| Eurolyga | „Žalgiris“ – „Barcelona“ | 20:00 | „Žalgirio“ arena |
Leo Westermannas lengvai nokautuotas gulėjo „Volkswagen“ arenos rūbinėje Stambule. Prieš akimirką kažkuris iš „Daruššafaka“ žaidėjų jam taip užvožė per lūpą, kad nevaldomai pasipylė kraujas. Prancūzui svaigo galva, o Kauno „Žalgirio“ gydytojams nepavyko sustabdyti kraujavimo. Padėti užsukusios turkės medikės konstatavo – teks važiuoti į ligoninę.
L.Westermannas negalėjo tuo patikėti – juk tai ne kelio, čiurnos trauma ar raiščiai. „Jaučiausi nuvylęs komandą“, – nusiminė 24-erių įžaidėjas, kurio, vos prabėgus porai minučių po incidento, trečiojo kėlinio viduryje ant „Žalgirio“ atsarginių suolo pasigedo piktas Šarūnas Jasikevičius. Šarui trūko pagrindinio įžaidėjo.
Greitosios automobilis su švyturėliais, prasiskynęs kelią Stambulo gatvių kemsynuose, per 20 minučių pasiekė vietinę ligoninę. Maždaug per valandą plastikos chirurgas sutvarkė L.Westermanną ir išsiuntė namo. Žaizda buvo tokia gili, kad jai sutvarkyti prireikė 6–7 siūlių.
Laukdamas ligoninėje, L.Westermannas kas 5 minutes gaudė ant „Žalgirio“ atsarginių suolo sėdėjusio komandos vadovo Mindaugo Kvedaro žinutes. Kai L.Westermannas pabandė pasinaudoti internetu, dvi sekundės jam kainavo 20 eurų, todėl kaunietis iš arenos reguliariai pranešdavo apie rungtynių rezultatą.
Kai susiūta ištinusia lūpa L.Westermannas grįžo į „Žalgirio“ viešbutį Stambule, komandos draugai jau vakarieniavo. Prancūzas sunkiai galėjo sulaikyti šypseną – „Žalgiris“ nugalėjo „Daruššafaka“ ir fantastišką Eurolygos savaitę baigė dviem pergalėmis prieš favoritus. Tiesa, dėl žaizdos kiekvienas šypsnis L.Westermannui kėlė skausmą. Legionieriui kilo sunkumų net valgant. Bet joks skausmas negalėjo nustelbti pergalės džiaugsmo.
Su Lietuva sieja vienas skaudžiausių prisiminimų
Pakeliui į lėktuvą, kuris iš Stambulo žalgiriečius skraidino į Vilnių, žalgiriečiai dar rūpestingai kamantinėjo komandos draugą apie sužalotą lūpą. Aišku, ir lengvai patraukė per dantį. Bet L.Westermannas šypsosi. Jis iš tų, kurie pirmieji prisistato su juokeliais apie komandos draugus, jei tik tam yra menkiausio pagrindo.
Man net keista, kad Ulanovas nebandė pasišaipyti. Jo vietoje jau būčiau pasišaipęs 100 kartų.
Todėl L.Westermannas nustebo, kad Edgaras Ulanovas nemynė jam ant žaizdos, atvertos 2012-ųjų vasarą Liublianoje. Likus dviem dienoms iki 20-ojo gimtadienio lietuviai Europos dvidešimtmečių finale 50:49 palaužė Prancūziją ir tapo čempionais. „Auksinė karta“ užbaigė šlovingą Odisėją Europos jaunimo čempionatuose be Jono Valančiūno. O L.Westermannas iki šiol su skausmu prisimena, kaip per lemiamą ataką kamuolys buvo jo rankose, bet, susidūręs su triguba lietuvių gynyba, į šią atsimušė kaip į sieną.
