„Prieš geras dvi savaites net nežinojome, ar jis galės važiuoti į turnyrą Stambule“, – 15min pasakoja „Žalgirio“ dublerių vadovas Gediminas Navickas.
„Žalgiris“ vasarį ištyrė koronavirusą persirgusius jaunuolius ir kai kurie jų gavo rekomendacijas nesportuoti. Vienas tokių buvo septyniolikmetis Liutauras Lelevičius.
Plaučių ir širdies darbą tikrinusių specialistų patarimas buvo trijų savaičių pertrauka nuo intensyvaus krepšinio. „Intensyvus“ čia yra raktinis žodis. Mat visą tą laikotarpį jis krutėjo su „Žalgirio“ fizinio rengimo treneriu Domantu Tautkumi. Tik reikalas tas, kad Liutauras galėjo sportuoti iki tam tikros pulso ribos.
„Jis visada labai atsakingai žiūrėjo į tą pulsometrą, kad neviršytų rekomendacijų, ir treniravosi, – tikina G.Navickas. – Jei jis būtų tas tris savaites gulėjęs ant lovos ir skundęsis, tai akivaizdu, kad tokio rezultato nebūtų.“
Paskutinę akimirką gavęs gydytojų leidimą žaisti, L.Lelevičius susikrovė „Žalgirio“ krepšį į jaunimo Eurolygos atrankos turnyrą Stambule. Tame Europos talentų susibūrime salėje sėdėję NBA skautai greitai pasibraukė jiems nežinomą 45 numerio pavardę.
20 taškų, 3 tritaškiai iš 5, 9 atkovoti kamuoliai, 3 rezultatyvūs perdavimai ir 28 naudingumo balai prieš būsimus atrankos turnyro nugalėtojus Madrido „Real“.
27 taškų pasirodymas su 3 tritaškiais iš 4, 8 atkovotais kamuoliais bei 35 naudingumo balais paguodos rungtynėse dėl trečios vietos su „Anadolu Efes“.
Su 18,8 taško, 6 atkovotų bei 1,3 perimto kamuolio, 1,3 rezultatyvaus perdavimo bei 22,8 naudingumo balo vidurkiu L.Lelevičius buvo rezultatyviausias ir taikliausias žaidėjas Stambule. Talentingiausiųjų sąraše jis liko trečias pagal naudingumą.
Bet ne tik šie skaičiai įrėmina puikų į simbolinę turnyro komandą išrinkto kauniečio pasirodymą.
Talentų žvalgai pamatė daug kitų savybių, kurios juos intriguoja projektuojant žalgiriečio ateitį.
Pirmiausia, 201 cm ūgio jaunuolio fizinę brandą. Vėlyvo brendimo krepšininkas anksčiau nusileido varžovams savo fizine jėga ir branda. Bet Turkijoje L.Lelevičius tėškė bendraamžiams riebų pareiškimą, pavyzdžiui, sudrebindamas „Anadolu Efes“ krepšį iš kėdės verčiančiu dėjimu.
Jis demonstravo strėlės aštrumo taiklumą atakuodamas tiek iš dviejų (66,7 proc.), tiek trijų taškų (61,1 proc.) zonos – taip taikliai, kaip joks kitas turnyro žaidėjas.
L.Lelevičius išsiskyrė kaip labai įdomus „3-and-D“ stiliaus ateities projektas. Tai NBA populiarus terminas, apibrėžiantis taikliarankius, kurie gali būti tokie pat produktyvūs kitoje aikštės pusėje dėl savo gynybinių sugebėjimų. Toks kojų darbas, ilgos galūnės ir noras arti parketą 17-mečiui suteikia kur kas daugiau pranašumų prieš tipinius snaiperius.
Į paskutinės minutės kelionę į Stambulą įšokęs L.Lelevičius smarkiai pasikėlė savo akcijas jaunųjų talentų rinkoje.
„Tikėjau, kad jis gali. Liutauras yra labai paklusnus ir dėmesingas vaikas. Bet kad parodys tokį rezultatą... Mane tai maloniai nustebino“, – 15min atviravo „Žalgirio“ dublerių vyr. treneris Arvydas Gronskis.
