Stambulas per šiuos keletą mėnesių, nuo Edgaro Ulanovo prisijungimo prie „Fenerbahče“ klubo, labai pasikeitė. Niekada nemiegantis Turkijos megapolis COVID-19 pandemijos fone kartais primena vaiduoklių miestą.
Vasaros pabaigoje į Turkiją atvykęs 28-erių lietuvis su šeimyna galėjo lankytis kino teatruose ar žaisti boulingą, o dabar jau keletą savaičių Stambulas apraizgytas naujais apribojimais.
Dabar nustatytos žmonių judėjimo valandos viešumoje pagal amžių, tad esminiu laikotarpiu Ulanovų šeimoje tampa 13–16 valandos, kurioms Turkijoje priskirta jauniausių žmonių grupė.
Tai trys svarbiausios valandos krepšininko iš Lietuvos šeimoje. Edgaras su žmona Gabija ir balandį pasaulį išvydusia pirmagime Ūla Marija išeina pasivaikščioti.
Savaitgaliai Stambule – visiškai uždaryti, kad visi žmonės sėdėtų namuose, saugotų save ir vieni kitus.
„Keista savaitgaliais pro langą stebėti tuščią Stambulą. Visiškai niekas nevyksta, nors šiaip judesys būna didelis ir rimtas. Žmonės lekia, skuba, didžiuliai kamščiai, o dabar – nieko“, – 15min pasakoja susitikimui su Kauno „Žalgiriu“ besiruošiantis Edgaras Ulanovas.
Jei mieste ramu, tai klube – palaikymas vienas kitam ir galvosūkiai, kaip išlipti ir gilios duobės.
Naują puslapį po Željko Obradovičiaus išvykimo atvertusi „Fenerbahče“ susidūrė su sunkumais. Dabar jau Igorio Kokoškovo vadovaujama kariauna per pastarąsias septynerias rungtynes vos kartą šventė pergalę, o tai nugramzdino turkus į 15-ąją Eurolygos vietą.
Nors pirmuosiuose mačuose E.Ulanovas atrodė kaip elitinis Eurolygos lengvasis krašto puolėjas, tačiau pastaroji dešimties rungtynių atkarpa atnešė krepšininkui įvairių minčių – triskart nepelnyta nė taško, o daugiausia įmesti vos 6 taškai.
„Sutinku, kad dabar puolime mano vaidmuo yra gerokai mažesnis, – mintimis dalijosi Ulia. – Tačiau tai nėra esminė ir didžiausia problema. Jei laimėtume rungtynes, nebūčiau nusivylęs, bet kai pralaimime, kerta kažkiek per galvą.“
15min – išsamus interviu su Edgaru Ulanovu – apie legionieriaus duoną, slogų „Fenerbahče“ sezono startą, problemas, sumenkusį vaidmenį, skirtumus tarp Igorio Kokoškovo, Šarūno Jasikevičiaus bei Martino Schillerio, pasikeitusią nuomonę apie Nando De Colo ir Janą Vesely, Leo Westermanno pagalbą, stebinančius žalgiriečius ir norą pasivaikščioti Kauno gatvėmis.
– Kaip nutiko, kad „Fenerbahče“ klube šį sezoną COVID-19 virusas dar nebuvo įsisukęs, kai visi kiti nuo jo taip stipriai kenčia?
– Pavasarį persirgo beveik visa komanda. Keista, kad šį sezoną neturėjome dar nė vieno teigiamo COVID-19 testo atsakymo. Nesirgome nė vienas. Keista, bet džiugu, kad šis virusas mus kol kas aplenkė.
Antikūnų testo kraujyje nebuvo darę. Būtų įdomu pačiam sužinoti atsakymą. Nors per šį laikotarpį aš nebuvau pasijutęs prastai, nebent persirgau nejusdamas visiškai nieko.
– Dvejos jūsų praleistos Turkijos lygos rungtynės iš eilės. Ar tai dėl legionierių limito, ar treneris turi nusiskundimų jūsų žaidimu?
– Turime 10 legionierių, o vietiniame čempionate gali žaisti 5. Treneris dar per pirmąjį susitikimą prieš sezoną visus paprašė būti profesionalais ir ruoštis, kad visuose mačuose žaisti neteks. Treneris rotuoja žaidėjus.