„Turėjau kamuolį paskutinėje atakoje, bet susimėčiau. Ir manau, kad Ulė (Edgaras Ulanovas, – aut. past.) perėmė kamuolį. Taip, būtent Ulė perėmė kamuolį. Tada ten buvo ir Čižauskas. Turėjome laimėti, – susimąstęs Leo nužvelgė „Žalgirio“ arenos treniruočių salės parketą ir prisiminė lemtingą ataką, lyg ji būtų įvykusi vakar. – Vis dar skaudu. Buvome taip arti. Tai vienas skausmingiausių mano krepšinio prisiminimų. Bet yra kaip yra, nebegaliu sugrįžti ir kažko pakeisti.“
Išrinktas į simbolinį penketą L.Westermannas tada nuleidęs galvą pavydžiai stebėjo, kaip apdovanojimą atsiima ir E.Ulanovas. O vėliau tikrai turėjo išgirsti, kaip susikabinę lietuviai triukšmingai traukė Tautišką giesmę.
„Bet man net keista, kad Ulanovas nebandė pasišaipyti. Jo vietoje jau būčiau pasišaipęs 100 kartų, – šypsojosi L.Westermannas. – Toks aš esu. Mėgstu pasišaipyti ir pats sulaukti atsako. Man patinka linksmintis ir kai žmonės linksminasi iš manęs. Taip kuriama gera atmosfera.“
Tokio trenerio dar nebuvo sutikęs
L.Westermannas džiaugiasi, kad „Žalgiryje“ atrado bendraminčių. Su savo žmona ir vienerių metų dukrele jis atrado ir jaukių vietų Kaune. Kaip sako, Kaunas ne Niujorkas, bet mielas miestas. Kadangi Leo yra šeimos žmogus, jam nereikia išskirtinių pramogų.
Kaip prisipažįsta Leo, tokių gerų sąlygų kaip „Žalgiryje“ per savo karjerą jis dar nebuvo turėjęs. O žaidė L.Westermannas Vilerbano ASVEL, Belgrado „Partizan“ ir Limožo CSP klubuose.
Jasikevičius nebus geras treneris. Jis bus puikus treneris.
Sako, kad dar nebuvo sutikęs ir tokio trenerio kaip Šarūnas Jasikevičius.
„Kaune galiu mėgautis krepšiniu. Žaisti su šiais puikiais vyrukais yra garbė. Ir dirbti su tokiu treneriu. Jie mane jau daug ko išmokė“, – tikino L.Westermannas.
Šaras jį nustebino. Prancūzas dar nematė tiek daug dirbančio trenerio, o dirbo jis su Duško Vujoševičiumi, Vincent'u Collet, Pierre'u Vincent'u, Jeanu-Marcu Duprazu ar Philippe'u Herve.
Į „Žalgirio“ areną L.Westermannas įprastai atvyksta maždaug likus pusantros valandos iki treniruotės pradžios. Bet Šaro automobilis jau stovi prie tarnybinio įėjimo.
„Dar nemačiau, kad kuris treneris taip dirbtų. Nuolat jį matau žiūrintį vaizdo įrašus – jis ieško menkiausios galimybės pagerinti komandą. Kai bandau pagalvoti apie save kaip apie trenerį, tai manau, kad sunkiausia būtų ką nors pasakyti per minutės pertraukėlę. Atrodo, turi 10 sekundžių pagalvoti, kokią žinią perduoti komandai, kokius derinius ir žaidimo planą nurodyti. O Šaras niekada nekeldavo jokių abejonių. Jis visada pasako tinkamiausius žodžius. Nežinau, ar galėčiau tą padaryti vos po vienerių metų darbo vyr. trenerio pareigose. Tai mane labiausiai nustebino.“
Ir pačiam jau teko liaupsinti Šarūną Jasikevičių, ir apie Šarūną girdėti daugybę liaupsių. „Kas leidžia manyti, kad Šarūnas bus geras treneris?“ – paklausiau Leo, pratęsdamas pokalbį apie „Žalgirio“ generolą.
L.Westermannas suskubo mane pataisyti. „Jis nebus geras treneris. Jis bus puikus treneris“, – pabrėžė užsienietis.
„Taip, jis dar jaunas, bet jau dabar sėkmingas. Jasikevičius dirbo su geriausiais. Jis žino, kaip laimėti titulus. Jis žino, kaip sutelkti žaidėjus trofėjams. Jo krepšinio suvokimas įspūdingas. Manau, kad jis turi didžiausią krepšinio IQ visoje Europoje“, – savo žodžiais nė kiek nedvejojo Leo.