Jo dešinėje ant „Žalgirio“ dublerių suolo Stambule sėdėjęs asistentas Rolandas Rakutis tyliai šypsosi. Pirmasis Liutauro treneris 11 metų kantriai laukė tokio savo auklėtinio proveržio.
Ko čia duodi žaisti tam sliekui?
Prieš keletą metų Rolandas Rakutis iš savo kolegų trenerių nugirsdavo visokių replikų.
„Ko tu čia duodi žaisti pirmu numeriu tam sliekui? Nepersivaro kamuolio, lūžta...“ – klausydavosi specialistas.
Bet tie treneriai nematydavo, kiek prakaito Liutauras išliedavo treniruočių salėje.
„Liutai, gi čia apšilimas!“ – stabdydavo treneris žaidėją, visą šlapią nuo pastangų ir energijos dar net neprasidėjus rungtynėms.
Tad kantrus kaunietis girdėdamas tas abejones galvodavo: dabar tas sliekas lūžta, bet ateis laikas, kai tai pasikeis.
„Dabar jau po truputį keičiasi“, – šypsosi R.Rakutis.
41-erių treneris gerai prisimena tą septynmetį žvirblį su šortais iki pažastų.
Liutauras buvo labai liesas, bet išsiskyrė geru kūno valdymu ir koordinacija. Būna, ateina aukštaūgių, kurių kojos dirba sau, o rankos sau. Tai Liutauras, arba Liutas, kaip jį dar vadina treneriai ir komandos draugai, judėjo labai neblogai.
Pagal senąją mokyklą, su tokiu ūgiu L.Lelevičius anksti būtų pastatytas po krepšiu. Bet suintriguotas R.Rakutis davė jam įžaidinėti kamuolį.
„Tie dalykai davė daug naudos. Du metrai vienas, o dabar gali žaisti nuo pirmo iki trečio numerio“, – 15min pasakoja R.Rakutis.
Seibučio dubleris iš „Tūkstantmečio vaikų“
Pergalvodamas žaidėjus, kurie savo žaidimo stiliumi primena Liutą, „Žalgirio“ treneris pirmiausia pateikia Ramūno Šiškausko bei Renaldo Seibučio pavardes.
„Gal net centimetrais aukštesnė Seibučio versija“, – samprotauja R.Rakutis.
„Gal daugiau jis Seibutis, – šypsosi ir Arvydas Gronskis, pats kaip krepšininkas spėjęs padalinti rezultatyvių perdavimų Ramūnui Šiškauskui Vilniaus „Sakaluose“, o šiame klube vėliau treniravęs Renaldą Seibutį. – Klauso, pareigingas, tvarkingas. Kaip pasakė – taip ir padarys.“
Slapčia „Žalgirio“ dublerių strategas viliasi iš L.Lelevičiaus padaryti aukštą įžaidėją. Šioje pozicijoje jis buvo apžaidinėjamas ir Regionų krepšinio lygoje.
Šiškauskas ar Seibutis – bet tai puikiai žinomi Lietuvos krepšininkai, kurie sugebėdavo įžaisti kamuolį, kurti su juo sau ir kitiems, taikliai atakuodavo iš distancijos ir gaudavo visišką pasitikėjimą dengti priešininkų lyderius. Bet pirmiausia tai buvo darbštūs, komandiški ir išmintingi žaidėjai. Visai kaip Liutauras.
Ar žinote daug krepšininkų, kurie yra dalyvavę „Tūkstantmečio vaikuose“?
Liutauras Lelevičius prieš šešerius metus dalyvavo žymioje moksleivių žinių viktorinoje. Žinoma, jis su šypsena veide atskyrė Kauno „Žalgirio“ ir Vilniaus „Žalgirio“ logotipus. Bet taip pat identifikavo atsakymus apie kinų išrastą kompasą ar cinamoną ir pasiekė viktorinos finalą.
Krepšininkas mokosi Kauno technologijos universiteto gimnazijoje ir yra stiprus matematikas. „Tūkstantmečio vaikuose“ akimirksniu suskaičiavo, kiek gramų grūdų per savaitę išsaugos 12 pelių pagavęs katinas, jei pelė per dieną suėda penkis gramus grūdų (420 g). Geriausių sprendimų išskaičiavimas jam padeda ir krepšinio aikštėje.
