Igoris Kokoškovas po 20 metų pertraukos sugrįžo į Senojo žemyno klubinį krepšinį, o projektas bei buvusio trenerio palikti batai – daugiau nei įspūdingi.
Stambulo „Fenerbahče“ yra vienas didžiausių sporto klubų pasaulyje, kurio sirgalių bazę oficialiai sudaro net 13 milijonų narių. Šimtaamžio Turkijos milžino aistruoliai su malonumu stebėjo šešerius metus trūkusį Željko Obradovičius laikotarpį Stambule, kurį paženklino pirmasis ir vienintelis Eurolygos trofėjus klubo istorijoje.
Savo pirmtako sėkmę pakartoti norėtų geriausio visų laikų Europos treneriu tituluojamo Ž.Obradovičiaus įpėdinis Igoris Kokoškovas. Šie specialistai prieš penkiolika metų kartu dirbo Serbijos ir Juodkalnijos rinktinėje.
I.Kokoškovas dėkoja klubui ir sirgaliams už palaikymą bei jaučiasi skolingas.
„Jaučiuosi atsakingu duoti sirgaliams ką nors atgal už jų parodytą meilę man“, – „The Crossover“ vedėjui Joe Arlauckui sakė „Fenerbahče“ treneris I.Kokoškovas.
„Lėta upė gali perskirti kalną“, – tai vienas mėgstamiausių ir dažniausiai vartojamų Stambulo ekipos trenerio posakių.
Meilė krepšiniui Igorio širdyje įsiplieskė kai jam 13-14 metų. Nuo tos akimirkos jis niekada neabejojo, kad likimo kelias vingiuosis aplink oranžinį sviedinį.
Jis šia svajone nesuabejojo net ir tada, kai dėl automobilio avarijos, būdamas vos 18 metų amžiaus, turėjo atsisveikinti su svajone tapti profesionaliu krepšininku.
Keletas operacijų bei iš viso net 11 mėnesių praleistų ligoninėje – čiurna buvo taip sumaitota, jog specialistų prognozės buvo kategoriškos, karjerą teks baigti anksčiau laiko.
Žinoma, pradžioje užsispyręs I.Kokoškovas neklausė gydytojų rekomendacijų, bandė sugrįžti į krepšinio aikštelę ir paneigti išankstinius spėjimus.
Pirmas nesėkme pasibaigęs bandymas sugrįžti, antras, trečias, ketvirtas, kol galiausiai I.Kokoškovas pasidavė ir ėmė savęs ieškoti naujame vaidmenyje, visai šalia krepšinio aikštelės parketo.
Dabar „Fenerbahče“ klubui vadovaujantis serbas staigiai surado savo nišą – pradėjo treniruoti mokyklos komandą. Jis vėl pasijautė krepšinio sistemos dalimi, kas jaunam ir skausminą avariją išgyvenusiam specialistui tuo metu buvo itin svarbu.
„Negatyvų dalyką privalai paversti pozityviu. Aš buvau ištiktas šoko, kai supratau, kad nebegalėsiu žaisti žaidimo, kurį myliu. Vis dar buvau jaunas ir nepatyręs žmogus. Dalis manęs džiaugėsi, nes situacija galėjo baigtis ir blogiau. Jei būčiau netekęs kojos ar negalėčiau vaikščioti? Bandžiau įžvelgti pozityvą, o tai tikriausiai padėjo man greičiau atsigauti. Aš visada žinojau, kad būsiu šalia krepšinio, – Joe Arlauckui sakė I.Kokoškovas. – Skyriau laiko savęs tobulinimui ir informacijos rinkimui. Nedariau sau spaudimo, kad kažkada turiu atsidurti elite, treniruoti NBA komandą ar „Fenerbahče“. Man tiko ir mokyklos komandos treniravimas. Didelės svajonės būtų sukūrusios spaudimą mano galvoje, dėl kurio negalėčiau mėgautis krepšiniu. Aplinkybės ir žiupsnelis sėkmės lėmė, kad dabar esu ten, kur esu.“
Specialistas nuo 1992-ųjų iki 1997-ųjų dirbo įvairiose Belgrado klubų sistemose, o būdamas 24-erių jis tapo jauniausiu visų laikų treneriu Jugoslavijoje, kai ėmė vadovauti Belgrado OKK komandai.