Neatrodo, kad L.Westermannui dar tik 24-eri. Jis primena vyresnį žaidėją. Ir ne tik dėl juodų ūsų ir barzdos.
Dar būdamas vos 19-os L.Westermannas buvo išrinktas Vilerbano ASVEL komandos kapitonu. 22-ejų jis kapitono raištį gavo Limožo CSP klube.
Tai – ne šiaip sau simbolinis įvertinimas. Paprastai kapitonais paskiriami vyriausi žaidėjai, bet L.Westermannas savo profesionalumu ir branda primena tikrą profesionalą.
Todėl Leo nesidrovi pasikalbėti su Š.Jasikevičiumi asmeniškai, jei mato, kad kas nors ne taip. Leo įkrito į jam nepaaiškinamą, bet karjeroje jau įprastą žaidimo duobę gruodį–sausio pradžioje.
Kaip pasakoja L.Westermannas, Šaras jį pastūmė į lengvojo krašto puolėjo poziciją – dėl savo ūgio (201 cm) prancūzas teoriškai gali ten žaisti. Tačiau „pikenrolą“ dievinantis įžaidėjas greitai iš rezultatyviausių žalgiriečių viršūnės pasislinko per vidurį ir pajuto diskomfortą.
„Kalbėjau su Šaru. Turėjome gerą pokalbį. Buvau nusivylęs savimi“, – neslėpė L.Westermannas.
Savikritiškumas prancūzui įprastas kaip rytinis dušas. Kai paklausiau, ar jis patenkintas „Žalgirio“ ir asmeniniais rezultatais (8,3 tšk., 5,3 rez. perd., 9,7 naud. bal. Eurolygoje), pašnekovas purtė galvą.
„Patenkintas? Ne! Aš niekada nebūnu patenkintas!“ – juokėsi Leo.
Per porą pirmųjų sezono mėnesių tris kartus peržengęs 20 naudingumo balų žymą, L.Westermannas gruodį atsivėrusioje žaidimo duobėje turėjo šešių mačų seriją, per kurią nė sykio nesurinko bent 10 naudingumo balų.
Tačiau Leo vėl demonstruoja solidžią formą – per 4 pastarąsias rungtynes rinko po 8 taškus, 7 rezultatyvius perdavimus ir 9,25 naudingumo balo.
„Grįžtu į vėžes. Svarbiausia, kad Šarui viskas tinka ir komanda šiuo metu atrodo pakankamai neblogai. Žaidžiame gerą krepšinį daugiausia Šaro dėka. Bet dar ne viską laimėjome. Dar negaliu sakyti, kad sezonas geras. Tik sezono pabaigoje galėsiu pasakyti, koks jis buvo“, – sezono pusiaukelėje „Žalgirio“ rezultatų neskubėjo vertinti komandos smegenys.
Kalbinant L.Westermanną peršasi pakankamai akivaizdi išvada. Ir tai vėl labai keista, kai kalbame apie 24 metų krepšininką. Lietuvoje dar įprasta tokio amžiaus žaidėjus vadinti „perspektyviais“.
„Dar negalvoju apie trenerio karjerą, bet tiesiog daug mąstau apie krepšinį, – 24sek pasakojo L.Westermannas. – Bandau mokytis iš savo trenerių, visų patirčių Prancūzijoje, Serbijoje ir Lietuvoje. Kartais pagalvoju, kaip elgčiausi Jasikevičiaus vietoje. SulaukiU pagyrų už krepšinio IQ. Daug kalbu aikštėje. Man patinka kalbėti ir drauge mokytis. Mano kitas logiškas karjeros žingsnis būtų trenerio darbas. Bet dar pažiūrėsime – juk man dar tik 24-eri.“
Lietuvos nėra juodajame prancūzų sąraše
L.Westermannas dar pasiliko daugybę neišgyventų patirčių. Viena jų – svarbus vaidmuo Prancūzijos vyrų krepšinio rinktinėje.
2015-aisiais su prancūzais jis tapo Europos čempionato prizininku. Bet turnyras namuose ir bronzinio medalio spindesys nepaliko neišdildomo įspūdžio.
Neįsižeiskite, bet Prancūzijoje mes kur kas daugiau kalbame apie priešpriešą su Ispanija, ne su Lietuva.
