tik ir girdi bei regi: „Fussball“ ir „Bayern“.
Vokietijos krepšinio klubams sunku konkuruoti. Galima sakyti, kad dėl rėmėjų dėmesio tenka varžytis su 2-osios ar 3-iosios lygos futbolo komandomis. Potencialus rėmėjas pirmiau rinksis pirmą futbolo lygą, antrą futbolo lygą ir tik paskui – krepšinio.
– Bambergo klubui priklauso Arnoldas Kulboka, šį sezoną paskolintas Kapo d'Orlando klubui. Kaip vertinate jo karjeros posūkius – iš „Žalgirio“ jaunimo komandos jis išvyko į Vokietiją, o dabar solidžiai žaidžia Italijoje?
– Į „Žalgirį“ jis atvažiavo iš Marijampolės, bet galiausiai šeima pasirinko kitą jo kelią tobulėti – jie mąstė vienaip, mes tada „Žalgiryje“ įsivaizdavome kitaip.
Vokietijoje jam patiko – Bamberge yra individualiai su žaidėjais dirbančių trenerių, kurie skyrė jam dėmesio, nors praėjusį sezoną jis daugiausia žaidė jaunimo komandoje. Per tuos metus jo lygis paaugo, bet dar trūko iki Eurolygos, panašiai kaip Isaiah Hartensteinui Kauno „Žalgiryje“.
Dabar A.Kulboka žaidžia Italijoje po 30 min., kartais užbanguoja, bet tai yra normalu jaunam žaidėjui. Jis tikrai labai talentingas, turi gerus duomenis. Manau, kad vasarą jis dalyvaus naujokų biržoje. Bet, žinote, ten reikia sėkmės – pozicija pirmajame rate garantuoja vietą NBA klube ir sutartį, o liksi antrajame rate ir gali nuslysti į šalį.
Viskas priklauso nuo įdėtų pastangų. Štai Lukas Lekavičius daug nešneka, bet kiek jis dirba. Aš „Žalgiryje“ ateidavau į darbą devintą valandą ryto, Lukas jau būdavo baigęs treniruotę. Per ją jis vienas dirbdavo salėje – įsijungia kamuolio mėtymo mašiną, tobulina kamuolio valdymą. Tada jis pusryčiaudavo, o 11 valandą jau būdavo rytinėje komandos treniruotėje. Paskui dar ir vakarinėje. Todėl man nekyla klausimų, ar Lukas pritaps „Panathinaikos“, ar jis žais ten, ar ne. Nes aš žinau, kad jis tikrai žais, nes yra žiauriai užsispyręs. Tarp mūsų yra tinginių, kuriems patogiau šalia pečiaus pagulėti ir pažiūrėti televizorių, bet jei nori kažką pasiekti, turi įjungti save. Tada tu važiuoji ir esi reikalingas. o galiausiai, žinoma, gauni vertę atitinkantį atlyginimą.
– Neabejoju, kad nepraleidžiate „Žalgirio“ rungtynių įrašų. Ar jus turite atsakymą į klausimą apie pritrenkiantį Kauno klubo startą Eurolygoje?
– Vienas žodis: Šaras.
Aišku, jis neatėjo į tuščią lauką, yra daug žmonių, kurie dirba ir stengiasi klube, yra gera arena, treniruočių salė, infrastruktūra, tradicijos.
Tačiau rezultatas Eurolygoje – 7-5 – yra didžiulis trenerio nuopelnas. Taip pat ir jo asistentų, su kuriais jis puikiai sutaria. Darius Maskoliūnas, Darius Songaila, kiti treneriai, medikai – galima būtų visą knygą apie juos parašyti.
– Kuo jums atrodo ypatingas Šarūnas Jasikevičius?
– Jis – nugalėtojas. Dar buvau „Žalgirio“ komandos gydytojas, kai jis žaidė Europos jaunučių pirmenybėse Izraelyje su Jono Kazlausko komanda, kurioje rungtyniavo Andrius Jurkūnas, Kęstutis Marčiulionis ir kiti.
Ir dabar jis rėkia, klykia per rungtynes, bet jis eina nugalėti priešininką, kurį mato prieš save. Savo žaidėjus jis panaudoja, kaip anksčiau pats naudojo kamuolius.