Šeima krepšinio komandoje
Vėlyvo brendimo jaunuolis nuo savo bendraamžių atsilikdavo fizine jėga. Todėl treneris R.Rakutis kaldavo jam į galvą – jei nusileidi fiziškai, turi apžaisti protu ir technika.
Treneris mėgsta įdarbinti žaidėjus per konkurencinę mikrodvikovą. Paprastai tokiose rungtyse nugalėtojas mėgaujasi pergale, o pralaimėtojas turi atlikti užduotį. Na, pavyzdžiui, atsispaudimų seriją. Bet R.Rakučio mikrodvikovose užduotį vykdo ir nugalėtojas, ir pralaimėtojas.
„Buvau įskiepijęs, kad jei nieko nedarysi nugalėjęs, tas pralaimėtojas darydamas užduotį vėliau taps už tave geresnis. Taip bandau skiepyti meilę darbui“, – pasakoja R.Rakutis.
R.Rakutis dešimt metų treniravo Kauno kolegijos komandą. Savaitgaliais, kai salė būdavo laisvesnė, treneris pasikviesdavo papildomai pasidarbuoti ir jaunesnius žaidėjus. Jei tik būdavo galimybė, L.Lelevičius būdavo tas vaikis, kuris visada atvažiuodavo pasportuoti savaitgaliais ar pasilikdavo papildomai po treniruočių.
„Nežinau, ar mama sutiks su mano nuomone, bet tėvai įsigijo butą, nuo kurio iki A.Sabonio centro dvi minutės pėstute. Manau, su mintimi, kad Liutaurui būtų patogu ir nereikėtų važinėti į treniruotes, – 15min pasakoja R.Rakutis. – Tai dėl krepšinio pasišventusi šeima, kuriai esu labai dėkingas.“
Liutauro tėveliai – karšti „Žalgirio“ ir krepšinio sirgaliai.
Tėtis – programuotojas, sukūrė Liutauro komandai internetinį puslapį ir užsiėmė jo administravimu. Mama – anksčiau žaidusi krepšinį, pretendavusi į jaunimo rinktines ir su KTU merginomis tapusi Lietuvos studenčių čempione, buvo atsakinga už vidinį komandos finansų krepšelį, iš kurio, pavyzdžiui, būdavo skirstomos lėšos stovykloms, medicininiam lagaminui, šaldymo priemonėms ar kitoms komandos reikmėms.
Įdomu, kad L.Lelevičius dar neturi agento. Su agentais planuoja bendradarbiauti tik sulaukęs pilnametystės.
„Yra pilna pavyzdžių, kai jauname amžiuje tėvai išleidžia vaiko dar neuždirbtus pinigus ir nežiūri jo tobulėjimo, siekdami šiandieninės trumparegiškos naudos. Bet Liutauro tėveliai viską daro labai tvarkingai ir kryptingai“, – tikina R.Rakutis.
Ėjimas prieš senąją mokyklą
Kryptingai krepšinio aikštėje kamuolį bumbsino ir Liutas.
R.Rakutis šypsosi prisiminęs, kaip prieš maždaug 10 metų per „Žalgirio“ rungtynių Eurolygoje pertrauką jis per parodomąją programą su savo bendraamžiais mušinėjo kamuolį aplink stovelius ir demonstravo technikos pratimus. Ir kaip dabar L.Lelevičius apžaidžia nebe stovelius, o talentingus priešininkus krepšinio aikštėje.
„Pradeda tvirtėti. Kur anksčiau gal neišeidavo dėl to fiziškumo ar raumenų masės trūkumo, dabar jau matai, kad gal daro tuos pačius dalykus, bet jau išeina, – 15min pasakoja R.Rakutis. – Pavyzdžiui, žaidžia su turkais, išsiveda toliau aukštą varžovą ir įmeta iš vidutinio. Jei prieina per arti, tada apeina ir užbaigia. Universalus, tikrai. Galvoju, jo perspektyva įdomi.“
Nors šioje kelionėje buvo visokių akimirkų.
