Vasarą Lietuvos krepšinio sirgaliams pristatęs Ignas Brazdeikis vis dar pratinasi prie žaidimo subtilybių Senajame žemyne.
Kaune gimęs, bet nuo mažens Kanadoje augęs 23-ejų krepšininkas šįmet atgavo Lietuvos pilietybę bei pademonstravo savo potencialą Europos čempionate Vokietijoje.
Pastaruosius trejus metus NBA aplinkoje buvęs I.Brazdeikis vilkėdamas nacionalinės komandos marškinėlius Kelne ir Berlyne buvo ketvirtas rinktinės žaidėjas pagal rezultatyvumą (vid. 10,7 tšk.).
Kaip „gazzetta.gr“ žurnalistui Antoniui Kalkavourui teigė pats Ignas, prie meilės krepšiniui bei karjeros pasiekimų stipriai prisidėjo tėtis Sigitas, kuris jaunystėje sportavo ne su krepšinio kamuoliu, o užsiiminėjo mišriais kovos menais, bei 1997-ųjų Europos čempionė teta Lina Brazdeikytė.
„Tėtis mane nukreipė tinkamu keliu. Jis stipriai prisidėjo prie to, kad dabar esu čia. Jis yra buvęs atletas ir žino, kaip sudėtinga kažką pasiekti aukščiausiame lygyje, jei neturi stipraus charakterio. Tėtis man norėjo geriausio ir todėl nuo ankstyvo amžiaus diegė reikiamas savybes, kad būčiau konkurencingas. Esu dėkingas jam už visas pamokas, kurių mane išmokė, nors jis pats buvo ne krepšininkas, o mišrių kovos menų atstovas“, – sakė I.Brazdeikis.
– Jūs gimėte Kaune, bet augote ir didžiąją gyvenimo dalį praleidote Kanadoje. Normalu būtų jaustis kanadiečiu, žaidė ir Kanados jaunimo rinktinėse, tad kodėl priėmėte sprendimą vyrų lygyje atstovauti Lietuvos rinktinei?
– Augau toli nuo Lietuvos, bet mano tėvai norėjo, kad gimtosios šalies vertybės išliktų giliai manyje. Dar nuo vaikystės ėmiau sekti nacionalinės komandos pasirodymus visuose turnyruose ir svajojau pats vieną dieną pasiekti rinktinę. Kai atsirado galimybė, nenorėjau praleisti tokio šanso. Jaučiausi palaimintas vasarą galėjęs debiutuoti rinktinėje ir žaisti Europos čempionate. Tikiuosi, kad marškinėlius su trispalve galėsiu vilkėti dar ilgai.
– Jūs jaučiatės labiau lietuviu ar kanadiečiu?
– Nežiūriu į šią situaciją tokiu kampu. Jaučiuosi gerai dėl abiejų tautinių tapatybių, džiaugiuosi, kad turiu abiejų šalių pilietybes. Prie mano asmenybės formavimosi prisidėjo abiejų šalių kultūros ir vertybės. Tai nėra dažnas dalykas. Smagu būti kitokiu.
– Kodėl nusprendėte palikti NBA ir tęsti savo karjerą Europoje, nors esate dar toks jaunas? „Orlando Magic“ komandoje turėjote daug galimybių pasireikšti, kur kas daugiau nei praėjusiais sezonais, ir šiomis galimybėmis gerai pasinaudojote.
– Sprendimą lėmė žaidimo laikas. Nėra lengva surasti komandą, kurioje galėčiau reguliariai rungtyniauti po 15-20 minučių bei parodyti savo vertę. Dažnai tai nulemia daugybė faktorių.
Aš jaučiu, kad dėl įgūdžių ir konkurencingo požiūrio mano vieta yra NBA lygoje, bet priėjau tokio taško karjeroje, kuomet nebegaliu laukti šanso parodyti save. Norėjau persikelti į komandą, kurioje turėčiau didelį vaidmenį, žaidimo minučių ir galėčiau tobulinti savo žaidimą.