Nežaidžiau dvejų pastarųjų rungtynių, bet prieš tai žaidžiau dvejas iš eilės. Niekada nežinai, žaisi tu ar ne, bet reikia su tuo susitaikyti. Norėčiau žaisti, man patinka žaisti, bet stengiuosi į situaciją žiūrėti profesionaliai. Palaikau komandą iš šalies.
– Ar ne visi profesionalūs krepšininkai labai nori žaisti?
– Nežinau, man atrodo, kad aš labiausiai noriu (šypteli). Dar labiau už kitus. Aišku, nori ir kiti. Bet teks susitaikyti, kad ne visada šį sezoną pavyks žaisti.
– Sezono pradžioje „Fenerbahče“ atrodo gana blankiai. Kaip manote, kokios priežastys tai lemia?
– Jei kalbėtume apie visišką pradžią, tai ji nuteikė maloniai. Atrodėme gerai, startavome su dviem pergalėmis prieš „Crvena zvezda“ ir „Anadolu Efes“, bet tuomet sekė nesėkmės prieš CSKA ir „Bayern“. Nors pergales šiuose mačuose turėjome kišenėje. Tai buvo laimėtos rungtynės, tad gavome tokį šaltą dušą, kad sėdome labai giliai.
Prisidėjo ir Nando trauma. Žaidimas nebuvo geras, bet niekas neieškojo pasiteisinimų, kad neturime N.De Colo. Buvo ir daugiau traumų, momentais ir kažkas kitas negalėjo žaisti.
Pats žaidimas nebuvo geras, turime kur tobulėti. Kai būna sunku, puolime bandome viską spręsti po vieną. Mus išgaudo labai greitai, kartais pritrūksta komandinio žaidimo. Kažkiek galime pateisinti tuo, kad esame nauja komanda. Viskas absoliučiai mums yra nauja.
Bet problemos ne vien puolime, jų yra ir gynyboje. Varžovai atranda mūsų silpnas vietas ir per jas baudžia. Trūksta fiziškumo, trūksta kovos dėl kamuolių. Tikriausiai viskas matyti statistikoje – ir pataikymo procentai, ir rezultatyvių perdavimų trūkumas. Puolime trūksta susižaidimo, automatikos, tęstinumo, o gynyboje vis gauname per silpnąsias savo vietas, kurių visos komandos turi.
Belieka dirbti daug ir gerinti žaidimą.
– Naujai suburta yra ir „Zenit“ komanda, bet ji sezono starte atrodo pakankamai gerai.
– Sutinku, bet yra ir tokių pavyzdžių, kaip „Anadolu Efes“, kuri išsaugojo branduolį, bet neatrodo taip gerai, kaip pernai. Krepšinis kasmet keičiasi, tampa vis įdomesnis. Kiekvienas mačas yra nauja istorija, o kiekvienas klubas šią istoriją kuria savaip. Deja, bet kol kas mes savo istoriją kuriame į neigiamą pusę. Dirbame ir stengiamės viską ištaisyti.
– Vieni krepšinio žmonės Lietuvoje pasisakė, kad šis sezonas nėra apie krepšinį. Kiek jus trikdo COVID-19 sujauktas krepšinio pasaulis?
– Manęs virusas visiškai nepalietė. Galėjau treniruotis visavertiškai ir žaisti rungtynes, kiek pavyko. Nereikėjo izoliuotis, rungtynių irgi nenukėlė. Kol kas visą tvarkaraštį sužaidėme, koks buvo suplanuotas.
Nežinau, nesinori kažko sakyti. Sutinku, kad pirmuosiuose Eurolygos turuose komandos nežaidė pagal savo lygį. Tai matėsi. Bet dabar turime keletą komandų lentelės viršuje, kurios žaidžia savo krepšinį, jau yra susižaidusios. Jos rodo tikrąjį savo veidą ir gan stabiliai.
– Jūsų vaidmuo Stambule yra sumažėjęs, lyginant su žaidimu „Žalgiryje“. Ko iš jūsų aikštelėje prašo treneris Igoris Kokoškovas?
– Pagrindinė užduotis – laikytis žaidybinio plano, kuris yra skiriamas kiekvienoms rungtynėms. Kalbant apie puolimą, tai jame turime daugybę opcijų. Tai matoma plika akimi. Turime žaidėjų, kurie mėgsta būti su kamuoliu, arba tokių, kurie mėgsta užbaigti atakas. Automatiškai sumažėja progų ir man.