Pasirodo, 2015-ųjų Prancūzijos rinktinėje L.Westermannas žaidė tik todėl, kad prieš pat čempionatą traumas patyrė kiti du gynėjai Thomasas Heurtelis ir Antoine'as Diot.
„Į rinktinę mane pakvietė likus dviem dienoms iki Europos čempionato starto“, – nustebino L.Westermannas.
Tai buvo pirmasis pasispardymas nacionalinėje komandoje po nesėkmingo bandymo 2013-aisiais, kai Leo buvo 13-as žaidėjas – pirmas už dvyliktuko borto. O 2014-aisiais jis neturėjo vilčių dėl sunkios kelio traumos.
„Aišku, gera laimėti medalį, bet kai treneris tavęs nepaima ir nežaidi daug... – sakė 2015-aisiais 2,7 taško ir po 1 rezultatyvų perdavimą per 8 minutes rinkęs L.Westermannas. – Viskas kitaip. Bet negaliu pykti. Tai neįtikėtina patirtis žaisti su tokiais žaidėjais.“
Beje, po Europos čempionato Prancūzijoje apsižodžiavo vienas prancūzų lyderių Nicolas Batumas ir dėl traumos turnyrą praleidęs Donatas Motiejūnas. N.Batumas neatsižvelgė į FIBA reitingą, kuriame Lietuva buvo įvertinta aukštesne vieta nei Prancūzija, ir pasiskelbė, kad Ispanija ir Prancūzija yra dvi geriausios komandos Europoje.
Žiežirbos tarp lietuvių ir prancūzų skraidė dar nuo tų laikų, kai Šarūnas Jasikevičius su Tony Parkeriu stumdėsi dėl pergalių tarptautinėje arenoje, o Šaras netiesiogiai bandė įrodyti „San Antonio Spurs“ įžaidėjui, kad jis vertas vietos NBA.
Bet L.Westermannas atvirauja – Prancūzija nelaiko lietuvių principiniais varžovais.
„Neįsižeiskite, bet Prancūzijoje mes kur kas daugiau kalbame apie priešpriešą su Ispanija, ne su Lietuva, – 24sek tikino L.Westermannas. – Tai neįtikėtina priešprieša. Jie daugiau kartų mus nugalėjo, bet mes pranokome juos 2014-ųjų pasaulio čempionato ketvirtfinalyje Ispanijoje. Tai buvo neįtikėtina, nes žaidėme be Parkerio (specialistai prognozavo, kad tame čempionate ispanai galėjo nugalėti amerikiečius).
Per mūsų dvikovas nutiko daug dalykų: Rudy Fernandezas, Juanas Carlosas Navarro, Nicolas Batumas, Mickaelis Gelabale'is... Net per draugiškas rungtynes susimušėme du kartus per 6–7 pastaruosius metus. Ispanai mums yra didžiausi priešai.
Pastaraisiais metais lietuviai mus aplenkdavo, bet dažniau mes jus nugalėdavome. Taip, Lietuva – Prancūzija yra didžiulė dvikova, bet Prancūzijoje kalbame tik apie Ispaniją.“
Nepamirštama serbiška pamoka
Po 2016-ųjų Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių karjerą rinktinėje baigė Tony Parkeris, tačiau L.Westermannas nemano, kad dabar kelias į nacionalinę komandą jam bus rožėmis klotas.
Kitaip nei lietuviai, prancūzų treneris Vincent'as Collet gynėjų grandyje turi didžiulį pasirinkimą.
„Yra tiek daug gerų įžaidėjų... Bet aš tikiuosi įsitvirtinti rinktinėje. Atvykau į „Žalgirį“, kad patobulėčiau, žaisčiau aukščiausiame lygyje Eurolygoje ir patekčiau į nacionalinę komandą“, – pridūrė L.Westermannas.
„Treneris Vujoševičius man pasakė: žaidėjas, kuris sunkiai dirba, negali susitaikyti su pralaimėjimu.
Leo yra kitoks prancūzas. Tą pripažįsta ir jis pats, nes kai augo jo tėtis, kadaise treniravęs trečiojo Prancūzijos krepšinio diviziono klubą, paauglystėje jam įjungdavo ne NBA, o Eurolygos transliaciją.
