Didžiulė žuvis, M.Gherardini žodžiais, yra NBA. Mažoji – Europos krepšinis.
Laikai, kai Europos krepšinis dar sudarė rimtą konkurenciją NBA komandoms ant derybų stalo jau seniai praėjo.
M.Gherardini su nostalgija atmena laikus, kai 1989-1990 metų sezoną Romos „Virtus“ klubas nugvelbė antrąjį NBA naujokų biržos šaukimą Danny Ferry, kuris pasirinko ne „Los Angeles Clippers“, o dviejų milijonų JAV dolerių vertės italų pasiūlymą.
Kai Trevizo „Benetton“ išleido Andrea Bargnani į „Toronto Raptors“ 2006-aisiais, neoficialiais duomenimis, italams NBA klubas turėjo sumokėti 2 milijonus JAV dolerių ir prižadėti daugybę kitų privilegijų.
Trevizas tada pasipelnė išleisdamas į NBA dar būrį žaidėjų (pavyzdžiui, Boštjaną Nachbarą ar Nikolozą Ckitišvilį). Italijos miesto talentų kalvė buvo tokia sėkminga, kad 2003-aisiais pirmą kartą NBA istorijoje „Charlotte Bobcats“ klubas kalbino ne amerikietį užimti generalinio direktoriaus pareigas. Tas „ne amerikietis“ buvo M.Gherardini.
Vis dėlto „Bobcats“ pasirinko Bernie Bickerstaffą, tačiau M.Gherardini durys į NBA atsivėrė 2006-aisiais, kai „Raptors“ jam skyrė klubo viceprezidento pareigas.
Po 8 metų grįžęs į Europą ir susitelkęs darbui Senajame žemyne, M.Gherardini išvydo pasikeitusią situaciją.
Daugiau balanso, bet mažiau talento
2014-ųjų gegužę tapęs Stambulo „Fenerbahče“ direktoriumi, M.Gherardini sugrįžo į savo vėžes, bet su nerimu sutiko pokyčius Europos krepšinyje.
„Krepšinis natūraliai evoliucionuoja visur – ar tai Amerikoje, ar Europoje. Bendrąja prasme, talento pasaulyje vis daugėja. Tobulėja ir lygos, jų sistemos, organizacinis darbas kokybiškesnis.
Bet nežinau, ar Europos komandos dabar stipresnės. Taip, jos geriau subalansuotas. Susidaro įspūdis, kad Eurolyga kaip turnyras, be abejonės, labai auga.
Anksčiau Europa pakonkuruodavo su NBA dėl starto penketo narių, geriausių atsarginių. Dabar net negalime konkuruoti su NBA atsarginių suolo galu.
Pavyzdžiui, kai prieš 8 metus palikau Trevizą, nebuvo nė kalbos apie socialinių tinklų ar skaitmeninių komunikacijų vadovus, bilietų prekybos specialistus.
Bet jeigu kalbėtume apie žaidėjų vertę... Kai ką praradome. Lyginant Europos krepšinį dabar ir prieš 10 metų, mes turime daugiau balanso, bet lengviau prarandame žaidėjus.
Perspektyviausi talentai mums padeda populiarinti krepšinį. Bet dabar jie per lengvai palieka klubus. Ir tuo pačiu krenta krepšinio lygis“, – nerimavo M.Gherardini.
61-erių italas žino, ką kalba. Pavyzdžiui, nuo penkiolikos „Fenerbahče“ šeimoje augęs ir progą pasižaisti prieš „Brooklyn Nets“ gavęs (8 tšk., 7 atk. kam. per 15 min.) perspektyvus turkas Omeras Farukas Yurtsevenas prieš pilnametystę pranešė Željko Obradovičiui, kad palieka klubą ir keliasi į NCAA.
Į 213 cm ūgio Uzbekistane gimusį talentą investavusi „Fenerbahče“, aišku, negavo nieko. Ir tai vienas iš daugybės pavyzdžių, kadangi perspektyviausi krepšininkai sudalyvavę NBA naujokų biržoje greitai pakelia sparnus, o Europos klubai pasitenkina geriausiu atveju maksimalia 600 tūkst. JAV dolerių išpirka. Suma būna didesnė nebent su didžiulėmis išimtimis.