Gal arčiau sėdintys žiūrovai ir girdi įvairių žodžių laviną, bet jis žengia į rungtynes ir... pokšt. Visi stebisi, kad Kevinas Pangosas centruoja prieš Luką Lekavičių, bet taip Šaras muša per varžovo silpną vietą. Jei kažkas žaidžia bet ką, jis – niekada.
Šaras domisi viskuo. Visais krepšinio rezultatais, net ir futbolo. Jis dega tuo, ką daro: nuo devynių ryto darbe nagrinėja, peržiūri šūsnį informacijos. Nežinau, ar jis taip pat dirbs penkerius, ar dešimt metų. Gal trauks kaip Dušanas Ivkovičius iki 70 metų ir daugiau. Man ir pačiam labai įdomu, nes esu šalia jo karjeros kaip sporto darbuotojas. Esu matęs daug trenerių, bendravęs su garsiaisiais varžovų strategais, todėl dabar man ypač įdomu stebėti jo kelią ir lyginti.
Šaras yra asmenybė. Prieš 25 metus prasidėjo Željko Obradovičiaus era, o dabar atsirado kitas treneris. Jis – tikras šviesulys trenerių pasaulyje.
Šaras yra asmenybė. Prieš 25 metus prasidėjo Željko Obradovičiaus era, o dabar atsirado kitas treneris. Jis – tikras šviesulys trenerių pasaulyje.
– Ką „Žalgiriui“ reikia padaryti, kad išlaikytų Š.Jasikevičių klube?
– Niekas negali to padaryti. Jis pats nuspręs.
Kadaise jis išvažiavo studijuoti į Merilandą, buvo trumpam užsukęs į Vilnių. Galiausiai taip viskas sukrito, kad sugrįžo į „Žalgirį“, nes čia – geros galimybės, vaikai prie senelių – viskas atrodo smagiai.
Aišku, yra keli monstrai Eurolygoje – tie klubai tikriausiai atsiras jo gyvenime anksčiau ar vėliau. Esu kalbėjęs ir su NBA žmonėmis, kurie atvažiuoja į Europą, į Kauną. Tuoj ir į Prienus pradės važiuoti. Kodėl gi ne? Gal Šaras bus NBA. Kodėl gi ne?
– Pusė „Žalgirio“ komandos pasikeitė nuo praėjusio sezono, kai dirbote ir jūs – kaip vertinate pirkinius: Vasilije Micičių, Aaroną White'ą, Brandoną Daviesą, Axelį Toupane'ą?
– Negaliu vertinti, nes būtų neetiška. Matau, kad vieni geriau įsipaišo, kiti – prasčiau. Kai kurie jau paliko komandą, o tai irgi yra atsakymas.
Geležiniu šaukštu vienaip maišai, aliuminiu ar mediniu – kitaip, nes bijai nulaužti. Šarūnas ką turi, tuo ir maišo. Dabar trikampis Pangosas-Jankūnas-Ulanovas yra pagrindinis ramstis, o kiti žaidėjai – rimti padėjėjai.
Dabar trikampis Pangosas-Jankūnas-Ulanovas yra pagrindinis ramstis, o kiti žaidėjai – rimti padėjėjai.
Kita vertus, taip yra visur. Kaip CSKA buvo Milošas Teodošičius ir Nando de Colo, o kiti – tik padėjėjai. Madrido „Real“ gal yra per daug žvaigždžių – Luka Dončičius varo išsišiepęs, bet jam tik 18 metų,
Noriu pabrėžti, kad nėra paprasta išpildyti tai, ko prašo Šarūnas Jasikevičius. Kai kurie nervinasi, ne visi atlaiko. Man yra tekę dirbti su Svetislavu Pešičumi, Davidu Blattu, Jonu Kazlausku – jie irgi reikalauja. Galvojate, kad lengva išpildyti? Tikrai – ne. Kiti neišpildo ir per daug metų. Tačiau kartais neturi laiko, jei nori neatsilikti nuo traukinio.
– Kai vienas „Žalgirio“ legionierių Dee Bostas paliko komandą, Š.Jasikevičius teigė, kad klubas ieško kuo jį pakeisti, bet rinkoje nėra didelio pasirinkimo. Kodėl rinka tokia sustingusi?
– Geri darbuotojai kažkur dirba. Tas, kuris gatvėje traukia cigaretę, gal nelabai ir reikalingas, kaip manote? Už gerą žaidėją reikia mokėti išpirką, kartais jie iš viso nėra parduodami. Štai aš gal noriu Nando de Colo – kas iš to? Galiu norėti kiek noriu, nusipirkti neįmanoma.
Vasarą bus lengviau, nes baigiasi dalies žaidėjų sutartys ir rinka atgyja. Dabar gali išpirkti maždaug už 50 tūkst. eurų žaidėjų iš NBA G lygos, bet ir ten dalis žaidėjų surišti sutartimis su NBA klubais. Laisvesnių, už kuriuos reikia sumokėti nedidelę išpirką, yra nedaug.
Yra dar vienas kelias, kuriuo neseniai pasinaudojo „Lietuvos rytas“: kažkas kažkam nesumokėjo algos – žaidėjus perviliojo. Tačiau šis variantas labiau realus Balkanų šalyse, gal dar Turkijoje. Tokie sandoriai – vienetai, jie nukrinta iš dangaus.
– Bet štai Prienai rado du gynėjus. Kaip vertinate jų sandorį su garsiaisiais broliais Ballais?
– Man pačiam labai įdomu.
Viena vertus, prisiminkite Arnoldą Kulboką, Tadą Sedekerskį – jauniems žaidėjams labai sunku žaisti tame lygyje, nors šie lietuviai ir yra labai talentingi.
Ballai taip pat yra talentingi. 19-metis LiAngelo buvo pakviestas į UCLA universiteto komandą – tai jau rimtas lygis. Jis tikrai turėtų ir galėtų žaisti LKL, žinoma, jei priims trenerio taisykles, kad nemes į krepšį bet kada.
Galbūt taip ir nebus, pažiūrėkite į šiuo metu „Los Angeles Lakers“ rungtyniaujantį vyresnįjį Lonzo Ballą, kuris nėra individualistas. Jis – tikrai puikus kamuolio perdavinėtojas. Taip, L.Ballas turi bėdų su metimu, bet su krepšinio supratimu viskas yra gerai. Šeimoje jie daug laiko žaidė drauge, rungtyniavo vienoje mokyklos komandoje, vienas kitą puikia supranta. 16-os metų LaMelo Ballas laikomas supertalentu, bet jis dar jaunesnis – sunku pasakyti, galbūt iš dalies tai yra reklama.
Esame matę tokio amžiaus vyrų krepšinyje suspindusius Ricky Rubio ir Luką Dončičių. Gal ir jaunasis Ballas gali tą patį, ypač Baltijos lygoje. Man labai įdomu bus pasižiūrėti. Aišku, jei jie iš viso atvyks.
– Šiuo metu „Žalgiris“ užima šeštą vietą Eurolygoje. Ar svajonės patekti į atkrintamąsias varžybas po labai ilgos pertraukos yra realios?
– Tai – ne svajonė. „Žalgiris“ eina tokiu ritmu, o jei dar sustiprintų gynėjų grandį... Aš manau, kad ją reikia sustiprinti.
Galiu net prognozuoti 7–8 poziciją reguliariame čempionate.
Galiu net prognozuoti 7–8 poziciją reguliariame čempionate. Įmanoma ir aukščiau, bet ten esančias komandas būtų labai sunku iškrapštyti, juk aukščiau yra Maskvos CSKA, „Fenerbahče“, „Panathinaikos“, „Olympiakos“ – šios komandos tikriausiai vėl bus Eurolygos finalo ketverte. O dar yra Madrido „Real“, „Baskonia“ – Ispanijos klubai dar turėtų pasitempti.
– Ir Bambergo klubas yra greta aštuoneto. Ar jums rungtynės Kaune bus išskirtinės?
– Kaip čia pasakius. Aš juk atvažiavau namo. Pabūsiu namie, su draugais pasimatysiu arenoje. O tada važiuosiu atgal. Dirbti.