L.Westermannas niekada nepasižymėjo išskirtiniais fiziniais duomenimis, todėl ir jo žaidimas buvo paremtas visai kitais aspektais, nei garsėja Prancūzijos krepšinis.
„Kai kalbame apie Prancūzijos krepšinį, akcentuojame įspūdingo ilgio rankas ir kojas, bet mes neturime smegenų. Sakoma, kad mūsų atletika prilygsta amerikiečių, bet nusileidžiame jiems krepšinio suvokimu“, – atviravo L.Westermannas.
Jis pridūrė, kad situacija šiek tiek keičiasi, bet neslėpė, kad Prancūzijoje krepšinis išgyvena ne patį lengviausią laikotarpį. Daugiausia dėl FIBA ir Eurolygos karo. Prancūzai pasirinko FIBA pusę.
„Kalbėti apie Prancūzijos krepšinį Prancūzijoje – tabu“, – surimtėjo L.Westermannas, pavydžiai nužvelgiantis „Žalgirio“ ir kitas Lietuvos arenas. Tokių Prancūzijoje jam trūksta.
„Šiek tiek keista, nes juk esame 64 milijonų tauta. Manau, kad daug jaunų žaidėjų nebeturi to požiūrio į sunkias treniruotes ir pastangas. Skaičiau Duško Vujoševičiaus (Limožo CSP treneris, – aut. past.) interviu Prancūzijos žiniasklaidai. Jis sakė, kad dėl Leo Westermanno ir Joffrey Lauvergne (abu jie žaidė pas D.Vujoševičių Belgrado „Partizan“ klube) jis pamilo Prancūzijos krepšinį. Bet po metų Prancūzijoje jis suprato, kad prancūzai kitokie nei mes su Joffrey. Taip, yra išimčių, nes esame didelė šalis, tačiau turime problemų ieškodami to perėjimo iš jaunimo į profesionalų krepšinį. Todėl daug žaidėjų renkasi užsienio klubus arba labai anksti išvyksta į Ameriką. Situacija nelengva.“
Ir iš tiesų, pats L.Westermannas labiau primena serbą nei prancūzą. Jis aikštėje gali apsižodžiuoti su priešininku. Iškoneveikti teisėją ir užsidirbti techninę pražangą. Pasakyti „Žalgirio“ sirgaliams, kad jie nepelnytai nušvilpė komandą dvikovoje su „Crvena zvezda“.
Ir kitaip nei daugumos jo tautiečių, stiprioji Leo pusė visą karjerą buvo „krepšinio smegenys“.
Kai bendraamžiai žiūrėdavo NBA rungtynes, L.Westermannas neatsižavėdavo Š.Jasikevičiaus perdavimais Tel Avivo „Maccabi“ ir Atėnų „Panathinaikos“ klubuose.
Būdamas 14–16 metų, L.Westermannas su mokyklos draugu J.Lauvergne, kuris dabar su Domantu Saboniu žaidžia „Oklahoma City Thunder“ klube, žavėjosi stebėdami jauną Belgrado „Partizan“ komandą, guldžiusią Eurolygos grandus ir prasimušusią į finalo ketvertą.
Jie svajojo vieną dieną apsivilkti „Partizan“ aprangą, o tą Leo padarė labai greitai – būdamas 20-ies.
Jis kaip kempinė gėrė D.Vujoševičiaus pamokas. Nors specialistas nekalba angliškai, prancūzas pats greitai išmoko serbų kalbą.
„Treneris Vujoševičius buvo nuostabus – lyg tėtis. O žinote, kaip su ta kalba... Kartais užtenka pasižiūrėti į akis, ir viską supranti“, – 24sek teigė L.Westermannas.
Serbijoje Leo išgirdo frazę, kuri įstrigo jam visam gyvenimui.
„Treneris Vujoševičius man pasakė: žaidėjas, kuris sunkiai dirba, negali susitaikyti su pralaimėjimu, – kvapą gniaužė L.Westermannas. – Man tinka šis apibūdinimas. Sunkiai dirbu, todėl noriu padaryti viską, kad laimėčiau. Manau, kad tai yra kelias į sėkmę. Nekenčiu pralaimėti.“