Anot M.Gherardini, tokia praktika griauna Europos krepšinį.
Kaip išgyventi?
„Praeityje buvo gerokai paprasčiau išlaikyti talentą namuose ir išlikti konkurencingam. Anksčiau Europa pakonkuruodavo su NBA dėl starto penketo narių, geriausių atsarginių.
Dabar net negalime konkuruoti su NBA atsarginių suolo galu. Praeityje mes progresyviai imdavome starto penketo žaidėją, vėliau 8-ą, 9-ą, 10-ą sudėties krepšininką, o dabar turbūt gauname tik 15-ą žaidėją, – liūdną tendenciją pateikė M.Gherardini.
– Skirtumas tarp NBA ir Europos krepšinio algų taip išaugo, kad su 100 milijonų algų kepure nebeįmanoma ne tik išlaikyti geriausių talentų, bet ir rasti būdą, kaip juos sukontroliuoti ir užsiauginti.
Labai neteisinga, kai investuoji į jauną žaidėją 6-8 metus, bet prarandi jį beveik už dyką. Kas, kad už tą žaidėją NBA sumoka 100 tūkstančių, jei vėliau tie krepšininkai ten uždirba 10-20 milijonų?
Aš bijau, kad kuo toliau, tuo bus blogiau. Ir tai yra negatyvi auganti tendencija.
Didelė žuvis ryja mažą žuvį. Labai neteisinga, kai investuoji į jauną žaidėją 6-8 metus, bet prarandi jį beveik už dyką.
Kas, kad už tą žaidėją NBA sumoka 100 tūkstančių, jei vėliau tie krepšininkai ten uždirba 10-20 milijonų?
Viskas tikrai ne dėl pinigų. Bet juk reikia resursų investuoti į jaunimą. Eurolygoje likę geriausi talentai padėtų ir komandai, ir lygai.
Pagalvokite, kiek žaidėjų netekome. Ir kiek netenkame. Atrodo, kad kiekviena stipresnė Europos komanda vasarą dėl NBA prarado bent po vieną žaidėją. Kai NBA vaikšto tokie pinigai, tos išpirkos nebėra didelės ir klubai beveik bet kada gali pasiimti žaidėjus. Tai yra Europos krepšinio evoliucijos problema.
Klubams sunku išgyventi ir rasti motyvacijos puoselėti talentus. Nes, na, kam? Juk kažkas turi likti klubams. Visos komandos išgyvena tą pačią problemą, kadangi negali nieko planuotis toliau 12 mėnesių.
Kasmet turime pradėti darbus iš naujo. Anksčiau nupirkdavai žaidėją 4-6 metams. Dabar visi labai pamėgo formulę 1+1+1 (sutartis, su galimybe ją pratęsti dar metams). Sunku sudaryti ilgalaikes sutartis ir puoselėti kažkokias sėkmingas programas, kurios vėliau augintų auditoriją, susidomėjimą, patį klubą kaip produktą“.
Kaip gelbėtis? M.Gherardini teigimu, vienytis Europos krepšiniui ir kurti bendras vidines taisykles.
„Nesu prieš žaidėjų laisvę. Visada bandau dirbti išvien su žaidėjais, jų šeimomis, agentais.
Bet kaip maža žuvis, turime būti suvalgyti gražiai. Turime susivienyti ir galvoti, kaip struktūrizuoti kontraktus, jaunimo programas, išpirkas.
Problema tame, kad Europoje yra daug valstybių, kurios turi savo taisykles, mokesčių sistemas. Turime tapti viena bendra Europos krepšinio valstybe, kad geriau suvaldytume situaciją.
Dabar čia auga viskas: auditorija, pajamos, rėmėjų dėmesys, susidomėjimas. Bet vienintelis dalykas, kuris neauga tuo pačiu ritmu, yra būtent žaidėjų kokybė. Turime galvoti viena galva“.