Taip, mano žaidimo nugara yra mažiau, bet galėčiau būti naudingesnis greitame puolime. Galbūt turėčiau dažniau atakuoti ir iš toli.
Svarbiausia užduotis – laikytis žaidybinio plano. Užduočių yra ir daugiau, bet ir problemų yra nemažai, kurias reikia taisyti. Ne viskas remiasi į puolimą, reikia gerai žaisti ir gynyboje, kamuolius atsikovoti. Tai irgi dažna mūsų problema.
Bet sutinku, kad šiai dienai puolime mano vaidmuo yra gerokai mažesnis. Tačiau tai nėra esminė ir didžiausia problema. Jei laimėtume rungtynes, nebūčiau nusivylęs, bet kai pralaimime, kerta kažkiek per galvą.
Stengiuosi išlikti profesionalas, palaikau komandos draugus. Kartu nešame ant savęs viską.
– Ar labai išgyvenate, kai negaunate daug progų atakuoti krepšį?
– Visiems smagu po rungtynių pasižiūrėti į gražius skaičiukus protokole. Smagu ir pačiam, kai sužaidi geras rungtynes, būni pastebimas ir prisidedi prie pergalės gerais epizodais puolime. Metimų yra mažiau, bet ką padarysi.
Bandau ieškoti savęs, dar labiau išnaudoti stiprybes, agresyvumą, bandau kurti progas kitiems ar atakuoti krepšį pats. Pasikartosiu, bet nemanau, kad šiuo metu mūsų klube yra individualių skaičių ieškojimas. Turime kur kas didesnių problemų, kurias turime spręsti komandiškai.
Mūsų bėda ta, kad svarbiausiu momentu išsilakstome visi po vieną.
– Kiek didelis spaudimas yra Stambulo klube ir sirgalių gretose, kai virš 20 minučių žaidžiantis legionierius rungtynes kartais baigia su 0 taškų sąskaitoje?
– Visur yra spaudimo, ir tame pačiame „Žalgiryje“. Tie patys žmonės po blogų rungtynių parašys, kad viskas blogai, po gerų, kad viskas gerai. Aš suprantu, jie myli klubą ir nori maksimumo. Tai sveikinta, natūraliai suprantama.
Klube mes visi vieni kitus visiškai palaikome. Puikiai suprantame, kad jei badysime į vieni kitus pirštais, galime viską paleisti vėjais.
– O pats sau nesusikuriate papildomo spaudimo?
– Žinoma, kad susikuriu. Labai lengva tai padaryti. Atvykęs tikėjausi, kad viskas bus kitaip – būsime gera komanda. To tikėjosi kiekvienas, bet dabar realybė yra kitokia.
Pradžioje galėjome dėl to nustebti, bet tai tęsiasi jau kelias rungtynes. Tai jau nebeturėtų mūsų stebinti. Eurolygoje visos komandos yra geros. Nebegalima daugiau laukti, galvoti ar skųstis. Paprasčiausiai nebėra tam laiko.
– Apie ką vasarą kalbėjote su treneriu Igoriu Kokoškovu bei generaliniu „Fenerbahče“ direktoriumi Maurizio Gherardini? Ar dabar gaunate tai, kas buvo žadėta?
– Visiškai gaunu. Esu labai patenkintas tuo, ką turime čia. Organizacija, vadyba, sąlygos dirbti ir gyventi – viskas yra super. Trenerių štabas dirba fantastiškai, stengiasi viską kuo labiau palengvinti žaidėjams. Mes vis bendraujame, ieškome išeičių.
Šiai dienai blogiausias dalykas yra rezultatai, mes pralaimime, bet kiti dalykai – viskas puiku. Ką klubas žadėjo, viskas taip ir yra.
– Koks treneris yra Igoris Kokoškovas?
– Dirbau su Šarūnu Jasikevičiumi šešerius metus. Jis problemas spręsdavo per negatyvą, o „Fenerbahče“ klube pas Igorį – viskas per pozityvą. Toks ir skirtumas. Skiriasi žaidimo braižas – per kur atakuoti, kaip gintis. Visi treneriai turi savo braižą, o mums reikia prie jo tik prisitaikyti.