„Yra buvę ašarų, duobių, kur niekas neišeina. Su tėvais esame kalbėję, pačiu Liutauru. Kai prieš jį statydavo dengtis fizišką žaidėją, į kurį atsitrenki, lūžti, krenti, ašaroji ir sakai – treneri, man neišeina. Tai reikėjo daug psichologinio užkulisinio darbo“, – atvirauja treneris, kuriam artima griežtesnė Šarūno Jasikevičiaus krepšinio filosofija.
Jis reikalauja didelės kantrybės, bet R.Rakutis labai mėgsta lipdyti molį iš talentingų vėlyvo brendimo žaidėjų.
Tų vadinamųjų sliekiukų, kuriems gal dar šiandien neišeina, bet tai yra ta medžiaga, iš kurios galima kažką nulipdyti ateityje. Beje, vienas jo buvusių auklėtinių – taip pat vėlyvo brendimo puolėjas Arnoldas Kulboka.
„Mano taikinyje yra vėlyvesnio brendimo žaidėjai. Labai svarbu, kad pas trenerį būtų intuicija ir duotum žaidimo avansu. Gal dėl rezultato galėtum apsistatyti komandą ir laimėti šiandien. Bet tai yra žaidėjai, kurie turi potencialo žaisti ateityje“, – pasakoja R.Rakutis.
Jis pasakoja apie pavyzdžius, kai į RKL komandą ateina 210 cm ūgio jaunuolis, tačiau visą laiką iki tol prasėdėjęs ant suolo, todėl žalias ir nepasitikintis savimi. Nes treneriai norėjo greito rezultato ir pasirinko greitus sprendimus.
„Su tokiais vaikais reikia daug kantrybės. Bet aš nuo pirmo susirinkimo viską deklaruoju atvirai, – teigia R.Rakutis. – Man patiko a.a. Alekso Stanislovaičio idėja apie psichologinį pasiruošimą ir tvirtumą. Kai esi tvirtas fiziškai, tai ir psichologiškai jautiesi tvirčiau. Bet kai veržiesi ir atsitrenki, griūni, tave apdaužo, lupa ir neišeina, reikia psichologinio palaikymo, kad tas žaidėjas suvoktų, jog jo laikas ateis, kad išlauktų.
Kaip dabar atėjo Eurolygos turnyre. Man labai patiko Liuto kūno kalba. Tvarkingai, palaikydamas komandos draugus, be jokio frustracijos ar taškų vaikymosi.“
„Iš tikrųjų, čia yra trenerių kantrybė, – darbą su vėlyvesnio brendimo žaidėjais vertina A.Gronskis. – Ir pačių vaikinų kantrybė. Egzistuoja labai plona linija, kad tas vaikas žaistų ir papultų į reikiamą lygį, kur jam būtų kažkiek sunku, bet jis gali tame lygyje žaisti. Svarbu, kad neatsitiktų taip, jog jis patenka į per aukštą lygį, kur jam būtų per sunku žaisti. Tai ir treneris tada įspraustas į kampą, kad žaidėjas netempia lygio, ir visos komandos rezultatas prastėja. Reikia vis kažko siekti ir augti, bet neperskubėti ir neperlaikyti. Nes visi visko nori anksti, žiūri į Dončičių ir, atrodo, visi tokie turi būti.“
R.Rakutis – prieš ant komandinių pergalių pastatytą sistemą einantis treneris.
Jam imponuoja „read and react“ amerikietiška krepšinio filosofija, kai visi penki žaidėjai išsidėsto aikštėje už tritaškio linijos ir žaidžia be pozicijų. Jokių užtvarų, žaidimo du prieš du ir kitų gudrybių, kurios lengvina žaidimą. Taip atsiranda individualaus mąstymo ir technikos tobulinimo poreikis.
„Pilna pavyzdžių, kai užtvaras stato tvirtas žaidėjas, bet kai jam sueina aštuoniolika, jis gal neišauga, o vėliau tampa tik gynėju ir turėtų turėti visai kitokius privalumus, – samprotauja R.Rakutis. – Galiu nubraižyti nugarinę užtvarą, atpalaiduoti vaiką nuo varžovo ir įmesime iš po krepšio. Bus smagu, bet kiek tobulės vaikas – klausimas.
