„Žmonės sako, kad krepšinis Lietuvoje yra religija. Bet man pasirodė, kad religija Lietuvoje dar reikšmingesnė nei krepšinis. Tai mane labiausiai nustebino keliaujant po Lietuvą. Ypač Vilniuje, Lietuvos sostinėje, kurios senamiestyje pilna bažnyčių ir joms priklausančių pastatų, užpildytų tikinčiaisiais. Mūsų šalyje tokių yra vis mažiau. Bet netempsiu gumos.
Apsigyvenau Kaune, šalia Laisvės alėjos. Tai pagrindinė miesto gatvė, kurioje pilna parduotuvių ir nesuskaičiuojamų kavinukių. Jeigu lankysite Kauną žiemą, kavos jums reikės kūnui sušildyti.
Visai šalia yra „Žalgirio“ arena. Vos 10 minučių pėsčiomis ir voilà – tu jau krepšinio šventovėje!
Iš šalies arena atrodo kaip prekybos centras. Ją nuo pagrindinių gatvių skiria Nemuno upė. Beje, mane labai nustebino, kiek daug žmonių tokiu šaltu metu ten žvejojo.
24 valandas „Žalgirio“ arenos LED ekrane žybsi reklamos. Jos taip pat praneša, kada bus artimiausias žalgiriečių mačas ir kaip įsigyti bilietus.
Tai kaip NBA arena. Net nėra ką lyginti su Barselonos „Palau Blaugrana“.
Pakeliui į areną galima užsukti į „Žalgirio“ parduotuvę. Ji nėra didelė – maždaug 30m², bet joje gali rasti visko: paprastų marškinėlių, žaidybinių aprangų, kelnių, striukių, džemperių, įvairiausių suvenyrų, kaip puodelių, apyrankių ar pakabukų. Ten yra visko, ką tik galima įsivaizduoti.
Vėlgi, net nėra ką lyginti su „Barcelona“. Nejaugi taip sunku turėti kažką panašaus?
Mane labiausiai nustebino Jasikevičiaus liga. Ant daugumos plakatų figūruoja Šaro veidas. Ant tų pačių puodelių, įrėmintų nuotraukų... Jis yra vienintelis, kuris turi personalizuotus marškinėlius.
Jis čia kaip dievaitis, žvaigždė, šeimininkas.
„Jei jis kandidatuotų į prezidentus, laimėtų rinkimus“, – man sakė vienas sutiktas praeivis Martynas.
Tai matėsi iš komandos pristatymo, kur buvo daug šou elementų su pirotechnika, šviesomis ir pakyla žaidėjams.
Jasikevičius, beje, per pristatymą sulaukė didžiausių ovacijų.
Buvo verta ateiti į areną likus valandai iki rungtynių pradžios. Mane nustebino, kad joje jau buvo daug žmonių.
Dar arenos koridoriuose jautėsi šventiška atmosfera. Visur buvo žalia. Žmonės gėrė alų, juokėsi. Aišku, nieko blogo.
Likus 20 minučių iki mačo pradžios, daugelis jau savo vietose. Spalvingi ir šildantys gerkles prieš Lietuvos himną. Beje, būtų gražu, jei kiekvienoje arenoje būtų atliekamas himnas.
Arena ir sirgalių elgesys paliko didžiulį įspūdį.
Pavyzdžiui, į tribūnas jie renkasi su alumi rankose, bet vos tik baigėsi rungtynės, viskas greitai ištuštėja – be jokių spūsčių ir šiukšlių.
Jokių incidentų ir maksimali švara tualetuose. Išsilavinimas ir kultūra. Tai neįmanoma Ispanijoje.
Atmosfera rungtynių metu buvo graži. Man pasirodė, kad „Žalgirio“ sirgaliai labai gerai supranta krepšinį. Bent jau taip atrodė iš jų reakcijų į žaidimo epizodus. Pavyzdžiui, kai reikia, jie paspaudžia teisėjus.
Buvo sunku ką nors išgirsti. Triukšmas ir dar daugiau triukšmo. Kurtinanti atmosfera. Ir labai žavinga.
Sirgaliai „Žalgirio“ arenoje pamato daugiau nei krepšinio rungtynes. Pertraukėlių metu vyksta visokie konkursėliai, į tribūnas mėtomi marškinėliai, kube smagiai naudojama „Kiss cam“, organizuojami net ir pasirodymai su teatro, šou elementais.
Eidamas į „Žalgirio“ areną moki ne tik už 40 minučių krepšinio kovą.
Pati „ Žalgirio“ arena yra moderni, čia viskas nauja.
Panašiai kaip „Fernando Buesa“ arenoje, koridoriuose pilna nuotraukų, nupasakojančių komandos istoriją. Pavyzdžiui, Joanas Plaza čia šiltai prisimenamas.
Po mačo mane nustebino tai, kad daug sirgalių – daugiau nei šimtas – stoviniavo koridoriuose ir stebėjo per ekraną, ką spaudos konferencijoje pasakys Šarūnas Jasikevičius. Taip yra ir Ispanijos futbolo stadionuose.
Kaip man sakė mano tėtis, kartu keliavęs į Kauną, po Šaro kalbos žiūrovai paplojo.
Jie jį dievina. Nesvarbu, laimi ar pralaimi.“
