Rungtynių pradžia šokiravo ir viską puikiausiai atspindėjo jau nuo antrojo kėlinio vidurio nuščiuvusi „Žalgirio“ arena.
To nelabai galėjome tikėtis. Prieš rungtynes apie „Valencia“ kalbėjome pagarbiai – tai buvo komanda, kuri irgi turėjo 3-1, irgi turėjo gerą gynybos reitingą. Visgi daugeliui atrodė, kad tai labiau namų komanda, kurią savo aikštėje „Žalgiris“, grįžęs po tokios pergalės Vitorijoje, tikrai turėtų nugalėti. Šansas turėti 5-1 sezono startą atrodė visai realus, bet...
Tokių skaudžių pralaimėjimų būna kiekvieną sezoną ir nuo to niekas nėra apsaugotas, bet visuomet įsivaizduoji, kad tai nutiks prieš Madrido „Real“, galbūt Pirėjo „Olympiakos“, kažkurią kitą finalo ketverto komandą, bet ne prieš „Valencia“...
Tai buvo kaip smūgis šlapiu skuduru per veidą. Varžovai „Žalgirį“ tiesiog suvalgė – tiek gynyboje, tiek puolime. Negana to, dar prieš pat pertrauką gavome Stefano Jovičiaus kosminį tritaškį „į rūbinę“ su sirena. Iki tol gal dar ir buvo optimistų, tikinčių, kad čia „Žalgiris“, charakteris ir galima kabintis, bet po šio epizodo asmeniškai pagalvojau, kad tai tikrai ne kauniečių vakaras. Manau, kad „Valencia“, užtildžiusi „Žalgirio“ fanus, jautėsi labai patogiai. O kai stoja tyla, tu jau nesijauti svečiuose...
Tai buvo rungtynės, iš kurių galima pasidaryti išvadas ir prisiminti tai, kad vietoj išvykusio Igno Brazdeikio dar taip ir nėra įsigytas naujokas. Atrodo, kad galima turėti daugiau, ypač dabar, kai NBA sezonas jau prasidėjo, nubyrėjo nemažai įdomių krepšininkų.
Tikiuosi, kad iki gruodžio mėnesio naujokas bus, o idealiausiu atveju norėtųsi, kad iki to gruodžio jis jau būtų ir adaptavęsis.