Nors to spaudimo būdavo. Tekdavo laviruoti, bendrauti su tėvais, valdžia. Tačiau čia įdėta daug papildomo darbo.“
R.Rakučiui pavyko suderinti individualų žaidėjų tobulinimą su rezultatais. Jis nuvedė savo komandas iki finalo ketvertų, su metais jaunesniais duodavo į kaulus vyresniems. Su L.Lelevičiaus kartos vyrukais jis triumfavo Moksleivių krepšinio lygos, jaunučių žaidynių, Kauno, EYBL čempionatuose, draugiškuose ir tarptautiniuos turnyruose.
Dabar jis džiaugiasi matydamas savo auklėtinių pasiekimus vis didesnėse krepšinio arenose.
„Esu stebėjęs Pešičiaus seminarą apie žaidėjų atranką. Atsirinkdamas komandą jis žiūri ne į antropometrinius duomenis, bet į žaidėjo darbo etiką. Pats irgi esu matęs daug talentingų žaidėjų, kurie nedirba, patinginiauja, tai botagu turi juos varyti. Kas susiję su šia karta – ne tik Liutauras, bet ir Titas Sargiūnas, Olegas Kojenetsas, Ugnius Jaruševičius bei kiti – visi jie be galo darbštūs ir smarkiai sportuoja.
Kas tikrai džiugu, kad labai daug laiko skyrėme ne tik krepšiniui, bet ir už aikštės ribų. Susidarė tėvų branduolys, tai ir išleistuves padarydavom. Ir su baidarėm plaukdavom, po ekskursijas, pavyzdžiui, saldainių fabrike ar krepšinio muziejuje, vaikščiojom. Buvo atvažiavusi muzikantų grupė, tai mokino komandą su būgneliais groti. Tokie dalykai padeda ugdyti charakterį, asmenybę. O kaip treneriui, labai glosto širdį, kai Liutaurui pasiseka ir mama atsiunčia padėkos žinutę. Visgi vienuolika metų – nuo pirmos klasės iki dabar tas ėjimas vyko lygiagrečiai petys į petį.“
Liuto virsmas liūtu
„O, čia Liutauras!“ – maloniai nustebo A.Gronskis, kai L.Lelevičius debiutinėse NKL rungtynėse su Marijampolės „Sūduva-Mantinga“ per 20 minučių prie pergalės prisidėjo 9 taškais.
L.Lelevičius tik gruodžio mėnesį debiutavo NKL pirmenybėse, pirmą kartą iškviestas į arčiausiai „Žalgirio“ vyrų esančią dublerių komandą. Prieš tai jis treniravosi ir žaidė trečioje „Žalgirio“ ekipoje, kuri varžosi Regionų krepšinio lygoje (RKL).
„Smagiausia, kad jis neskubėjo labai greitai peršokti laiptelių, – 15min pasakoja dublerių komandos vadovas Gediminas Navickas. – Perėjo mūsų sistemą taip, kaip įsivaizduojame kiekvieno tobulėjimą. Pradėjo treniruotis su RKL komanda, ten žaidė, treniravosi su „Žalgiris-2“, ir pradėjo žaisti su dviguba licencija.
Norėčiau pagirti ir jo šeimą, kad niekada nesulaukėme jokių priekaištų ir jie tikėjo mūsų sistema, vizija ir nubrėžta karjeros trajektorija. Vadinčiau jį labai geru šiuolaikinio jaunimo pavyzdžiu, kaip niekur neskubant ir neforsuojant pereiti į kitą lygį. Kai yra tas nuolatinis darbas ir kryptingas tobulėjimas, tas rezultatas anksčiau ar vėliau ateina.“
Sezono pradžioje RKL pirmenybėse pelnęs vid. 11,4 taško, šį sezoną NKL čempionate po 10 susitikimų per 15 minučių jis renka vid. 3,3 taško bei po 3 naudingumo balus. Bet L.Lelevičiaus nauda atsiskleidžia ne tik pelnomuose taškuose.