Europos krepšinis ir ypač Eurolygos krepšinis man stipriai padės pagerinti kai kuriuos žaidimo elementus, jog kažkada galėčiau grįžti į Ameriką.
– Ar sutinkate, jog krepšinis NBA ir Europoje yra kardinaliai skirtingas
– 100 proc.! Pirmiausia, tai aikštelė Europoje yra mažesnė, kai kurios taisyklės yra skirtingos. Kitas dalykas – Europoje yra kur kas fiziškesnė gynyba, intensyvumas gerokai aukštesnis. NBA atletiškumo lygis yra gerokai aukštesnis, aikštelė didesnė, o taktikos – mažiau.
– Ar jums buvo sudėtinga adaptuotis prie nacionalinės rinktinės, o vėliau – Kauno „Žalgirio“? Kuris žaidimo stilius jums yra priimtinesnis?
– Manau, kad vis dar esu adaptacijos prie kitokio krepšinio procese. Aš kasdien mokausi naujų dalykų, kaip kad tam tikrų situacijų, kurių nežinojau, skaitymas. Man patinka abu žaidimo stiliai, kiekviename galima įžvelgti savito grožio. Tiesiog augau amerikietiško krepšinio aplinkoje, o ten žaidimas yra greitesnis. Europos čempionate mane sužavėjo kaip stipriai yra akcentuojama taktika. Čia nuolat reikia skaityti žaidimą ir visada numatyti du žingsnius į priekį.
– Kokių sutiktuvių sulaukėte Vilniuje, kai iš Europos pirmenybių teko pasitraukti dar aštuntfinalyje? Juk lietuviai visada rinktinei kelia aukščiausius tikslus.
– Tai yra teisybė. Keli komandos draugai mane ruošė gresiančiam nušvilpimui, bet nieko panašaus nebuvo. Žmonės buvo labai palaikantys, o ypač palaikė mane. Sirgaliai įvertino bei gerbė mano sprendimą atstovauti Lietuvai. Tai atneša atsakomybę, bet kartu ir jaudulį bei nekantrumą išpildyti sirgalių lūkesčius.
– Koks jausmas žaisti šalyje, kuri gyvena krepšiniu, ir mieste, kuriame viskas sukasi apie „Žalgirį“?
– Nuostabu! Tai yra ne tik karjeros galimybė, bet ir šansas grįžti į gimtąjį miestą, kuriame praktiškai nebuvau gyvenęs. Treneriai ir žaidėjai mane priėmė šiltai, o aš mėgaujuosi kiekviena diena Kaune. Po truputį gerinu ir lietuvių kalbos žinias. Kol kas viskas yra puiku.
– Kokį įspūdį palieka „Žalgiris“ sezono starte ir kokių lūkesčių turite šiam Eurolygos sezonui?
– Man ši komanda labai patinka! Vietiniame čempionate sezoną pradėjome puikiai, bet Tel Avive tokio stabilumo ir koncentracijos neparodėme. Galvoju, kad galime kautis prieš visus varžovus ir galime sukelti problemų tiems, kurie mus nuvertina. Turime žaisti savo žaidimą ir kiekvienose rungtynėse kautis taip, lyg tai būtų atkrintamųjų mačas.
– Ką galvojate apie būsimą varžovą Pirėjo „Olympiakos“, prieš kurį žaisite prie tuščių tribūnu?
– Tikrai? Nežinojau, kad nebus sirgalių. Tuomet atmosfera bus visai kitokia, negu matėme Tel Avive.
Prieš kelias dienas tikrinau „Olympiakos“ sudėtį. Žinau, kad ši komanda turi gilias tradicijas ir didelį vardą Europoje. Mūsų laukia tikrai nelengvas varžovas. Tikiuosi, kad panašių klaidų, kokias darėme prieš „Maccabi“, šįkart nekartosime.