– Kiek Igorio Kokoškovo filosofija yra artima Martinui Schilleriui, stebint procesus „Žalgiryje“ iš šono bei palaikant ryšį su žalgiriečiais?
– Manau, kad panašūs. Ir žaidime galime rasti panašumų – žaidėjų išsidėstymas puolime, įvairios kombinacijos. Yra panašių dalykų, kur turime ir mes, ir „Žalgiris“.
Jei neklystu, tai šie du treneriai iš visų Eurolygoje turi daugiausia patirties įgiję Amerikoje. „Žalgirio“ ir „Fenerbahče“ treneriai tikrai yra panašiausi.
– Esate ne kartą aikštelėje susidūręs su „Fenerbahče“ žvaigždėmis Nando De Colo ir Janu Vesely, o dabar su jais žaidžiate vienoje komandoje. Ar nuomonė apie juos pasikeitė? Koks įspūdis?
– Tikrai pasikeitė. Pamačiau, koks geras krepšininkas yra Janas Vesely. Anksčiau atrodydavo, kad paprastas, momentais – ribotas, sau negalintis susikurti progos centras. Bet dabar, kai kasdien būnu su šiais žaidėjais, tai galiu pasakyti, kad fantastiški žmonės ir krepšininkai.
Janas labai daug duoda naudos gynyboje, galime keistis gynyboje, puolime – užbaigimai arti krepšio, nusimetimai, užtvaros ar tiesiog tinkamai priimami sprendimai. Tikrai pamačiau, kad šis žmogus ne be reikalo yra buvęs Eurolygos MVP.
Nando De Colo – talentingiausias žaidėjas, su kokiu man yra tekę treniruotis klube. Jei kalbėtume bendrai, tai būtų Domantas Sabonis, kuris turi ir talento, ir puikią darbo etiką. Bet jei liktume prie klubinio krepšinio, toks žaidėjas yra Nando.
Tenka iš arti matyti, ką jis geba išdarinėti rungtynėse ar treniruotėse. Fantastika, galima tik pasimokyti. Begalinis puolimo talentas.
Pamokų gaunu daug. Džiaugiuosi, jog galiu matyti iš arti ir semtis patirties. Galima būti iš anksto nusistačius, bet būdamas šalia kiekvieną dieną matai visai kitokį žaidėjų veidą. Dabar viskas atrodo visai kitaip.
– Atvykęs į Stambulą radote gerai pažįstamą Leo Westermanną, su kuriuo „Žalgiryje“ žaidėte du sezonus. Ar jis iškart tapo jūsų artimiausiu bičiuliu komandoje?
– Leo labai prisidėjo, kad kuo greičiau integruočiausi į kompaniją ir rūbinę. Tikrai daug padėjo ir patarimų davė, ne tik apie krepšinį. Jis čia buvo, visus pažįsta, žino visą branduolį.
Jis šalia manęs sėdi rūbinėje. Tai daug ką pasako, jog yra man artimas. Jei esi naujokas, turi rinktis iš tuščių vietų, nes užimtos yra užimtos. Tik senbuviai gali rinktis.
Pavyzdžiui, kai žinojau, kad į „Žalgirį“ ateis Marius, iškart jam rezervavau vietą šalia savęs. Jei turi tokią privilegiją, esi senbuvis, tuomet gali kažką pasireguliuoti.
Man pasisekė, kad atvykęs galėjau pasirinkti vietą rūbinėje, o kaip tik laisva buvo šalia Leo.
– Ko reikia „Fenerbahče“ komandai, kad grįžtų į pergalingą kelią?
– Tikrai nereikėtų drastiškai visko keisti. Tai nebūtų vaistas, nes vėl reikėtų nemažai laiko prisitaikyti. Turime spręsti esamas problemas.
Mes žiūrime, analizuojame, bet klaidos dar kartojasi. Reikia daugiau komandiškumo, pasitikėjimo kitais ir savimi. Gal tai nėra lengva, kai rezultatai prasti, o laikas spaudžia. Reikia išlikti kartu, tikėti vienas kitu.
Tikiuosi, kad atsispirsime ir padarysime neblogą atkarpėlę pergalių.
– Kokį įspūdį palieka šio sezono „Žalgiris“?