„Jis labai sutelkęs dėmesį gynybai. Jis išsikrauna ir prašo to keitimo. Jaučia, kad atžaidė atkarpą šimtu procentų, nebegali, nes išsikrovė tiek puolime, tiek gynyboje. O tai labai svarbu“, – akcentuoja A.Gronskis.
„Šešiolikmečių rinktinėje jo vidurkis buvo šeši taškeliai, bet jis labai mėgsta gintis. Turi greitas kojas, todėl mėgsta dengti lyderius, – antrina R.Rakutis. – Ir Liutauras gali žaisti be taškų – moka žaisti be kamuolio, gerai išlaikyti išsidėstymą aikštėje.
Būna, iš rajonų centrų į rinktinę atvyksta lyderiai, bet paskui jie nemoka žaisti su kitais geriausiais, nes nežino, kaip žaisti be kamuolio. Bet Liutas nesivaiko taškų, gerai užsiima pozicijas, palaiko komandos draugus.“
Jaunimo Eurolygos atrankos turnyre tarp bendraamžių L.Lelevičius buvo paskirtas komandos kapitonu. Su laiku jo statusas ir statistiniai rodikliai turėtų kilti ir NKL pirmenybėse.
A.Gronskis pasakoja, kad Liutauras ir kiti vaikinai, kurie nuo naujųjų prisijungė prie „Žalgiris-2“, dar tik apšyla kojas kitam sezonui. Būtent kitą sezoną jie turės būti pasiruošę ir nebegalės slėptis už vyresnių nugarų.
„Dabar jam svarbiausia nuosekliai stiprėti fiziškai, – vasaros planus Liutaurui numato R.Rakutis. – Bet tikrai yra ką gerinti. „Žalgirio“ sistemoje turime rutinas, kur kiekvienas žaidėjas prieš treniruotę pusvalandį pasidaro savo planą. Jei esi gynėjas, darai driblingo pratimus keičiant tempą, atidirbinėji klaidinančius judesius ir nuosekliai dirbi fiziškai. Labai svarbi traumų prevencija. Kol nesi fiziškai subrendęs, traumų tikimybė nemaža. Reikia pasaugoti kūną, kad jo vystymasis vyktų tolygiai.
Neslėpsiu – ta programa yra geriausia Lietuvoje ir džiaugiuosi būdamas jos dalimi. Jei atvirai, Liutauras irgi turėjo pasiūlymų vykti į Ispaniją. Bet nesvarstėme to varianto, nes šiandien čia turime viską, ko reikia.“
„Jis aukštas, todėl norėčiau, kad jis geriau skaitytų pikenrolo situacijas, – analizuoja A.Gronskis. – Dėl ūgio jam yra lengva nusimesti kamuolį žaidžiant du prieš du. Jį sunku uždvigubinti, todėl reikia tobulinti driblingą, kamuolio išsivarymą prie spaudimo. Bet čia bendri dalykai.
Dar metimo stabilumas. Procentas Eurolygos turnyre buvo geras, bet reikia jį išlaikyti viso sezono metu. Galima atkreipti dėmesį ir į žaidimą nugara į krepšį... Bet čia jau kalbu apie idealius scenarijus (šypsosi.).“
Kai darželyje auklėtoja paprašė pasižymėti savos svjaones, Liutauras Lelevičius ant lapelio užrašė, kad dirbs krepšininku, mokysis universitete, gyvens Ispanijoje su šeima – lauke sutikta lietuve žmona ir trimis vaikais, bet prieš tai žais Kauno „Žalgiryje“.
Vėlyvo brendimo žaidėjams su tokiomis svajonėmis reikia būti labai kantriems. Tačiau turnyre Stambule užriaumojo labai įdomus ir šiuolaikinio krepšinio tendencijas atitinkantis talentas.
„Jis labai geras jaunuolis už aikštės ribų, todėl stengiamės sakyti, kad aikštėje būtų dar naglesnis – ne tik viską darytų pagal taisykles, bet ir pagal save, – 15min sakė G.Navickas. – Tačiau Stambule jis parodė, kad gali supykti ir užsivesti. Kaip mes vadinam, iš liūtuko virsta liūtu.“