Ambicijos ir geros anglų kalbos žinios privertė Misūrio universitetą (JAV) atkreipti dėmesį į I.Kokoškovą, kai jis per mainų programą atvyko pasistažuoti į Ameriką, o vėliau tapo „Tigeris“ ekipos vyriausiojo trenerio asistentu.
„Norėjau susipažinti su geriausiais, gauti žinių ir patirties. Toks buvo planas. Buvau alkanas. Tikėjausi grįžti į Serbiją ir treniruoti klubą. Patirtis Konektikute ir Čikagoje buvo puiki, ėmiau ieškoti treniruočių stovyklos. Nuo pirmos dienos galėjau sekti tokių trenerių kaip Jimas Callhounas ar Mike'as Krzyzewski darbą. Mike'as nežinojo manęs, bet žinojo, kad atvykau iš krepšinio šalies“, – sakė I.Kokoškovas.
Tuo metu perspektyviam treneriui uždarbis nerūpėjo, jis siekė gauti žinių ir kontaktų, tad atsidavė darbui 100 proc.
„Jaunas treneris iš Jugoslavijos, koks buvau aš, turėjo daryti viską. Treniruočių plano paruošimas, darbas su aukštaūgiais, darbas su gynėjais, individualus žaidėjų įgūdžių tobulinimas, pasiruošimas rungtynėms. Galiausiai – taktiniai dalykai nuo puolimo iki gynybos“, – savo tuometes pareigybes dėstė I.Kokoškovas.
2000-aiaisiais I.Kokoškovas tapo pirmuoju ne amerikiečiu NBA klubo vyr. trenerio asistentu, kai jį pakvietė „Los Angeles Clippers“ strategas Alvinas Gentry.
2004-aisiais su „Detroit Pistons“ klubu specialistas tapo NBA čempionu bei turėjo galimybę Baltuosiuose rūmuose susitikti su JAV prezidentu George'u Bushu. 2006-aisiais I.Kokoškovas talkino Flipui Saundersui ir „All-Star“ rungtynėse.
„Reikia sėkmės, kad patektum į NBA, bet reikia darbštumo ir kokybės, kad joje išsilaikytum“, – išmintimi dalijasi Joe Arlaucko pašnekovas „The Crossover“ tinklalaidėje.
Asistentu NBA I.Kokoškovas dirbo 19 metų, penkis iš jų – „Phoenix Suns“ organizacijoje, kurios pasiūlymo perimti komandos vairą jis sulaukė 2018-aisiais.
Arizonoje Igoris su šeima gyveno nuo 2008-ųjų, tad jautėsi kaip namuose. Ir sistema, ir darbo aplinka buvo jam žinoma.
„Įsivaizduokite, kad tai būtų buvęs mano pagrindinis tikslas, kurį pasiekti turėjau 0 šansų. Nepasiekčiau jo ir gyvenčiau visą gyvenimą dėl to nelaimingas? Negalėčiau taip su savimi pasielgti“, – sakė „Fenerbahče“ treneris.
I.Kokoškovas tapo pirmuoju ne Šiaurės Amerikoje gimusiu ir augusiu specialistu, kuris tapo NBA komandos vyriausiuoju treneriu. Vis dėlto sezonas nebuvo sėkmingas – 19 pergalių ir 63 pralaimėjimai, antra vieta nuo lentelės dugno bei parodytos durys pasibaigus sezonui.
J.Arlauckas pažymėjo, jog I.Kokoškovas buvo puikioje pozicijoje: tapo „Suns“ treneriu, kuris turėjo pirmąjį NBA naujokų biržos šaukimą, o treneris su Slovėnijos vunderkindu Luka Dončičiumi buvo artimai pažįstamas, nes kartu 2017-aisiais triumfavo Europos čempionate.
„Aš turiu du sūnus, abiejų vardai vienodi – Luka. Vienas manęs laukia namuose, kitas žaidžia Dalase“, – šyptelėjęs sakė I.Kokoškovas.
Tuomet kodėl pirmuoju šaukimu nekvietėte L.Dončičiaus?