– Manau, kad „Žalgirio“ žaidimas ir sudėtis atitinka ir jų užimamą vietą lentelėje. Ką jie dabar turi, tai yra teisinga. Pralaimėjo geroms komandoms, kurios yra gerose vietose turnyrinėje lentelėje, bet ir tai keletą rungtynių buvo galima laimėti, jei ne keli nesėkmingi epizodai.
Manau, kad jų pozicija yra normali. Nereikėtų pūsti burbulo. „Žalgiris“ nėra situacijoje, kokioje yra „Fenerbahče“. Liko branduolys, tai jiems duoda daug naudos. Matyti ir aikštelėje, kad susižaidimas duoda rezultatą.
– Dauguma žaidėjų „Žalgiryje“ jums yra puikiai pažįstami. Ar kurio krepšininko pasirodymas jus stebina?
– Maloniai stebina Rubitas, tikrai galėčiau jį išskirti. Pastaruoju metu jis demonstruoja labai gerą sportinę formą. „Žalgiris“ gali jį gerai išnaudoti.
Rokas Jokubaitis visus stebina, bet aš jau sakiau, kad Rokas turi suprasti, kad tai yra tik karjeros pradžia. Jis turi naudotis esama situacija, kol viskas taip yra. Negalima sustoti, viskas prieš akis. Rokui reikia save dar labiau spausti, kad eitų kuo aukščiau. Tai labai geras vyrukas, kuris gerai dirba bei už aikštelės ribų yra labai geras vyras. Nenoriu per daug jo girti, noriu tik paraginti nesustoti.
– Kaip manote, ar R.Jokubaitis yra būsimas NBA žaidėjas?
– Priklauso nuo jo paties, kur jis save matys ir kur norės būti. Jei atvirai, sunku pasakyti. Noriu palinkėti, kad pasirinktų teisingai. Tikiu, kad taip ir padarys. Šiai dienai dar sunkiai matyčiau NBA, manau, kad geras sprendimas žaisti Eurolygoje ir žaisti daug. Tai jam pridės daug ir dar labiau pakels vertę ateičiai.
– Kaip vertinate gero bičiulio Mariaus Grigonio žaidimą šį sezoną?
– Manęs jis nestebina. Mes kalbėjome tarpusavyje, kad apie tai kol kas kalbėtis dar nereikia. Leiskime jam toliau daryti tai, ką dabar daro. Sezonas dar nėra įpusėjęs, tad leiskime jam žaisti toliau ir daryti, ką moka geriausiai. Jis dar turi ką parodyti. Manau, kad jis dar driokstels ir stebins dar ne vieną.
– Ar pralaimėjimų atkarpoje nebuvo užgimusi mintis, kad geriau būtų buvę likti „Žalgiryje“? Ar sunkumus priimate kaip didelį ir malonų asmeninį iššūkį?
– Jei atvirai, tai dar nė karto nebuvau taip pagalvojęs. Aš esu pasiruošęs sunkumams. Esu išsikėlęs tikslus. Tikrai nebūsiu tas, kuris paims ir bėgs, jei kažkas nutinka. Galiu užtikrinti tai. Nesvarbu, kas vyksta aplinkui, turiu iššūkių sau ir komandai. Turiu labai geras sąlygas ir jomis džiaugiuosi, tad tokių minčių neturėjau.
– Kiek ypatinga bus Eurolygos išvyka į Kauną? Ar yra papildomų minčių?
– Labai laukiu šios kelionės. Norėčiau pavaikščioti Kauno gatvėmis, bet tokių galimybių nebus. Teks iš autobuso iki viešbučių ar sporto salės. Taisyklės pasikeitė, reikia prisitaikyti.
Smagu grįžti. Noriu susitikti su chebryte, pakalbėti, o dar smagiau bus prieš juos žaisti. Fanų nebus, gal tai kažkiek man palengvins situaciją. Bet bus smagu, bus įdomi patirtis.
– Kaip manote, koks bus jausmas žaisti prieš „Žalgirį“ ir buvusius komandos draugus?
– Tikrai bus kažkoks jaudulys, bet dar nejaučiu jo, nes laukia rungtynės su Milanu (15min pokalbis su E.Ulanovu vyko prieš dvikovą su „Olimpia“). Normalu, kad bus specifinis jauduliukas. Bet bus tikrai žiauriai smagu žaisti prieš savo chebrytę.