Eurolygoje šį sezoną plušantis strategas užsiminė apie „Suns“ savininką Robertą Sarverį.
„Nesąžininga būtų badytis pirštais, nes NBA yra didelė organizacija, daug žmonių renka informaciją, o vienas priima sprendimus. Mes visi dirbame savininkui, kuris pasirašinėja čekius. Turime jį gerbti. Pamenu, kai Robertas prieš sezoną atėjo ir pasakė, kad jei kam nors nepatinka jo darbo metodai, NBA yra dar 29 komandos, tad eikite ir dirbkite ten. Tai sąžiningas ir teisingas pasakymas, mano manymu“, – teigė I.Kokoškovas.
„Žinau, jog „Fenerbahče“ sirgaliai dabar džiaugiasi, jog tuomet pirmuoju šaukimu nepasirinkote Luka Dončičiaus“, – juokdamasis sakė Joe Arlauckas.
Šis „The Crossover“ epizodas buvo nufilmuotas karščiausiu Stambule metu, kai prisikėlusi „Fenerbahče“ laimėjo dešimtąjį mačą Eurolygoje iš eilės.
Būsimi Kauno „Žalgirio“ varžovai per pastarąsias 14 rungtynių įsirašė net 12 pergalių bei šoktelėjo į 7-ąją vietą turnyre.
„Mes dirbame komandiškai, kartu nepakylame per aukštai ir nenusileidžiame per žemai. Sezonas yra ilgas. Tai tik vienas skyrius, kad ir koks jis malonus mums būtų. Vienas mačas gali pakeisti viską, ypač Eurolygoje. Žinome save, turime daug veteranų, kurie šiame turnyre žaidžia jau daugybę metų. Kol žaisime išvien, o mes turime puikių žaidėjų ir asmenybių, galime šįmet būti sėkmingi“, – sakė I.Kokoškovas.
Stambule jis pakeitė legendinį Željko Obradovičių, kuriam 2004-aisiais ir 2005-aisiais talkino Serbijos ir Juodkalnijos rinktinėje Atėnų olimpinėse žaidynėse bei namuose vykusiame Europos čempionate.
„Željko su manimi iškart elgėsi kaip su ilgamečiu draugu, niekada to nepamiršiu. Mes vis dar esame artimi draugai. Željko yra mano mokytojas bei geras draugas“, – atskleidė I.Kokoškovas.
Nors pradžia buvo labai sunki – 42 taškų pralaimėjimas Barselonoje, 18 taškų nesėkmė Vitorijoje, 26 taškų antausis Berlyne bei 37 taškų pažeminimas Kaune.
„Ačiū, kad priminėte naktis, kai sėdėjau kambaryje ir galvojau: kodėl, kodėl, kodėl??? – juokdamasis sakė „Fenerbahče“ treneris. – Mes neturėjome Nando, Janas Vesely irgi buvo praleidęs keletą mačų. Sezono starte turėjome 20 traumų. Dabar galime apie tai kalbėti, nes tai praeitis, tuo metu tai būtų buvęs pasiteisinimas. Eurolygoje pasiteisinimų nėra: pergalė arba pragaištis. Viduryje šių dalykų nieko nėra.“
Specialistas užsiminė, jog juodosios serijos metu dėl prastų rezultatų jis neturėjo jokio spaudimo iš „Fenerbahče“ klubo vadovų, spaudimą kūrėsi pats sau, tad jaučia padėką klubui.
Kaip būtų susiklostęs gyvenimas, jei I.Kokoškovas prieš daugiau nei 30 metų nebūtų patekęs į tą siaubingą automobilio avariją?
Tragedija virto palaima.
„Būčiau vidutinio pajėgumo žaidėjas. Jokio NBA, jokio savęs ruošimo trenerio karjeros etapui. Dabar nesėdėčiau čia ir nekalbėčiau su jumis. Džiaugiuosi būdamas čia ir džiaugiuosi tuo, ką sugebėjau pasiekti“, – sakė I.Kokoškovas.
Visą pokalbį su I.Kokoškovu galite pažiūrėti Eurolygos tinklalaidėje „The Crossover“:
